„Išperos“, „šunsnukiai“, „bedaliai išdavikai“. Šitokiais keiksmažodžiais itin artimus savo partijos narius beveik prieš ketvirtį amžiaus koneveikė tuometis britų premjeras Johnas Majoras, vadovavęs valdančiajai Konservatorių partijai.
Apie necenzūrinius keiksmus – jei tokių būta – šiuolaikinės britų istorijos tyrėjai nutyli.
J.Majoro kantrybė trūko 1993-iųjų vasarą. Jungtinės Karalystės konservatorių partija, tradiciškai vadinama tiesiog toriais, jau anuomet buvo įklimpusi į rimtą vidinį konfliktą.
Nesunku nuspėti, kas buvo tas nesantaikos obuolys, – Europos Sąjungos tema.
J.Majoras ir didesnė dalis jo tuometinio kabineto narių siekė, kad Jungtinė Karalystė liktų „pačioje Europos širdyje“.
Bedė politinius peilius
1993 metų vasarą Parlamente kaip tik vyko Mastrichto sutarties ratifikavimo procesas.
Pasinaudodami proga tie trys ministrai „šunsnukiai“ kaip įmanydami kaišiojo pagalius į J.Majoro ratus.
Jie suvienijo būrį torių parlamentarų euroskeptikų, kurie balsavo prieš savo lyderio valią.
Sukilėliai pasiekė tikslą: menką, vos aštuoniolikos parlamentarų daugumą, turinti J.Majoro vyriausybė patyrė pralaimėjimą viename balsavimų dėl Mastrichto sutarties.
Į J.Majoro nugarą badomi politiniai peiliai tuomet ne tik labai susilpnino premjerą, bet ir ilgiems metams sužeidė pačią centro dešiniųjų partiją.
Torių viduje kilo pilietinis karas. Šio draskančio vidinio konflikto politinė kaina buvo didžiulė: konservatoriai patyrė triuškinantį pralaimėjimą per 1997-ųjų rinkimus ir vėliau opozicijoje murdėsi net trylika metų.
Scenarijus vėl kartojasi
Praėjus ketvirčiui amžiaus istorija kartojasi: rimtas konfliktas dėl požiūrio į Europą vėl išprovokavo pilietinį karą britų Konservatorių partijoje.
Torių nuosaikiųjų eurofilų ir radikalių euroskeptikų stovyklos išsigalando savo ginklus ir stojo į viešą kovą.
Tik šįkart drama kur kas didesnė. Mat pernykštis „Brexit“ referendumas keliasdešimt kartų pakėlė šių politinių grumtynių galutinę kainą.
Nuo to, kas laimės vidinę kovą valdančiojoje Jungtinės Karalystės partijoje, priklausys „Brexit“ likimas.
Bus sprendžiama, koks jis bus – kietas ar minkštas? Ar skyrybos tarp Londono ir Briuselio vyks piktai ir agresyviai, ar bus ieškoma būdų išsiskyrimo traumai sušvelninti?
Premjerė nusirito žemyn
Alyvos į naujo pilietinio karo laužą šliūkštelėjo ne kas kita, o pati torių partijos lyderė, ministrė pirmininkė Theresa May.
Vos prieš tris mėnesius ji buvo geležinė ledi, jos reitingai buvo puikūs tiek tarp partijos narių, tiek visoje šalyje.
Tačiau po katastrofiško sprendimo surengti išankstinius Parlamento rinkimus, kuriuose patyrė skaudų elektorato smūgį į paširdžius, Th.May dabar tėra raiša vaikščiojanti mirtininkė.
Iš ministro pirmininko posto jos kol kas niekas nestumia, bet tik todėl, kad visi potencialūs konkurentai suvokia – britų rinkėjai yra pervargę nuo nesibaigiančių rinkimų ir politinių kataklizmų, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe ir išlaukti savo valandos.
Tad nors Th.May dar tebeužima Dauningo gatvės dešimtuoju numeriu pažymėtą rezidenciją, akivaizdu, kad reali valdžia baigia išslysti jai iš rankų.
Beje, Th.May savo valia iki rugpjūčio vidurio iškeliavo iš premjero rezidencijos.
Jos sprendimas net trims savaitėms išvykti atostogauti į užsienį, į Italijos ir Šveicarijos Alpes, kai partijos katilas kunkuliuoja, buvo interpretuojamas kaip dar vienas ženklas, kad pati Th.May suvokia, jog jos politinis saulėlydis ne per toliausiai.
