Daugelis analitikų pagrindine šios iniciatyvos priežastimi įvardina poreikį sustiprinti Jungtinės Karalystės derybinę poziciją derantis su ES dėl išstojimo iš šios organizacijos, siekiant išnaudoti didelį konservatorių partijos palaikymą, kurį rodo pastaruoju metu atliktos Jungtinės Karalystės rinkėjų apklausos. Kaip rodo daugelis apklausų, šiuo metu konservatoriai vidutiniškai beveik 20 procentinių punktų visuomenės nuomonių apklausose lenkia artimiausius konkurentus leiboristus. Jei toks palaikymo santykis tiesiogiai virstų rinkėjų parama rinkimuose, tai reikštų daugiau nei šimtą papildomų konservatorių vietų parlamente prie dabar turimos keliolikos vietų daugumos.
Pati Th.May pristatydama savo iniciatyvą labiausiai akcentavo egzistuojantį susiskaldymą dabartiniame parlamente (Vestminsteryje) tarp valdančiųjų konservatorių ir trijų opozicinių partijų, o tai silpnina Jungtinės Karalystės derybines pozicijas prieš prasidedant deryboms dėl išstojimo iš ES. Jos teigimu, pirmalaikiai rinkimai suteiks „tikrumo ir stabilumo“ derybose su ES. Tokią motyvaciją pabrėžia ir daug analitikų, nurodydami galimybę šitokiu būdu sutelkti konservatorių partiją ir sumažinti politinio kalendoriaus spaudimą Jungtinės Karalystės vyriausybei, nes kiti reguliarūs parlamento rinkimai nusikeltų dviem metais vėliau iki 2022 m. Šitaip būtų galima atitolinti kitus Jungtinės Karalystės parlamento rinkimus iki to laiko, kai neigiamos ekonominės išstojimo iš ES pasekmės jau būtų mažiau jaučiamos, nei pasibaigius deryboms 2019 m. o naujas Jungtinės Karalystės santykių su ES statusas galbūt būtų išaiškėjęs ir šie klausimai nebekeltų didelio rinkėjų ir rinkų nerimo.
Derybų su ES poreikiai neabejotinai turi įtakos iniciatyvai organizuoti priešlaikinius Jungtinės Karalystės parlamento rinkimus. Vis dėlto yra pagrindo teigti, kad svarbiausia priešlaikinių rinkimų iniciatyvos priežastis yra kita. Tai – vidaus politika, tiksliau, noras išnaudoti esamą situaciją siekiant padidinti konservatorių daugumą parlamente bei neprarasti valdžios rinkimuose po dar penkerių metų. Kitaip sakant, priežastinis ryšys veikiausiai yra atvirkštinis – ne priešlaikiniais rinkimais siekiama sustiprinti Jungtinės Karalystės derybinę galią ir pasiekti geresnį susitarimą su ES, bet netrukus prasidėsiančios derybos su ES yra priemonė mobilizuoti savo rinkėjus ir pasididinti konservatorių turimą vietų parlamente skaičių, dar labiau susilpninti pagrindinius konkurentus leiboristus bei sustiprinti šansus išlaikyti daugumą parlamente ateityje.
Taip teigti galima dėl kelių priežasčių. Pirma priežastis – jau minėtas pastaruoju metu išaugęs konservatorių palaikymas ir atotrūkis nuo konkurentų, kurį rodo dauguma rinkėjų apklausų. Antra – tos pačios apklausos rodo, kad Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES priešininkams (leiboristams bei liberalams demokratams) nepavyko mobilizuoti rinkėjų, kurie palaikė šalies narystę ES. Nepaisant daugiau nei pusmetį po „Brexit“ referendumo vykstančių diskusijų apie neigiamas išstojimo pasekmes, santykis tarp išstojimą bei narystę ES palaikančių rinkėjų visuomenės nuomonės apklausose reikšmingai nepasikeitė. Tikėtina, kad konservatoriai artimiausius beveik du mėnesius viešai dar griežčiau kalbės apie poreikį kietai derėtis su ES taip dar labiau siekdami silpninti oponentų balsus. Trečia – populiariausi Jungtinės Karalystės laikraščiai aktyviai palaiko kuo griežtesnę Jungtinės Karalystės poziciją derybose su ES ir tai aiškiai matėsi, kai vyko teisminis ginčas dėl Jungtinės Karalystės parlamento vaidmens derybų procese. Turbūt dėl minėtų priežasčių pagrindinės opozicijos partijos, rėmusios Jungtinės Karalystės narystę ES, viešai nebekalba apie tai, kad eis į naują parlamento rinkimų kampaniją su siūlymais dėl grįžimo prie narystės ES klausimo ir dar vieno referendumo. Net Jungtinės Karalystės narystę ES nuosekliai rėmę liberalai demokratai teigia, kad sieks tik „švelnaus Brexit‘o“, t.y. išstojusios Jungtinės Karalystės dalyvavimo ES vieningoje rinkoje. Galiausiai, minėtą argumentą stiprina ir ankstesnė Jungtinės Karalystės dalyvavimo ES istorija, kai vidaus politika dominuodavo prieš Europos politikos darbotvarkės poreikius. Tai ypač gerai iliustruoja ankstesnio konservatorių premjero D. Camerono idėja inicijuoti referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES, jei jo partija 2015 m. laimėtų parlamento rinkimus.
Tačiau būtent pastaroji istorija gerai iliustruoja ir tai, kuo rizikuoja Th. May. Juk D.Cameronas tikėjosi laimėti parlamento rinkimus, perimdamas balsus iš Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos, tuo pačiu suvienyti konservatorių partiją ir galiausiai laimėti referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES. Pirmą tikslą jam pavyko įgyvendinti, tačiau taktinė pergalė nevirto strateginiu laimėjimu. Konservatorių partija nesusivienijo – veikiau atvirkščiai, kaip parodė ir referendumo kampanija, ir esama padėtis jos parlamentinėje frakcijoje, o referendumą buvęs premjeras pralaimėjo ir atsistatydino.
Be to, įdomu ir tai, kad rinkėjų apklausos prieš 2015 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimus prognozavo kitokią jų baigtį. Tiesa, nukrypimas nuo prognozių buvo konservatorių naudai, kurie netikėtai laimėjo daugumą vietų parlamente. Bet šiuo atveju svarbu tai, kad rinkimų rezultatai skyrėsi nuo prognozių, grindžiamų visuomenės apklausomis. Dėl to buvo inicijuota tarpdisciplininė diskusija, kuria siekta išsiaiškinti netikslios prognozės priežastis. Tad kyla klausimas, ar inicijuojamuose pirmalaikiuose parlamento rinkimuose neįvyks dar vienas siurprizas. Ar, pavyzdžiui, nesimobilizuos referendumo rezultatu nepatenkinti jame nedalyvavę rinkėjai?
Kiek pasiteisins Jungtinės Karalystės premjerės Th.May rizika paaiškės jau birželio pradžioje. Tačiau dabar tvirtai galima konstatuoti vieną dalyką – ES reikalų neįmanoma suprasti neįvertinant valstybių narių vidaus politikos. Būtent pastaroji dažniausiai formuoja valstybių vyriausybių pozicijas ES darbotvarkės klausimais. Verta tai prisiminti vertinant ne tik netrukus prasidėsiančias įdomias derybas tarp Jungtinės Karalystės ir ES, bet ir tolesnes diskusijas pačioje ES dėl jos raidos.
