Kai liepos 20-ąją Auroroje, Denverio priemiestyje, kino teatre nuaidėjo pirmasis šūvis, ciniškai nusiteikę amerikiečiai kalbėjo: vėl kils triukšmas, suvažiuos žiniasklaida, kalbins žuvusiųjų artimuosius, likusius gyvus, žudiko bendramokslius.
Visa Amerika ir vėl panirs į nesibaigiančias diskusijas dėl griežtesnės ginklų kontrolės.
Cinikai neklydo: 13 žmonių kulkomis mirtinai suvarpęs ir dar dešimtis sužeidęs buvęs studentas 27 metų J. Holmesas ne tiktai pats sulaukė dėmesio, bet ir privertė amerikiečius spėlioti, kas bus toliau.
O psichiatrai tyliai dirba. Jiems J. Holmeso, prisistatančio Džokerio – komiksų ir filmų antiherojaus, chaoso agento, vardu, portretas – tik tyrimo objektas.
Neįprastas, sudėtingas ir paslaptingas. Bet jo išnarpliojimas vertas ilgų stebėjimo valandų ir gali padėti užkirsti kelią kitoms panašioms tragedijoms. Tik ar apskritai įmanoma iš anksto pamatyti reikiamus ženklus, atspėti, ką galvoja būsimas žudikas?
Žudynių JAV – vis daugiau
Per pastaruosius kelis dešimtmečius JAV panašių žudynių, kai iki tol, regis, niekuo neįtariamas asmuo pasileidžia į šaudymo maratoną ir žudo nekaltus žmones, vis daugiau.
Auroros, Kolumbaino aukštosios mokyklos, Tusono, Virdžinijos technologijos universiteto žudynės – šį kruviną sąrašą, kuriame – dešimtys aukų ir vienas su kitu, regis, nė kiek nesusiję žudikai, būtų galima dar tęsti. O kas juos vienija?
Žinoma, mirtis. Bet ne tik. Kai praėjusį pirmadienį J. Holmesas pirmą kartą po žudynių ir arešto pasirodė teisme, ekspertams tapo aišku – kažkas šiam vaikinui negerai.
Susitaršę, oranžine spalva nudažyti plaukai, nė vieno žodžio ir tas keistas, paklaikęs žvilgsnis.
Ką išvydo amerikiečiai – psichikos ligonį ar tik tokiu apsimetantį šaltakraujį žudiką?
Bendro vertinimo būti negali?
Ekspertai sutartinai tvirtina, jog norint atsakyti į tokį klausimą pirmiausia reikia sugriauti išankstines nuostatas. Esą matome tai, ką norime matyti, – žudiką paklaikusiu žvilgsniu.
„Taigi – ligonis”, – ir be psichiatrų konstatuotų daugelis. „Neskubėkite”, – atkirstų ekspertai.
Bendrąjį vardiklį rinktis būtų klaida – universalaus masinio žudiko teorijos nėra ir negali būti. Mat mėgindamas paaiškinti kiekvieno žudiko veiksmus pagal universalų modelį bet kas iš karto susidurtų su virtine prieštaringų detalių.
Tiesa, nėra ir taip, kad kiekvienas žudikas – atskiro dėmesio ir specialaus paaiškinimo reikalingas atvejis.
Nors visi jie skirtingi, tokius žudikus galima suskirstyti bent jau į tris kategorijas: psichopatai, tam tikrų psichikos sutrikimų turintys pamišėliai ir savižudiška depresija sergantys asmenys.
Pavyzdžiui, 2007-ųjų balandį Virdžinijos technologijos universitete 32 žmones iššaudęs ir paskui nusišovęs Seung-hui Cho buvo pamišėlis.
1999-ųjų balandį Kolumbaino aukštojoje mokykloje siautėjęs Dylanas Kleboldas sirgo sunkia depresija, o štai jo bendrininkas Ericas Harrisas buvo psichopatas. Kaip juos atskirti?
