Lietuvoje praėjusį sekmadienį pasibaigė dviejų merų ir Seimo nario rinkimai, per kuriuos piliečiai buvo įprastai pasyvūs.
Šakių meru išrinktas konservatorius, Jonavos – socialdemokratas, o Seimo nariu – „valstietis“. Bet kažin ar šios trys politinės jėgos turi daug pagrindo džiaugtis. Tiesa, dešiniųjų lyderis G.Landsbergis saviškio E.Pilypaičio pergalę pavadino reikšminga, nors, ko gero, Šakių vicemeras ir turėjo laimėti, kai buvęs meras „valstietis“ J.Bertašius buvo nuteistas.
Neabejotiną E.Sabučio pergalę Jonavoje irgi lėmė vietos ypatumai. Šis rajonas – patikima socialdemokratų tvirtovė, išpuoselėta buvusio susisiekimo ministro R.Sinkevičiaus ir jo sūnaus ūkio ministro M.Sinkevičiaus tvirtovė.
Tuo metu Seimo nario rinkimuose vadinamųjų tradicinių partijų atstovai neprasibrovė net į antrąjį turą.
Iškalbinga ir tai, jog prieš laimėtoją „valstietį“ A.Baurą kovojo dar radikalesne violetine retorika rinkėjus viliojantis vadinamasis centristas K.Krivickas.
Žodžiu, dar sunku pasakyti, kada į politinį zenitą vėl pakils (ir ar pakils) pagrindinės šalies partijos. Juk naują pagreitį gali įgyti dar rėksmingesnius populistinius šūkius rėkaujančios jėgos.
Ne veltui ir Europa sulaikiusi kvapą laukė Prancūzijos prezidento rinkimų finišo. Bet kaip ir buvo galima prognozuoti, baimės akys pasirodė per didelės – centristu vadinamas karštas europietiškos politikos išpažinėjas E.Macronas gana įtikinamai nukovė nacionalistinę radikalę M.Le Pen.
Daug kas pasaulyje atsiduso su palengvėjimu ir dėl to, kad prisiminė, jog L.Le Pen politiniai giminaičiai neseniai pralaimėjo Austrijoje, Nyderlanduose, o jų pozicijos Vokietijoje prieš artėjančius parlamento rinkimus irgi sparčiai smunka.
Taigi „Frexit“, kaip ir visos Europos Sąjungos griūtis, kurios tikisi ne tik visokiausi „lepenai“, bet ir Rusija su visu antidemokratiniu internacionalu – atšauktas. Tik ar galutinai? Vargu.
Svarbiausi dalykai, kuriuos atskleidė Prancūzijos prezidento rinkimai, rodo anaiptol ne šviesius vienos svarbiausių Vakarų pasaulio valstybių tikrovės aspektus.
Pirmiausia – balsavimas parodė, kaip smarkiai prancūzų visuomenė susiskaldžiusi. Anksčiau didžiojoje politikoje dominavo dvi ar trys jėgos, o dabar – jau mažiausiai penkios, ir dauguma jų yra arba radikalios, arba sparčiai radikalėjančios.
Juk per pirmąjį rinkimų turą, kuriame E.Macronas sulaukė tiktai kiek daugiau nei 20 procentų rinkėjų paramos, daugelis kitų piliečių (apie 50 procentų) krypo arba į radikalią dešinę, arba į ne mažiau radikalią ir antieuropietišką kairę.
Antrajame ture už E.Macroną daugelis rinkėjų balsavo tiesiog todėl, kad žūtbūt siekė užkirsti kelią į valdžią M.Le Pen.
Net apklausos liudija, kad už patį laimėtoją ir jo idėjas aiškiai balsavo galbūt net mažesnioji dalis jį rėmusių piliečių, o kiti – prieš M.Le Pen arba dėl abstraktaus „ko nors naujo“ poreikio.
Negana to, maždaug ketvirtis prancūzų išvis neatėjo į rinkimus. Tiesa, tas 74 proc. aktyvumas, kuris Lietuvoje būtų laikomas svaiginamai dideliu, Prancūzijoje buvo mažiausias nuo 1969-ųjų.
Vadinasi, pagrindas po naujojo prezidento kojomis – gana trapus. Juolab jau birželį – parlamento rinkimai, per kuriuos E.Macrono vadovaujamas judėjimas „Pirmyn!“ žūtbūt turi siekti arba daugumos, arba bent lemiamos įtakos ją formuojant. Tuomet prezidentas galėtų skirti sau lojalų premjerą ir vyriausybę.
Priešingu atveju lyderis liktų vienas lauke, o jo pažadai toliau vienyti ES ekonomiškai, politiškai, kariniu požiūriu, priešintis Rusijai, stiprinti ryšius su JAV, Vokietija gali likti tik žodžiais ir paskęsti politinėje sumaištyje.
Sociologai bent dabar „Pirmyn!“ nepranašauja įtikinamos sėkmės, o pralaimėję radikalai irgi nesnaudžia vildamiesi sutvirtinti savo pozicijas.
Reikia pripažinti, jog M.Le Pen antrajame prezidento rinkimų ture laimėti daugiau kaip 10 mln. balsų – geras kraitis ateičiai. Palyginti su ankstesniais kraštutinių dešiniųjų, kuriuos subūrė jos tėvas, rezultatais, toks pasirodymas – istorinė sėkmė.
Tuo metu tradiciniai kairieji ir dešinieji kol kas neranda atsako į tą antipartinį protestą, kurį įkūnija ne tik kraštutiniai radikalai, bet ir pats išrinktasis Prancūzijos prezidentas. Juk vos prieš metus suburta „Pirmyn!“ – pabrėžtinai nepartinė organizacija. Į ją E.Macronas vilioja pirmiausia tokius kaip jis pats – įvairių sričių profesionalus ir technokratus.
Kol vadinamųjų tradicinių partijų krizė tęsiasi, o jos pabaigos nematyti, daugelis politikos ekspertų spėlioja, jog gal būtent tokie dariniai kaip „Pirmyn!“ gali efektyviai atsikirsti radikalams.
Tik kas gali pasakyti, kad šie judėjimai (ar antipartinės partijos) pakankamai stabilūs ir ilgalaikiai? Čia ir slypi pavojus. Jiems patekus į nesėkmių ruožą ar apskritai žlugus, naują kvėpavimą vėl įgytų įvairiaplaukiai kraštutiniai radikalai.
Ko gero, dabar joks pranašas negalėtų pareikšti, jog taip negali atsitikti ir Prancūzijoje. Gal po penkerių metų, o gal ir anksčiau.
