Neseniai Maskva blokavo Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl sankcijų Iranui, o Venesuelos diktatoriui Hugo Chavezui sutiko skolon duoti 2 milijardų vertės ginkluotės. H.Chavezas tvirtina, kad Rusijos ginklai jam reikalingi gynybai. Tačiau kam tada Venesuelai reikalingi 100 tankų „T-90“ ir „T-72M1“?
Duodama H.Chavezui nedidelę armiją tankų, Maskva neša žarijas ginkluotam konfliktui - kursto Venesuelą kovai su kaimynine Kolumbija. Šis karas, anot "Novaja gazeta" apžvalgininkės Olgos Latininos, H.Chavezui būtinas kaip oras - taip šalies lyderis galėtų nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų, o V.Putinas Kremliuje galėtų džiaugtis augančiomis naftos kainomis.
Venesuelos diktatorius tarsi iš vadovėlio pasinaudotų to paties V.Putino patirtimi. Juk tapęs Rusijos prezidentu KGB agentas greitai įsivėlė į naują karą Čečėnijoje, po to pradėjo medžioti tamsaus gymio piliečius, kurie neva galėjo būti susiję su daugiaaukščių gyvenamųjų namų sprogdinimu Rusijos sostinėje.
Rusijoje H.Chavezą priėmė kaip diktatorių iš egzotiškos trečiojo pasaulio valstybės. Tačiau H.Chavezo galimybes nuvertinantys asmenys daro klaidą. Venesuelos lyderiui negaila jėgų, pinigų ir laiko, kad įgytų kuo daugiau sąjungininkų ir draugų pasaulyje. Kol kas jo laimėjimai V.Putino nepranoksta.
Prieš trejus metus H.Chavezas dėjo beprotiškas pastangas, kad Peru valdžioje įsitvirtintų jam palankus kandidatas. Tačiau prezidento rinkimuose Karakaso remtas nacionalistas Ollanta Humala pralaimėjo Alanui Garciai panašiai, kaip Ukrainoje šalies vadovo rinkimus pralaimėjo Viktoras Janukovyčius.
Dar prieš konstitucinę krizę Hondūro prezidentas Manuelis Zelaya iš Venesuelos gavo 100 milijonų dolerių paskolą. Generolas M.Zelaya pinigų būtų galėjęs gauti ir iš JAV, bet tada jam būtų reikėję pateikti ataskaitą. H.Chavezui už pinigus nereikėjo atsiskaityti. M.Zelaya įsijungė į „Bolivariškąją iniciatyvą“ - Maskvos kariniu-politiniu pagrindu suręstos Kolektyvinio Saugumo Sutarties Organizacijos analogą Lotynų Amerikoje. Tačiau M.Zelaya prarado pasitikėjimą ir populiarumą, kai nusprendė pakeisti konstituciją - Hondūro prezidentas buvo išvarytas iš tėvynės.
Kubos respublikoje nėra tualetinio popieriaus, vištienos normą parduotuvėje gyventojai gauna pateikę taloną - vienam žmogui per dieną parduodama ne daugiau negu 110 gramų. O neseniai Raulis Castro paskelbė naują sumanymą - ūkininkams pasiūlė nuo traktorių pereiti prie kur kas pažangesnio technologinio metodo - arimo jaučiais.
Kubos vadovo žodžiai nebuvo juokas - Santa Klaros provincijoje žemės ūkio darbus atlikti mokomi 6 tūkstančiai jaučių. „Novaja gazeta“ žurnalistė Olga Latinina teigia, kad Kubos režimas išsilaiko tik iš H.Chavezo pinigų.
Bolivijoje H.Chavezo pinigus pravalgo pensininkai ir paaugliai. Venesuelos sąjungininkas Evo Moralesas kiekvienam pensininkui ir paaugliui moka 200 bolivianų pašalpą. Tokia parama gyventojams labai reikalinga, nes šalyje vidutinis mėnesio atlyginimas siekia 500 bolivianų (apie 165 litus). Liūdnai juokaujama, kad Bolivijoje nėra kitų pajamų šaltinių - tik H.Chavezas ir kokainas.