Psichopatai gailesčio nejaučia
Kad J. Holmesas gali būti psichopatas, įtaria nemažai ekspertų. Regis, neatsitiktinai J. Holmesas savo žudynėms pasirinko filmo apie Betmeną premjerą. Vienas pagrindinių Christopherio Nolano filmų apie Betmeną trilogijos antiherojų ir Betmeno priešininkų Džokeris.
Jis save vadina chaoso agentu, kuris kelia siaubą ir anarchiją, regis, be jokio aiškaus tikslo.
J. Holmesas taip įsijautė į Džokerio vaidmenį, jog vėliau sulaikytas pareigūnams prisistatė būtent personažu.
Psichiatrai Heathe’o Ledgerio suvaidintą Džokerį vadina vienu realistiškiausių psichopato pavyzdžių.
Beje, įdomus sutapimas tai, jog Džokerio priešininką Betmeną vaidinęs Christianas Bale’as pats pasižymi ūmiu charakteriu ir yra atlikęs žudiko psichopato vaidmenį filme „Amerikos psichopatas”.
Vis dėlto atpažinti psichikos sutrikimą net ir specialistui gali būti nelengva. Juolab kad kartais pasitaiko tokių asmenų, kurie turi visą virtinę psichikos negalavimų.
Toks kokteilis – ne tik ypač pavojingas, bet ir sunkiai aptinkamas. Psichopatai neturi atjautos ir nekreipia dėmesio į kitų kančias. Psichopatai sadistai veikia šaltakraujiškai tiksliai ir mėgaujasi sukeltu skausmu.
Psichopatai sadistai tokie gimsta. Juos galima atpažinti jau vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje. Jie paprastai mėgaujasi kitų skausmu, neretai tų, kuriuos patys gali pažeisti, pavyzdžiui, žalojamų gyvūnų. Tokius asmenis gydyti beprasmiška.
Antai žudymas Kolumbaino mokykloje E. Harrisui nieko nereiškė.
„Žmonės tėra grybai, kurių galima atsikratyti. Tiesiog gamta, chemija ir matematika”, – rašė būsimasis žudikas.
Jis buvo šmaikštus, žavėjo aplinkinius draugiškumu, nors tai tebuvo kaukė, po kuria slypi šiurpi neapykanta žmonijai.
„Nekenčiu šio su***to pasaulio, – likus metams iki žudynių rašė E. Harrisas.
Neapykantą silpnesniems užgožė nebent jo noras parodyti savo jėgą.
„Mano tikslas – sunaikinti kuo daugiau. Noriu, kad pasaulis degtų. NUŽUDYTI ŽMONIJĄ. Niekas neturi gyventi”, – rašė būsimasis žudikas.
Ligoniams proto nestinga
Tiesa, savo dienoraštį E. Harrisas ilgai slėpė.
Kaip ir kiti ūmūs psichopatai, jis buvo ištobulinęs manipuliavimo kitais meną.
Jis netgi tikino esąs nusipelnęs „Oskaro” už gebėjimą apgauti savo tėvus.
Tokie žmonės dažnai būna ypač protingi. Pavyzdžiui, J. Holmesas ilgą laiką buvo vadinamas pavyzdiniu studentu. Jis studijavo neurobiologiją ir jam kurį laiką viskas sekėsi.
Dabar to nepasakytum žvelgdamas į žmogų paklaikusiu žvilgsniu. Jo veido išraišką tyrę ekspertai spėja J. Holmesą apsimetant pamišėliu. Ironiška, jog J. Holmeso psichikos sutrikimas greičiausiai yra kur kas sudėtingesnis nei šiaip pamišėlio.
Psichopatai nežino, ką daro, o sociopatai yra ypač racionalūs, jie maskuoja savo tikruosius ketinimus dar geriau. Jie taip pat nejaučia jokio gailesčio.
Išpuolius planuoja iš anksto
Vis dėlto žudikai psichopatai turi savo Achilo kulną: jie yra garbėtroškos ir mėgsta girtis.
