Šiuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje svarstoma, kaip paminėti valstybingumo atkūrimo šimtmetį, pabrėžti tarpukario tautiškumą. Per kultūrinę diplomatiją norima nusiųsti platesnę žinią Europai ir pasauliui apie kultūrinius, net civilizacinius abiejų šalių laimėjimus.
Pasiruošimas jubiliejams vyksta alsuojančio informacinio karo su Rusija fone. Problema labai opi Lietuvai, šiek tiek švelnesnė – Lenkijai, nors abi šalys galėtų glaudžiai bendradarbiauti ištraukiant Pietryčių Lietuvą iš „Ruskij mir“ „burbulo“.
Atšalę Lietuvos ir Lenkijos politiniai santykiai meta šešėlį ant abiejų valstybių kultūros veikėjų bendradarbiavimo. Su nostalgija galima prisiminti solidų žurnalą „Lithuania“, kuris ėjo lenkų kalba Varšuvoje ir jo redakcijos, bedradarbiaujant su Bronio Savukyno „Kultūros barais“, organizuotus lenkų ir lietuvių intelektualų susitikimus Vigriuose. O kur dar aktyvi M.K.Čiurlionio draugija Lenkijos sostinėje, publikos visada laukiama Lietuvos teatrų „invazija“ į Lenkiją.
Iš Lietuvos renginių kronikos verta paminėti Nobelio laureatų Czesławo Miłoszo, Wisławos Szymborskos ir Günterio Graso susitikimą Vilniaus rotušėje, dalyvaujant Tomui Venclovai. Ypatingo dėmesio vertos jungtinės Vilniaus, Kauno, Varšuvos, Krokuvos ir Torunės muziejų parodos „Vilniaus klasicizmas“ ir vilnietiško tapytojo Ferdynando Ryszczyco kūrybos retrospektyva.
Visoms šioms iniciatyvoms netrūko politikų paramos. Aktyviai veikė 1998 metais Algirdo Brazausko ir Aleksandro Kwasniewskio įkurtas Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo rėmimo fondas, o Lietuvos ir Lenkijos Seimų tarpparlamentinė asamblėja teigdavo premijas iškiliems abiejų šalių mokslininkams.
Taigi bendro abiejų šalių paveldo su jo europietiškąja dimensija neišeina išskirti į atskiras lentynas. Čia reikia kompleksinio požiūrio iš Vilniaus ir Varšuvos, o jo trūksta. Ne kultūros atašė ar atskirų institucijų lygmenyje (čia kaip tik turime puikius specialistus ir supratimą), o ministrų ir vyriausybių plotmėje.
Šalia to, negalima nepastebėti, kad Europoje apstu abejonių dėl Europos Sąjungos ateities, diskutuojama dėl dviejų greičių kontinento projekto, kuriame posocialistinės šalys atsidurtų tolimesniame plane. Taip pat vis dažniau pasigirsta kalbos apie tikrųjų vertybių paiešką Rusijoje, norą matyti Europoje tik galingas valstybes. Garsaus Aleksandro Dugino koncepcijos dėl silpnos, nieko vertos erdvės tarp Rusijos ir Vokietijos įgauna populiarumo ne tik Vladimiro Putino aplinkoje, bet ir kai kuriuose Vakarų Europos ir JAV intelektualų sluoksniuose.
Kultūrinės diplomatijos vaidmuo auga kaip niekada anksčiau. Lenkija turi didesnius laimėjimus savo kultūrinių pasiekimų ir vertybių eksporte. Bendradarbiaujant su Kultūros ministerija aktyviai veikia Adomo Mickevičiaus institutas ir Knygos institutas. Užsienio reikalų ministerijai pavyko sukurti stipriai veikiančių Lenkijos institutų užsienyje tinklą. Šia patirtimi lenkai galėtų dalintis Lietuvoje.
Šiame kontekste puikiai tinka Alfredo Bumblausko žodžiai, išsakyti minint Vasario 16-ąją su Lietuvos lenkais. Profesorius pabrėžė, kad „Lietuvos kultūros raida neatsiejama nuo Lenkijos. Tai vyksta panašiai kaip su Benedikto Vanago ekipažu: jis važiuoja, o Sebastianas Rozwadowskis yra šturmanas“. Prisimenant, kad praeitais metais Eimuntas Nekrošius buvo pakviestas režisuoti „Vėlines“ Varšuvos nacionaliniame teatre 250-ies metų šios scenos sukakties proga,šioje partnerystėje galimas ir atvirkštinis variantas.