Precedento neturinti istorija nutiko pernai pavasarį, kai Kolumbijos specialiosios pajėgos šturmavo kairiųjų sukilėlių FARC bazę Ekvadoro teritorijoje. Kolumbijos sukilėlių sandėliuose kariai rado granatsvaidžių, kuriuos Švedija tiekė Venesuelos kariuomenei. Taip pat aptikti dokumentai, rodantys, kad iš H.Chavezas FARC vadams pervedė 300 milijonų dolerių.
Kai dokumentų autentiškumą patvirtino Interpolas, H.Chavezas pradėjo gintis užsipuldamas tuometį Interpolo prezidentą Arturą Herrerą. Venesuelos lyderis apkaltino Interpolą žmogaus teisių pažeidimais ir bendradarbiavimu su buvusiu Čilės diktatoriumi Augusto Pinochetu.
Prezidentas H.Chavezas sau suteikia ne agresoriaus, o Gėrio Ašies kūrėjo vaidmenį. Jo Gėrio Ašis yra JAV priešingybė.
Štai kaip Čilės laikraščiui „La Tercera“ H.Chavezas aiškina, kodėl Venesuelai reikia auginti karinius raumenis: „Venesuela turi pačius gausiausius naftos išteklius pasaulyje. O geografinė padėtis daro ją pažeidžiamą, neatsparią pasaulinėms jėgoms. Kai kas kaltina Chavezą ekspancionizmu ir militarizmu, bet, priešingai, tai JAV vykdo ekspanciją ir yra militaristės. Mūsų ekonomika auga sparčiai, todėl mes turime didinti ir gynybos pajėgumą. Mes neturime puolimo planų, tik gynybos“.
Britų savaitraštis „The Economist“ laikosi santūresnės pozicijos nei „Novaja gazeta“. Anot žurnalo apžvalgininko, kalnai ir džiunglės Pietų Amerikoje nėra ideali vieta tankų mūšiui su Kolumbija. Todėl sunku sugalvoti, kodėl Venesuelos prezidentas H.Chavezas į pirkinių sąrašą įtraukė kelias dešimtis rusiškų šarvuočių.
Nors strateginis tokio ėjimo tikslas aiškus - JAV Valstybės departamentas prieš savaitę išplatino pranešimą, kuriuo įspėjo, kad regiono stabilumui kyla rimtų išbandymų.
Vasaros pabaiga ir rugsėjo pradžia H.Chavezui buvo nuspalvinta kelionių. Jis aplankė Libiją, Iraną, Alžyrą, Siriją, Turkmėnistaną, Baltarusiją, Rusiją ir dar spėjo užsukti į Ispaniją, o Venecijoje tapo garbingu kino festivalio svečiu - pristatė Oliverio Stone'o juostą apie Venesuelą.
Kelionė po pasaulį dar labiau pabrėžė maištingą H.Chavezo reputaciją. Jis ilgai nemąstydamas garsiai svaidėsi žodžiais, aiškiai įvardijo priešus ir draugus. Venesuelos lyderis veikė pagal planą, pavadintą „Pirmasis socialistų planas 2007-2013 metams“, kuris yra strategijos „Nacionalinio Simono Bolivaro projekto“ dalis. Jame numatyta, kad Venesuela už Lotynų Amerikos ir Karibų regiono ribų aukščiausiu prioritetu turi laikyti „vientisą politinę sąjungą“ su Iranu, Sirija, Baltarusija ir Rusija.
Pagrindinė priežastis, verčianti Venesuelą regzti tokį sąjungų tinklą, yra šių penkių šalių „bendri antiimperialistiniai interesai“. Imperialisto vaidmuo H.Chavezo vizijoje atitenka Amerikai.