Ir ne tik – be savigyros, psichopatai dar dažniau lieja asmenines nuoskaudas.
2002 m. JAV prezidentą saugančios Slaptosios tarnybos atlikta studija tyrė visus mokslo įstaigose šaudžiusius maniakus per pastaruosius 26 metus.
Visi šaudžiusieji yra vyriškos lyties. 81 proc. jų netgi iš anksto siuntė vienokius ar kitokius signalus, jog įvykdys nusikaltimą. Ir net 98 proc. tirtų asmenų prieš pat žudynes buvo susidūrę su nesėkmėmis.
Slaptoji tarnyba taip pat nustatė, kad 93 proc. atvejų būsimieji žudikai savo išpuolius planavo iš anksto.
Tai yra baisiausia, mat nestabilios psichikos žmonės neretai linkę elgtis spontaniški, o štai dauguma tirtų žudikų išpuolius planavo kruopščiai, šaltakraujiškai ir beveik nepastebimai.
Kaupiasi lyg ugnikalniai
Kai prispaudžia gyvenimo problemos, daugeliui žmonių norisi išsilieti. Vieniems toks išsiliejimas – tai sportas, kitiems – tiesiog rėkimas arba mėginimas pažeminti kitus. Išsilieti žmonės gali ir žudydami.
Antai Virdžinijos technikos universitete skerdynes surengusio Seung-hui Cho psichikos būklė prastėjo nuo 3 klasės.
Aštuntoje klasėje jis jau turėjo polinkį į sadistinį smurtą.
Jo psichologinį portretą sudaręs mokyklos psichologas rašė, kad Seung-hui Cho iš patologiškai uždaro berniuko virto daugelio nemėgstamu keistuoliu, kuris sekdavo merginas ir rašydavo pykčio bei nesuprantamų kliedesių kupinus eilėraščius.
Vengdamas akių kontakto jis sėdėdavo mokyklos suole užsimaukšlinęs kepuraitę. Buvo aišku, kad jis pratrūks, tik nežinia – kada. Galutinė diagnzoė – plataus spektro psichikos ligų kokteilis. Tarp jų – paranoja ir šizofrenija.
Pastarąja serga daugelis žudikų psichopatų. Pavyzdžiui, JAV Kongreso narę pernai peršovusiam ir žmones nužudžiusiam 22 metų Jaredui Lee Loughneriui ir į JAV prezidentą Ronaldą Reaganą pasikėsinusiam Johnui Hinckley buvo nustatyta šizofrenija.
Tam tikrame gyvenimo etape šizofrenikus ima kamuoti nerimas, prasideda haliucinacijos, jie nebejaučia emocijų, motyvacijos, nebenori su niekuo kalbėti.
Toks gyvenimas uždarame pasaulėlyje paprastai trunka iki antrojo žmogaus dešimtmečio. O tuomet psichopatai linkę pratrūkti ir išsiveržti tarytum ugnikalniai.
Dažniausiai tokie asmenys grėsmę pirmiausia sukelia sau, o ne aplinkiniams. Tai pastebėti, ypač jeigu asmuo yra ypač uždaras, nelengva.
Be to, nuo pirmųjų psichikos sutrikimo apraiškų iki veiksmų praeina nemenkas laikotarpis. Jo metu žmogus gali atrodyti visiškai normalus ir niekas nė neįtars, kad jam kas nors negerai.
O jeigu niekur nėra pažymėta, kad asmuo nesveikos psichikos, jis galės įsigyti ir ginklą. Ir ne tik JAV. Panašios žudynės yra sukrėtusios ir ramią Suomiją, ir Norvegiją, kurioje pernai siautėjo Andersas Behringas Breivikas.
Lūžis – paskutiniais mėnesiais
Psichiatrai yra pastebėję ir tai, jog būsimi žudikai, likus keliems mėnesiams iki žudynių, galutinai pasikeičia. Tuo metu kaupiasi pyktis, nerimas ir daug kitokių neigiamų emocijų, kurių uždarą gyvenimą gyvenęs asmuo nebegali normaliai išlieti. Tai sukelia visišką chaosą galvoje.
