Tiesa, tiek šio Ispanijos autonominio regiono gyventojai, tiek Lietuvos žmonės labai prieštaringai vertina visą šią pavojingą situaciją, į kurią pamažu buvo smengama jau seniai.
Vieni linkę lyginti tai su Lietuvos kova už laisvę praėjusio amžiaus pabaigoje ir smerkia Madridą už brutalius veiksmus balsavimo dieną. Kiti primena, kad Katalonija niekada nebuvo okupuota, jos žmonės patys balsavo už Ispanijos konstituciją, bet dabar buvo įtraukti į pavojingus populistų ir separatistų žaidimus.
Ir viena, ir kita pusė turi svarių argumentų, tačiau padėtis Katalonijoje dinamiškai keičiasi kone kasdien, o tie, kurie buvo ištikimi vienai idėjai, šiandien visiškai pakeitė nuomonę.
Vakar Barselonoje irgi buvo neramu – užblokuoti keliai, uždarytos mokyklos, minios žmonių rinkosi į protesto mitingus.
Šie įvykiai rutuliojosi po to, kai referendumas, kurį Madridas iš anksto paskelbė nekonstituciniu ir griebėsi jėgos šiam sprendimui užtikrinti, baigėsi nepriklausomybės šalininkų pergale.
Žinoma, tokiomis aplinkybėmis vykusį plebiscitą labai lengva užginčyti ir paneigti, tačiau jis, šiaip ar taip, suteikia mandatą Barselonai vienašališkai paskelbti nepriklausomybę nuo Ispanijos artimiausiomis savaitėmis.
Aišku, tai paaštrintų krizę, kuri ir šiaip yra ganėtinai sudėtinga. Katalonija taptų keistu politiniu dariniu Europoje, konfliktuojančiu su savo artimiausiu kaimynu ir nepripažintu daugelio valstybių, vis dar besilaikančių tarptautinės teisės normų.
Žinodamas Ispanijos premjero M.Rajoy kietą poziciją Madridas į tokį iššūkį reaguotų ryžtingai. Ko gero, būtų įvestas tiesioginis valdymas, o dabartiniai Katalonijos lyderiai iš politinių veikėjų staiga taptų sukilimo vadais.
Pasirinkus priešpriešos kelią už kiekvieno vingio lauktų tiktai dar daugiau smurto ir mažiau protingų veiksmų. Ispanija savo istorijoje tai jau yra regėjusi. Ir nė vienam maištauti mėginusių regionų nepavyko suskaldyti šios penkis amžius gyvuojančios karalystės.
Kaip jie įspraudė save į tokį gilų kampą ir kokios yra šio grėsmingo konflikto sprendimo galimybės?
Šioje kovoje M.Rajoy yra vienas esminių žaidėjų, tačiau į kompromisus nelinkęs politikas kitoje fronto linijos pusėje turi antipodą – Katalonijos prezidentą C.Puigdemont’ą, kuris lygiai taip pat nuosekliai degina visus dar likusius tiltus.
Užsispyrimas ir kategoriškumas yra tie alyvos kibirai, kuriais laistomas konflikto laužas. O juk kompromisai dar neseniai buvo įmanomi.
Jų galimybė egzistuoja net dabar, kai po viešo smurto spektaklio nepriklausomybės šalininkų gretos Katalonijoje ėmė sparčiai didėti.
Pirmiausia akį rėžia raudona linija, kurią sau nusibrėžė Ispanijos premjeras: jis jokiu būdu nesutinka, kad Katalonijoje įvyktų oficialus, teisėtas referendumas.
Ko gero, gerai apgalvota kampanija, kurios metu Katalonijos gyventojai būtų buvę informuoti, jog, pasitraukdami iš Ispanijos, jie traukiasi ir iš Europos Sąjungos, būtų privertusi gerai pagalvoti kiekvieną rinkėją.
Tačiau tokia galimybe nebuvo pasinaudota, o dabar šis argumentas jau būtų nebe pirmos svarbos.
Kitas akcentas – pinigai, o šalyje, kurioje daugybė žmonių dabar susiduria su finansiniais sunkumais, tai labai svarbu.
Bet blogiausias sprendimas buvo priimtas dar 2012 metais, kai Konstitucinio teismo nutartimi buvo dar labiau suvaržytos šios srities valdžios teisės.
Galima spėti, kad didesnės autonomijos ir savarankiškumo katalonams būtų visiškai pakakę.
Konfederacija, sukurta panašiu kaip Vokietijoje principu, galėtų patenkinti abi puses, nes tai – vienintelis dar įmanomas politinėmis priemonėmis įgyvendinamas kompromisas.
Tiesa, norėdamos tai pasiekti, abi pusės turėtų atsisakyti svarbiausių tikslų: Barselona – visiškos nepriklausomybės idėjos, o Madridas – išlaikyti dabartinį statusą. Ir vienai, ir kitai pusei teks tai kažkuriuo metu pripažinti, ir jos tai padarys.
Daug blogiau yra tai, kad praregima dažniausiai tik po rimtų sukrėtimų ir daugybės aukų.
Lietuvių ir kitų Europos tautų išskirtinis dėmesys įvykiams Ispanijoje visiškai suprantamas dar ir dėl to, kad daugelis valstybių savo sudėtyje turi tokias katalonijas ir jos kada nors gali susprogti.
Nuo to, kuria linkme – emocijų ir smurto ar taikių susitarimų – pasuks toks įsisenėjęs konfliktas, gali priklausyti daug kas.
Kokio nors apie naujos valstybės faktinio vadovo postą svajojančio vietinės savivaldos politiko ambicijos ar savo valandos laukiančių pogrindžio grupuočių reakcija.
Veiksmai tų, kurie nori matyti Europą silpną, susiskaldžiusią, kraujuojančią, nebegalinčią susitelkti ir priimti bendrų sprendimų dėl gynybos, ekonomikos ar tarptautinių sankcijų.
Kitaip sakant, nuo to, kaip toliau kalbėsis (arba kovos) Madridas ir Barselona, gali priklausyti gerokai daugiau nei Katalonijos laisvė.