Nors buvęs Venesuelos kariuomenės pulkininkas leitenantas nori turėti stiprius sąjungininkus, tačiau niekada nepamiršta stiprinti šalies gynybos ir suvereniteto. Rusijoje jis užsakė ne tik tankų, bet ir modernią priešlėktuvinę sistemą. Sudaręs sutartis dėl ginklų įsigijimo H.Chavezas teigia, kad „užsienio oro pajėgoms bus sunku atskristi ir mus subombarduoti“.
Iki 2,2 mlrd. dolerių paskolos H.Chavezas jau buvo išleidęs apie 4,4 mlrd. dolerių ginklams iš Rusijos pirkti. Spauda rašo, kad pirkinių sąraše yra numatyti ir trys povandeniniai laivai.
Regis, atkakliai siekdamas savo tikslo „suardyti Šiaurės Amerikos imperialistų hegemoniją“, Venesuelos prezidentas pasiryžęs ištraukti visą šalies naftą. Spjaudamas į tarptautinės bendruomenės pastangas ekonominėmis priemonėmis prispausti Teheraną, H.Chavezas Iranui pažadėjo 20 tūkst. barelių per dieną. Nors Venesuelos degalų rinka toli gražu neveikia sklandžiai - benzino ar dyzelino tiekimas šalies viduje neretai sutrinka.
Norėdamas padidinti gavybos apimtis Venesuelos prezidentas atriekė gabalą Orinoko deltoje slypinčio naftos telkinių žiedo Rusijos nacionaliniam naftos konsorciumui.
Kaip ir V.Putinas, prezidentas H.Chavezas savo politinius priešininkus atvirai vadina nusikaltėliais, pavyzdžiui, Manuelį Rosalesą, kuris norėjo paveržti šalies vadovo postą per 2006 metų prezidento rinkimus.
Kaip ir V.Putinas, jis iš šalies išveja nevyriausybines organizacijas, vadindamas jas užsienio žvalgybos agentūromis. Jis kuria „Bolivariškąją iniciatyvą“, kaip V.Putinas sutvėrė Kolektyvinio Saugumo Sutarties Organizaciją, o FARC smogikus ir teroristus vadina „maištingomis jėgomis“, kaip V.Putinas rusų karius Gruzijoje vadino „taikdariais“.
Dėl visų pasaulio problemų H.Chavezas kaltina JAV. Jis kaltina Vašingtoną, kad šis finansuoja terorizmą užsienyje, propaguoja fašizmą ir militarizmą, nors būtent taip elgiasi pats H.Chavezas.
H.Chavezui, kaip ir V.Putinui, būdinga didybės manija. Jis laiko save pasaulinio lygio lyderiu, galinčiu nulemti žmonijos likimą. Žinoma, pirmiausia H.Chavezo įtaką pajunta kruvini režimai, kuriems pinigai iš Venesuelos būtini lyg deguonies kaukė.
O rimtesni Venesuelos bandymai paveikti padorias Pietų Amerikos šalis baigiasi kaip ir Rusijos pastangos sukliudyti „Oranžinei revoliucijai“ Ukrainoje, ar „Rožių revoliucijai“ Gruzijoje.
H.Chavezo nesėkmių priežastys tokios patys kaip ir Kremliaus: hipertrofuota savimeilė ir naftos doleriai, kurie susuka smegenis. Neveikia ir diktatoriaus-bendrininko strategija, kurios paskirtis yra atremti laisvosios rinkos jėgą smulkiais tarpusavio ekonominiais susitarimais.
Kaip ir V.Putinas, H.Chavezas neturi jokios asmeninės ideologijos - nė religinės, nė komunistinės. Vienintelis dalykas, kuriuo jis tiki - tai naftodoleriai. Už pastangų remti FARC, „Hamas“, Pietų Osetiją ir kai kuriuos fanatikų režimus slypi pakankamai racionalūs lūkesčiai pakelti naftos kainą ir visiškai beprotiškas įsitikinimas, kad intrigomis galima pasiekti pranašumą prieš atvirą pasaulį, kurio ekonomika yra vienintelis naftodolerių šaltinis.
