Ispaniją valdys daugumos neturintys konservatoriai, kuriuos į priekį ves nepalaužiamasis Liaudies partijos pirmininkas Mariano Rajoy.
Savaitgalį pergalę Kongrese iš socialistų išplėšęs M.Rajoy žiniasklaidoje buvo pristatomas kaip atspariausias visų laikų politikas, tylomis sugebėjęs atsilaikyti prieš didžiausią Ispanijos istorijoje ekonominę krizę, prieš gausius korupcijos skandalus ir prieš aršius priešininkų kaltinimus nesugebėjimu spręsti atsiskirti norinčios Katalonijos klausimo.
Kad ir kiek medalių dabar būtų kabinama šiam politikui, jam teks valdyti neturint daugumos, todėl Ispanijai gali netrukus ir vėl kilti išankstinių rinkimų grėsmė.
Praėjusios savaitės Ispanijos parlamento diskusijose dėl ministro pirmininko kandidatūros M.Rajoy pasirodė lankstesnis nei paprastai, bet šeštadienį jis jau užsiminė apie ketinimus valdyti taip, tarsi turėtų absoliučią daugumą, prie kurios per pastarąją kadenciją jau spėjo priprasti Liaudies partija.
„Mes privalome išlaikyti Ispanijos vienybę, laikytis įsipareigojimų Briuseliui ir įtvirtinti reformas, kurios padėjo atsigauti šalies ekonomikai.
Nenusileisiu opozicijai nė vienoje iš šių sričių, tai – mano pareiga“, – sakė naujasis ministras pirmininkas.
Konservatoriai, laimėję pirmuosius rinkimus praėjusį gruodį ir pakartotinus rinkimus šį birželį, visus metus laukė pagaliau jiems pasitaikiusios progos – kol socialistus nustekens vidiniai ginčai ir nesutarimai.
Liaudininkai turėjo naujai iškilusios centro partijos „Ciudadanos“ palaikymą valdyti, bet jiems trūko bent dalies Socialistų partijos parlamentarų susilaikymo.
Buvęs socialistų vadas Pedro Sanchezas aršiai priešinosi konservatorių vyriausybei ir buvo pasiryžęs tretiems rinkimams. Bet jo priešininkė, Andalūzijos socialistų partijos pirmininkė Susana Diaz bei senieji socialistų „baronai“, išsigandę atsiskirti norinčių katalonų ir galimų naujų vėjų, privertė P.Sanchezą atsistatydinti.
Ką tik sukurtas laikinasis komitetas, nepasikonsultavęs su visais partijos nariais, nusprendė nebesipriešinti konservatorių valdymui.
Dabar vyksta spėlionės, kodėl gi M.Rajoy prireikė net penkių dienų vyriausybės kabinetui sudaryti ir koks jis bus – tai paaiškės savaitės pabaigoje.
M.Rajoy nori atviresnės, į dialogą linkusios vyriausybės. Arba bent jau stengiasi sudaryti įspūdį, kad konservatoriai ne tokie uždari, kaip atrodo.