„Šizofreniniai kliedesiai tokiais atvejais tik stiprėja.
Įsivaizduokite jaunuolį, kuris jaučia, kaip kraustosi iš proto.
Jam pačiam tai ypač baisu. Ir vienintelis būdas įveikti siaubą – jį pačiam sukelti”, – teigia psichiatras Frankas Ochbergas.
Antai Seung-hui Cho buvo puikiausias tokio elgesio pavyzdys – jis netgi buvo savanoriškai sutikęs pasitikrinti psichikos sveikatą.
Bet niekas taip ir neužčiuopė tūnančios jo baimės. Būtent paranojiška baimė paskatino jaunuolį veikti.
„Įsivaizduokite, kad atsibundate vieną rytą ir suvokiate, jog vakar elgėtės kaip visiškas beprotis. Užvakar, praėjusią savaitę – taip pat. Ką darytumėte? Ieškotumėte pagalbos? Prisipažintumėte? Daugelis psichopatų manytų, kad tai pernelyg pavojinga”, – pavyzdį pateikė psichiatras.
„O jeigu prijungs aparatus prie galvos, leis visokius vaistus? Ištrins mano asmenybę?
Ne, jokiu būdu neleisiu to daryti”, – taip mąsto šizofrenikai.
Jie išgyvena savo vidinį terorą įsivaizduodami, ką reikia daryti.
„Ne, aš nepasiduosiu, jūs, žmonės, norite man pakenkti, ar ne? Aš to neleisiu. O Dieve, kur taikytis? Į juos ar į save?” – tokios psichopatus užplūdusios mintys gali lengvai baigtis tiek žudynėmis, tiek savižudybe.
„Ar žinote, ką reiškia, kai tau spjauna į veidą ir šveičia šiukšles į gerklę? Jūs suniokojote man širdį, išprievartavote mano sielą, padegėte mano sielą. Ačiū jums – aš mirsiu kaip Jėzus Kristus ir įkvėpsiu silpnąsias ateities kartas gintis”, – prieš išpuolį kliedėjo Seung-hui Cho.
Ignoruoti – didelė klaida
Vis dėlto psichiatras F. Ochbergas tikina, kad tokius pykčio proveržius pastebėti sunku dar ir todėl, jog jie pasireiškia tik kartais.
Tad, pavyzdžiui, stebint J. Holmesą kol kas labai sunku pasakyti, ar jis yra tik šizofrenikas, ar ir sociopatas.
Asmeniniame gyvenime nesėkmių ruožą išgyvenęs J.Holmesas dar visai neseniai atrodė gyvybingas ir perspektyvus jaunuolis, siekęs karjeros. O vėliau staiga puolė į depresiją ir netgi lankėsi pas psichiatrę.
Būtent nematoma, sunki depresijos forma yra sunkiausiai pastebima. Daugelis vienu ar kitu gyvenimo etapu esame patyrę nusivylimų, galbūt net puolę į depresijos liūną.
Bet didesnių psichikos sutrikimų turintys žmonės, kartą puolę, iš to liūno nebeišbrenda. Juos kankina beviltiškumo jausmas.
Anot JAV slaptosios tarnybos atlikto tyrimo, tokių sunkios depresijos kamuojamų paauglių šalyje yra mažiausiai 2 milijonai.
Dauguma tokių atvejų nediagnozuojami, o net ir diagnozavus ne visada gali būti imamasi veiksmų. Antai birželį Kolorado universiteto profesorė perspėjo nerimaujanti dėl J. Holmeso elgesio. Bet į šį perspėjimą universiteto vadovybė niekaip nereagavo.
Abejingumas būsimus žudikus tik dar labiau įaudrina ir priverčia nekęsti visuomenės. Tos pačios visuomenės, kuri dabar nekenčia „to psicho”, kurį iki šiol ignoravo.