Vis dėlto neįmanoma nepastebėti, kad H.Chavezo gyvenimas kitoks negu V.Putino. Rusijoje politiniai procesai teka ramiai tarsi Maskvos upės vanduo - ORT televizijos eteryje V.Putino šou keičia D.Medvedevo.
Saulės kaitinamoje Venesueloje gyvenimas verda: H.Chavezas jau dalyvavo dviejuose kariniuose perversmuose (1992 metais jis buvo sąmokslininkas, o 2002 metais pats vos netapo perversmo auka). Trečioji šešerių metų prezidento kadencija baigiasi 2012 metais. H.Chavezas negali būti tikras, kad po kelių metų jam vėl pavyks laimėti rinkimus.
Politikos analitikai pažymi, kad karas su Kolumbija sujauktų diktatoriais priešininkų planus, o H.Chavezui būtų lengviau įtikinti visuomenę, kad negandų metu jiems reikia tvirto lyderio, kuris išlaiko stabilumą.
Nors Rusija - tai neaprėpiamos platybės, tačiau V.Putinas valdo visuomenę, kurioje egzistuoja bazinis pragyvenimo lygis. H.Chavezas tokios ribos neturi - Venesueloje vyrauja skurdas. Kai Venesuelos prezidentas nacionalizavo naftos pramonę, jis numetė kelis kąsnius žemiausiems socialiniams sluoksniams - įgyti masių palankumą jam pavyko greitai ir pigiai. Orinoko deltoje gyvenantiems indėnams jis dalijo valčių variklius, atidarė kelias ligonines žmonėms, kurie gyvenime nebuvo matę aspirino.
Ekonominė krizė smogė H.Chavezo politikai ir dosniems užmojams, kaip kadaise naftos kainų krytis sudrebino Sovietų Sąjungą. Venesuelos vadovui iškilo daug klausimų, kaip padalyti sumažėjusį naftos dolerių maišą nenuskriaudžiant savęs. Kam labiausiai reikia pinigų: Kolumbijos teroristams, Bolivijos bedarbių armijai ar vietinėms mokykloms?
Šį klausimą išspręsti H.Chavezas mėgina jau išbandytu būdu - nauja nacionalizacijos banga šalyje ėmė ristis gegužę. Kai viskas priklausys valstybei, nebebus iš ko vogti. Liks vienintelė išeitis prisigrobti svetimo turto - kariauti.
Intrigos ir populizmas nelemia sėkmės ekonomikoje, tačiau kare tai gali daug. Vyriausybės propagandos mašina ūžia visa galia. Kolumbija dabar paversta kiaule, kurią apsėdo piktoji dvasia. O kad ši piktoji dvasia yra JAV, jau seniai aišku visiems, kurie kada nors girdėjo H.Chavezą. „Novaja gazeta“ apžvalgininkai įsitikinę - Venesuela dabar elgiasi taip pat, kaip Rusija elgėsi prieš karą su Gruzija. Todėl nereikės stebėtis, kad panaudojusi tą pačią taktiką Venesuela staiga taps tariama Kolumbijos tautos gynėja, o agresorius bus... na, žinoma, JAV.
Vašingtono įtakai Kolumbijoje labiausiai priešinasi narkomafijos baronai. Kairiųjų teroristų organizacija FARC yra narkobaronų smogiamoji jėga, jų mirties eskadronai, galintys minosvaidžiais ir automatais išvalyti ištisus kaimus.
H.Chavezas atkakliai palaiko FARC. Jis net suteikė politinį prieglobstį keliems teroristų vadams, kurių ieško Kolumbijos teisėsauga. Į kampą užspeistas Kolumbijos vadovas Alvaro Uribe su JAV parengė susitarimą - amerikiečiai galės naudotis Kolumbijos karo bazėmis kovoje su narkomafija.