Į Jungtinės Karalystės istoriją 60-metė Th.May greičiausiai pateks ne tik kaip antroji moteris premjerė, bet ir kaip viena trumpiausiai buvusių valdžioje. Tiesa, išsilaikiusi 13 mėnesių premjero poste ji jau aplenkė du savo pirmtakus konservatorius – nė metų valdžioje neišbuvusius Alecą Douglasą-Home’ą ir Bonarą Law.
Siūlo švelnesnį variantą
Kol Th.May su savo vyru vaikštinėja po Alpes, Londone jos kabineto nariai kaip reikiant pešasi.
Nuosaikieji konservatorių ministrai, siekiantys kuo neskausmingesnio piliečiams ir šalies ekonomikai „minkštojo“ „Brexit“, susibūrė aplink įtakingą finansų ministrą Philipą Hammondą.
Šis 61 metų politikas keliskart pareiškė, jog „Brexit“ laikrodis tiksi, todėl būtina kuo greičiau susitarti su 27 Europos Sąjungos valstybėmis dėl visoms pusėms priimtino kompromiso.
Ph.Hammondo strategija paprasta: neverta švaistyti laiko jokiam įmantriam pereinamojo periodo susitarimui, kuris reguliuotų Londono ir ES klubo santykius po 2019 metų, kai Jungtinė Karalystė oficialiai išstos.
Jis siūlo britams tiesiog „paimti nuo lentynos“ jau egzistuojantį Europos ekonominės zonos variantą, beveik identišką tam, kuris galioja Norvegijai ar Šveicarijai.
„Pereinamasis laikotarpis iš dabartinio Jungtinės Karalystės statuso Bendrijoje į naujus ilgalaikius ateities santykius turi būti kaip įmanoma švelnesnis ir turėtų baigtis iki kitų Parlamento rinkimų, maždaug iki 2022-ųjų birželio.
Nebus Europos Singapūru
Pagrindinis šalies iždininkas viešai pareiškė, kad verslas ir piliečiai turi kuo anksčiau žinoti, kas jų laukia. Trejų metų pereinamasis laikotarpis de facto reikštų, kad nei ES kompanijoms, nei piliečiams nebūtų įvesti jokie judėjimo ar darbo apribojimai iki pat 2022-ųjų.
Žinoma, tokias pat privilegijas turėtų ir britų piliečiai, gyvenantys ir dirbantys ES valstybėse.
Finansų ministras taip pat atmetė spekuliacijas, kad po „Brexit“ Jungtinė Karalystė gali virsti tam tikru Europos Singapūru – šalimi, kurioje maži mokesčiai, bet nėra jokių socialinių garantijų darbuotojams.
„To nėra nei mūsų planuose, nei mūsų vizijose. Mes išlaikysime socialinį, ekonominį ir kultūrinį modelį, kuris bus aiškiai europietiškas“, – kalbėjo Ph.Hammondas.
Tokia antrojo pagal politinį svorį šalies veikėjo pareiškimų serija buvo tarsi balzamas proeuropietiškai nusiteikusiems toriams.
„Ph.Hammondo išsakyta strategija – sveiko proto pozicija. Rinkėjai balsavo už „Brexit“, ir mes privalome įvykdyti jų valią. Bet referendume nebuvo nė žodžiu paminėta, kad pasitraukimas iš ES turi reikšti šokimą į ekonominę prarają.
Todėl reikia atmesti ideologines dogmas ir pažvelgti blaiviai: kaip pasiekti kuo geresnį rezultatą nerizikuojant žmonių darbo vietomis ir jų gerove?
Prieš „Brexit“ referendumą kai kurie konservatorių politikai žadėjo pieno upes ir medaus krantus – tikrą pasakų žemę.
Tai nebuvo labai sąžininga rinkimų kampanija. Dabar jau matome, jog realybė yra kur kas proziškesnė“, – „Lietuvos rytui“ sakė proeuropietiška konservatorių parlamentarė, buvusi pramonės viceministrė Anna Soubry.
Aplink nuosaikiųjų konservatorių vėliavnešį Ph.Hammondą susibūrė nemažai dabartinio ministrų kabineto narių: vidaus reikalų ministrė Amber Rudd, pensijų ministras Damianas Greenas, verslo ir energetikos ministras Gregas Clarkas, sveikatos apsaugos ministras Jeremy Huntas, darbo ir pensijų ministras Davidas Gauke’as.
Puolė tartum priešus
Bet toks proeuropietiškų torių perėjimas į puolimą sukėlė partijos narių euroskeptikų pasipiktinimo bangą.
