Šiuo keliu jau buvo eita daugybę kartų, tačiau akivaizdžiausias dalykas vis prasprūsta pro akis. Kiek tarp didžiausių masinių žudikų Amerikos istorijoje buvo moterų? Nė vienos. Tai nereiškia, kad moterys niekada nesmurtauja ar kad moterys retai tampa serijinėmis žudikėmis. Tačiau kodėl visos masinės žudynės ir apskritai visi smurto aktai, apie kuriuos plačiai kalbama, dažniausiai būna įvykdyti vyrų? Akcentuoti šį faktą gali atrodyti politiškai nekorektiška ar neadekvatu, tačiau mūsų tylėjimas apie didžiulę lyčių disproporciją tokiais smurto atvejais gali kainuoti gyvybes.
Įsivaizduokite, kad išskirtinai vyrus užpuola kokia nors mirtina liga. Ne tokia liga, kaip prostatos vėžys, kuri puola tik vyrus, bet liga, kuria gali sirgti visi gyventojai, tačiau labiau tikėtina, kad ji pakirs vyrus. Smurtas yra tokia liga. Tikėtina, kad vyrai 9-10 kartų dažniau įvykdys žmogžudystę ar taps jos aukomis.
Žvelgiant į jaunus vyrus, skaičiai yra šiurpinantys. Pavyzdžiui, JAV jauni baltaodžiai vyrai (14-24 metų) sudaro tik 6 proc. gyventojų, bet įvykdo beveik 17 proc. visų žmogžudysčių. Tarp jaunų juodaodžių vyrų skaičiai dar kraupesni – jie sudaro 1,2 proc. visų gyventojų ir įvykdo 27 proc. visų žmogžudysčių. Susumavus abi šias grupes išeina, kad jauni vyrai, sudarantys 7 proc. gyventojų, įvykdo 45 proc. visų žmogžudysčių. Bendrai 90 proc. visų smurtinių nusikaltimų įvykdo vyrai, ir beveik 80 proc. vyrų tampa jų aukomis.
Čia net nereikia Steveno Pinkerio, vieno garsiausių pasaulio psichologų, parašiusio knygą „Geresnieji mūsų prigimties angelai“, kad konstatuotume akivaizdų dalyką: „Nors konkretūs santykiai varijuoja, kiekvienoje visuomenėje būtent vyrai dažniau už moteris kovoja žaisdami, elgiasi chuliganiškai, kovoja tikrovėje, žudo tikrovėje, prievartauja, pradeda karus ir kovoja karuose“. Tylėjimas apie smurto pasiskirstymą tarp lyčių – nepaaiškinamas ir nepateisinamas. Lyčių skirtumai kitais medicininiais ir socialiniais atvejais, tokiais, kaip nervinė anoreksija, vilkligė, migrena, depresija ir nesugebėjimas mokytis, yra nuolat analizuojami.
Tūkstančius metų žmonija kovojo su jaunų vyrų polinkiu į smurtą. Kai kurios kultūros įsivedusios iniciacijos ceremonijas, kurios padeda jaunimo agresiją nukreipti į produktyvius socialinius vaidmenis. Bet šiuolaikinėje visuomenėje varžomasi kalbėti apie tai, kas akivaizdu – kad perėjimas nuo berniuko į vyrą yra rizikinga patirtis, galinti atnešti daug papildomos žalos.
Skeptikai teigia, kad tokių siaubingų aktų, kaip šaudymas Auroroje, atlikėjai yra tokie nenormalūs, jog būtų sunku suformuoti bendrą socialinę politiką dėl blogo jų elgesio. Tačiau klaidinga masinius žudikus traktuoti kaip nesuprantamus keistuolius. Pavyzdžiui, mes žinome, kad jauni vyrai, ėmęsi kruvinų siautėjimų, ne visada yra sociopatiniai monstrai, o dažnai daugiau ar mažiau „normalūs“ vyrai, kentę nuo gniuždančios depresijos ir turėję minčių apie savižudybę.
Joks protingas žmogus negali įsivaizduoti, kokiu reikia būti nusivylusiu, kad įvykdytum masinę žmogžudystę. Tačiau būtina pripažinti ir suprasti faktą, kad depresiją jaunų vyrų atveju labai dažnai lydi smurtas – paprastai kerštas, nukreiptas į save, tačiau ne tik į save.
Atsisakymas kalbėti apie smurtą kaip visuomenės sveikatos problemą su žinomais (ar galimais žinoti) rizikos veiksniais neleidžia padėti jauniems vyrams, kuriems dėl to kyla didžiausia rizika, ir, žinoma, jų potencialioms aukoms. Žvelgdami į kraupius įvykius kaip į atsitiktinumą, mes prarandame galimybę identifikuoti ir išspręsti galimas problemas, pavyzdžiui, rasti geresnius būdus, kaip paveikti jaunus vyrus, kai jie yra pažeidžiamiausio amžiaus. Yra kur kas daugiau dalykų, kuriuos reikia išmokti, norint užkirsti kelią smurtui, tačiau pradėti reikia nuo lyčių skirtumų, kurie yra visiškai akivaizdūs.