Tai suteikė progą H.Chavezui paskelbti visiems Pietų Amerikos lyderiams apie svetimšalių invaziją, jis nutraukė prekybą su Kolumbija, o amerikiečius kaltina kėslais pulti Venesuelą. Padėtį Pietų Osetijoje ir Abchazijoje nagrinėjantys Rusijos apžvalgininkai teigia, kad dabar Venesuela kruopščiai rengia provokaciją, po kurios būtų galima išbandyti šimtą naujų rusiškų tankų. Konfliktas tarp Venesuelos ir Kolumbijos yra labiau tikėtinas negu Izraelio smūgis Iranui, rašo „Novaja gazeta“.
Rusų laikraščio žurnalistė O.Latinina mano, kad Maskvos nepritarimas JT tarybos rezoliucijai dėl Irano, paslaptingas laivo „Arctic Sea" incidentas ir 2,2 mlrd. dolerių kreditas H.Chavezui leidžia daryti išvadą, jog Kremliaus užsienio politikos strategai nori pakurstyti du ginkluotus konfliktus: Irano-Izraelio, Venesuelos-Kolumbijos.
H.Chavezas derina savo veiksmus su Teheranu. Jis pranešė apie užmegztą bendradarbiavimą branduolinių technologijų srityje su Irano vadovu Mahmoudu Ahmadinejadu ir pakvietė į Karakasą atvykti nusikaltimais žmonijai kaltinamą Sudano prezidentą Omarą al Bashirą. H.Chavezo įžūlumas Vakarams tampa įprastas - kitaip diktatorius tikriausiai nebūtų įsitvirtinęs valdžioje.
Kad H.Chavezas nutarė padėti Iranui plėtoti branduolines technologijas, atskleidė prancūzų dienraštis „Le Figaro". Žurnalistai priminė, kad remdamas branduolinę Irano programą, Karakasas pažeidžia Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliuciją 1737.
„The Economist“ pažymi, kad H.Chavezas mėgsta girtis šiltais santykiai su tolimais užsienio partneriais, tačiau arčiau namų jo žygiai dažnai baigiasi aklaviete. Jam nepavyksta išpildyti sąlygų, kurios leistų būti pilnaverčiu „Mercosur“ prekybos sąjungos nariu. Į grupę ALBA susibūrusius panašių pažiūrų vyriausybės neteko vienos galvos - iš valdžios prieš porą mėnesių buvo išverstas Hondūro prezidentas. H.Chavezas nesugebėjo įtikinti Pietų Amerikos šalių sukilti prieš JAV planus Kolumbijoje, kur Vašingtonas dislokuos karius septyniose karinėse bazėse.
H.Chavezas drąsiai eina keliu prie „didesnės įtakos pasaulyje". Jeigu jis siekia dėmesio, jis jį galiausiai gauna - neseniai Niujorko apygardos prokuroras Robertas Morgenthau pranešė, kad Venesuelos sąjunga su Iranu kelia grėsmę Amerikai. Keliolika banko sąskaitų Andoroje buvo bemat įšaldytos. Teigiama, kad sąskaitos priklauso asmenims, kurie yra artimi H.Chavezui - JAV Iždo departamentas įžvelgė įtartinus venesueliečių ryšius su terorizmu.
Venesuelos vadovas vis tiek pasiryžęs žaisti aukščiausiose lygose. Jis viešai svarsto, kad vėtydamas naftodolerius į kairę ir į dešinę gali sukelti rūpesčių Amerikai įvairiose pasaulio vietose vienu metu ir sužlugdyti „imperiją“. Režimai, kuriuos Karakasas uoliai finansuoja, H.Chavezo žodžiais, yra naujos pasaulio tvarkos branduolys. Nors tokie svaičiojimai labiau primena fantastiką negu tikrovę, tačiau pasaulis turėtų į H.Chavezą žvelgti truputį rimčiau, pataria „The Economist“.