„Kabineto nariai turėtų užčiaupti burną ir nekalbėti nieko apie Europą.
Toks pereinamasis užsičiaupimo laikotarpis turėtų trukti dvejus metus – tol, kol vyks oficialios derybos“, – rėžė buvęs Konservatorių partijos lyderis, žinomas euroskeptikas Iainas Duncanas Smithas.
Ph.Hammondo vieši pareiškimai aiškiai kertasi su bekompromisio, kietojo „Brexit“ šalininkų deklaruojama pozicija: „Jau geriau jokios sutarties su ES nei bloga sutartis.“
Taip mąsto vadinamieji trys „Brexit“ muškietininkai – užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas, tarptautinės prekybos ministras Liamas Foxas ir vyriausiasis „Brexit“ derybininkas Davidas Davisas.
Jų teigimu, referendume britai balsavo už tai, kad iš ES atgal į Jungtinę Karalystę sugrįžtų trys valstybės suverenumo garantijos: vietinių įstatymų, vietinių teismų ir vietinės valiutos viršenybė.
Būtent vietiniais įstatymais bus galima apriboti iki šiol buvusią laisvą europiečių imigraciją į Jungtinę Karalystę. Todėl B.Johnsono, L.Foxo ir D.Daviso sąjungininkai Parlamente perspėja, kad proeuropietiška torių partijos dalis skaldo ir taip negausią mažumos vyriausybę iš vidaus.
„Tai itin pavojingas žaidimas, nes mūsų rinkėjai, eidami prie balsadėžių, aiškiai pasisakė už imigracijos kontrolę. Jei ir po išstojimo iš ES eilinis rinkėjas nepamatys jokių pokyčių migracijos ir sienų kontrolės politikos srityje, mums nebus atleista už tokią apgaulę.
Todėl jei kai kurie mūsų partijos ministrai labai nori išsakyti savo asmeninę nuomonę dėl „Brexit“, jiems geriausia būtų pirma atsistatydinti iš oficialaus posto ir tuomet kalbėti kiek tik nori“, – šių eilučių autoriui sakė Andrew Percy, vienas torių euroskeptikų.
Šis pilietinis karas valdančiosios partijos gretose atvira liepsna įsiplieks ankstyvą rudenį, kai Vestminsteryje bus svarstomas visas paketas su „Brexit“ susijusių įstatymų.
Jei opozicijos partijos būtų vieningos, tuomet prireiktų vos septynių proeuropietiškų konservatorių „sukilėlių“, kad būtų galima užblokuoti radikaliausius išsiskyrimo su ES variantus – tokius kaip visišką pasitraukimą iš bendrosios rinkos.
Tad jau po penkių savaičių bus matyti, ar torių partijoje atsirado naujų „išperų“ ir „šunsnukių“, kurie išdrįs kaišioti pagalius į savo partijos lyderės Th.May „brexitinį“ vežimą.
Likimo ironija, tačiau 2017-ųjų konservatorių parlamentarai eurofilai šios „pozityvios destrukcijos“ taktikos gali pasimokyti iš savo pirmtakų – 1993 metų parlamentarų euroskeptikų.
Kokią kainą britai pasiruošę mokėti už „Brexit“?
Postringauti apie Europos Sąjungos baubą ar apie neva prarastą Jungtinės Karalystės politinį suverenitetą yra viena. Tačiau ar britai yra pasiruošę susimokėti iš savo asmeninės kišenės už „Brexit“ ir ar sutinka tapti neturtingesni?
Visuomeninių apklausų kompanija „YouGov“ rugpjūčio pradžioje paskelbė būtent tokio tyrimo rezultatus. Paaiškėjo, kad tarp balsavusiųjų už pasitraukimą iš ES net 39 procentai yra pasiruošę prarasti savo darbą, kad tik „Brexit“ įvyktų.
Net 6 iš 10 šios grupės rinkėjų prisipažino sutinką su teiginiu, „kad „Brexit“ turi įvykti, nesvarbu, kiek jis kainuos“. Gausiausiai tokią poziciją remia pensinio amžiaus elektoratas, mažiausiai – jaunimas nuo 18 iki 24 metų.
Aršiausi pasitraukimo iš ES šalininkai yra Konservatorių partijos rinkėjai: net 47 procentai jų prisipažino, kad pasiruošę tam, jog „Brexit“ skaudžiai suduotų per jų šeimos kišenę. Septyni iš dešimties konservatorių, pasisakančių už išsiskyrimą, sutinka, kad šalies ekonomika patirtų neigiamą smūgį.
