„Lenkų tautybės Lietuvos piliečių simpatijas ir pasitikėjimą užtikrinančios politikos trūkumas atveria kelią Maskvos įtakai. To pakęsti neketiname“, – taip užbaigė rašinį Lenkijos prezidento patarėjas Przemyslawas Žurawskis vel Grajewskis.
Jo rašytas tekstas buvo išspausdintas savaitraštyje „Gazeta Polska“, kuris yra laikomas valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (TTP) šalininkų ruporu.
Lodzės universiteto politologijos profesorius P.Žurawskis vel Grajewskis nėra priskiriamas prie žinomiausių vietos politologų, tačiau jo nuomonę komentatoriai vertina kaip labai artimą šalies vadovams.
Profesorius dalyvauja ne tiktai prezidentinės Tautos vystymo tarybos veikloje, bet ir eina patarėjo pareigas Užsienio reikalų ministerijoje bei TTP Programinėje taryboje.
Nauja valdžia ir viltys
P.Žurawskis vel Grajewskis apie Lietuvos ir Lenkijos santykius savaitraštyje „Gazeta Polska“ rašė ne kartą, tačiau pirmą sykį jo kalbos tonas tapo grasinantis Vilniui.
Straipsnio pradžioje profesorius primena, kad Lietuvoje neseniai susiformavo kita vyriausybė, į kurią pateko daug naujų politikų, kurie, pasak autoriaus, nekalti dėl to, kad prieš tai sprendimus priėmę vadovai nevykdė lenkų tautinei mažumai duotų pažadų.
Anot prezidento patarėjo, naujos valdžios Vilniuje atėjimas atveria naujas galimybes Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.
Profesoriaus teigimu, 26 metus Varšuva kantriai laukė, kad Lietuva įvykdytų lenkų tautinės mažumos reikalavimus, o toks kantrumas, turint omenyje potencialią Lenkijos persvarą, esą turėjo prasmę.
Užtat dabar, kai vyksta Rusijos agresija Ukrainoje ir panašus pavojus iškilo Lietuvai bei Lenkijai, Varšuvos kantrybė tampa neleistina silpnybe. Laikas svarstymams ir ramioms diskusijoms, diplomatiniams nutylėjimams esą baigėsi.
Priminė Vilniaus klausimą
Straipsnio autorius ragino Vilnių nebesiremti bendrose diskusijose tautiniais mitais, bet pats pateikė labai subjektyvią lenkų atsiradimo Lietuvoje istoriją bei konflikto dėl Vilniaus aiškinimą.
Anot P.Žurawskio vel Grajewskio, aiškinimas, kad Vilnius yra baltiškas miestas, o Lenkija jį buvo okupavusi 1920–1939 metais, yra juokingas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė esą buvo rytų slavų valstybė, kurioje tik žemaičiai ir aukštaičiai buvo baltai, o Vilniuje jau nuo XIV a. ėmė didėti lenkų ir baltarusių įtaka.
Lenkai Vilniaus apylinkėse įsikūrė ir vėliau ėmė dominuoti po to, kai XIII–XIV a. juos čia kaip karo belaisvius dideliais būriais atsigabeno baltų gentys, plėšusios Palenkę ir Mozūrus.
Vėliau lietuviai Vilniuje patys savanoriškai ėmė lenkėti, o 1918 m. Lietuva suskilo į Kauno Lietuvą, Vidurio Lietuvą ir Baltarusiją.
Profesorius pamiršo paminėti, jog ikikarinės Lietuvos sostine Kaunas buvo tapęs todėl, kad Vilniaus kraštą 1920 metais užėmė Lenkija.
Profesoriaus teigimu, natūralu, kad nemažai Vilniaus lenkų dabar yra kritiškai nusistatę prieš Lietuvą, mat jie šioje valstybėje atsidūrė ne savo noru, o Maskvai nustačius kitokias valstybės sienas.
Lenkai šimtmečius vyravo Vilniuje, tačiau padėtį kardinaliai pakeitė nacių bei sovietų vykdyti trėmimai ir etniniai valymai, prie kurių Panerių žudynėmis prisidėjo ir lietuviai.
Šeši reikalavimai Lietuvai
Lietuva, anot politologo, deda per mažai pastangų, kad pakeistų negatyvią lenkų mažumos nuomonę, o tai Rusijos agresijos pavojaus akivaizdoje yra neleistina. Pasak politologo, Vilnius privalo siekti gerų santykių su Varšuva, o jie priklauso nuo to, ar Lietuva įvykdys lenkų tautinės mažumos reikalavimus, iš kurių svarbiausi yra šeši.
Pirma, liautis riboti lenkišką švietimą ir neuždarinėti lenkiškų mokyklų. Taip pat leisti lenkiškai rašyti pasuose bei vietovių pavadinimus.
Kompensuoti skriaudas, padarytas per privatizaciją, kai žemė Vilniaus regione buvo grąžinta ne jos ankstesniems šeimininkams, bet kitiems asmenims.
Be to, Vilnius privalo tautinių mažumų partijoms sumažinti rinkimų barjerą patekti į Seimą, nes tada lenkai nebeprivalės jungtis su rusais.
Dar Lietuva privalo Vilniaus rajone remti ne lietuvišką, bet lenkišką spaudą ir televiziją, nes Maskvos žiniasklaidos įtaką ten gali įveikti tik Varšuvos žodis.
Galiausiai Lietuva privalo nebedaryti kliūčių naftos koncerno „Orlen“ veiklai.
Kalbėdamas apie Vilnių P.Žurawskis vel Grajewskis kaip sektiną lietuviams pavyzdį nurodė Škotijos sostinę Edinburgą, kur visi kalba angliškai, bet save laiko škotais. Panašiai išmintingai esą elgiasi ir velsiečiai, masiškai kalbantys angliškai.
