Šalis, kurioje viskas puikiai sustyguota. Tokia mintis šauna į galvą ne vienam žmogui, išgirdusiam Vokietijos pavadinimą.
Todėl daug kas net neabejojo, kad visi šalies gyventojai – turtingi ir vargšai, garsūs ir niekam nežinomi – lygūs, jei jiems reikia laukti eilėje donoro organo.
Bet teorija nuo realybės kai kuriais atvejais skyrėsi. Ir tai vokiečiams sukėlė milžinišką šoką.
Paaiškėjo, kad vienas vokiečių medikas pats sprendė, kuriems pacientams kepenys bus persodintos anksčiau, o kurie bus nepelnytai nustumti į laukiančiųjų eilės pabaigą.
Ar galėjo dėl tokios nusikalstamos veiklos kas nors mirti?
Tai dabar sunerimę aiškinasi vokiečių pareigūnai. O visuomenėje didėja nepasitikėjimas organų donorystės sistema.
Taisyklėse rado spragą?
Gydytojo, įtariamo klastojus pacientų tyrimų rezultatus, kilmė ir tapatybė slepiama. Taip elgiamasi ne tik dėl griežtų Vokietijos įstatymų, bet ir dėl susikompromitavusio mediko saugumo.
Tiesa, kai kuriuose interneto dienoraščiuose jau pasklido gandas, kad medikas yra musulmonas. Jis esą nekart į žmonių, kuriems reikia persodinti kepenis, sąrašo priekį iškėlė būtent musulmonus pacientus.
Tai tik dar labiau audrina kai kurių žmonių aistras, nors pareigūnai neskuba komentuoti šios informacijos.
Oficialiai 45 metų gydytoju Aimanu O. viešai pristatomas chirurgas įtariamas klastojęs dešimčių savo pacientų tyrimų rezultatus, kai kuriuos jų parodydamas gerokai prastesnius, nei jie yra iš tiesų.
Įtariama, kad dažnai medikas meluodavo, kad pacientas, sergantis kepenų liga, turi problemų ir dėl inkstų. Taip mediką neva papirkę asmenys greičiau sulaukdavo donoro organo.
Yla iš maišo išlindo, kai chirurgas persodino kepenis Rusijos piliečiui. O to iš viso nebuvo galima daryti, nes Rusija nėra ne pelno siekiančios septynių šalių organizacijos „Eurotransplant”, koordinuojančios organų transplantavimą, narė.
Po šio incidento atliktas tyrimas parodė, kad Aimanas O. suklastojo keletą dokumentų. Pagal galiojančias taisykles, medikai neturėtų daryti kokios nors įtakos tam, kaip greitai jų pacientai gaus donoro kepenis.
Jei kam nors Vokietijoje reikia atlikti transplantaciją, atsakingas medikas nusiunčia medicininę informaciją į „Eurotransplant” fondą, įsikūrusį Nyderlanduose. Organizacija tada tampa atsakinga už donoro organų suradimą.
Naudodamasis medicinine informacija fondas sudaro laukiančiųjų sąrašą. Kaip ir galima numanyti, žmogus, kuriam reikia skubiau atlikti persodinimą, atsiranda aukštesnėje sąrašo vietoje nei asmuo, kurio atvejis – ne toks skubus. Tokia tvarka.
Tačiau spragą šioje sistemoje Aimanas O. rado nesunkiai – tereikėjo suklastoti savo pacientų medicininius duomenis.
Įtarimų randasi vis daugiau
Pirmasis toks Aimano O. sukčiavimo atvejis paaiškėjo praėjusią liepą Žemutinėje Saksonijoje esančiame Getingeno universiteto medicinos centre, kuriame dirbo medikas.
Vėliau paaiškėjo, kad chirurgas ligoninėje manipuliavo dar 23 pacientų, kuriems reikia kepenų transplantavimo, tyrimais.
Iš karto skubiai imtasi priemonių. Mediko veikla nuo praėjusio lapkričio laikinai sustabdyta. Nuo pareigų laikinai nušalintas ir ligoninės gastroenterologas, kuris taip pat įtariamas prisidėjęs prie galimų Aimano O. nusikaltimų.
Bet tuo istorija nesibaigė. Priešingai, įtariamo chirurgo atveju tinka posakis: „Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.”
Visai neseniai skandalas dėl mediko veiklos išplito ir iki buvusios jo darbovietės Bavarijos Rėgensburgo universitetinėje ligoninėje. 2003–2008 m. čia dirbęs Aimanas O. įtariamas irgi manipuliavęs dar mažiausiai 23 organų persodinimo atvejais.
Tad nenuostabu, kad galvos lekia ir šioje ligoninėje. Štai iš posto jau laikinai pašalintas įstaigos Chirurgijos skyriaus vadovas. Tiesiogiai su galimais nusikaltimais specialistas nėra siejamas, tačiau jis įtariamas nesugebėjęs tinkamai kontroliuoti savo skyriaus veiklą.
Šešėlį ant Rėgensburgo universitetinės ligoninės meta ir daugiau aiškėjančių mįslingų detalių. Leidinys „Süddeutsche Zeitung” pranešė, kad jau po Aimano O. išėjimo ligoninėje buvo atlikta keistai daug kepenų persodinimo operacijų.
2008–2009 metais jų skaičius išaugo 40 proc. – nuo 48 iki 69.
„Toks padidėjimas laikomas neįprastu. Net didžiausias Vokietijos transplantacijos centras per metus persodina tik apie 100 kepenų”, – pažymėjo laikraštis.
Kad skandalas gali plėstis, rodo ir leidinio „The Local” informacija. Anot leidinio, duomenų klastojimo dėl organų transplantacijos ištakos gali siekti senesnius laikus: įtartinų organų persodinimo atvejų Vokietijoje užfiksuota jau nuo 1995-ųjų.
Sujudo kraštutiniai dešinieji
Nemalonių žinių epicentre atsidūrusio gydytojo Aimano O. veikla buvo tiriama ir prieš kylant organų transplantacijos skandalui.
2005-aisiais paaiškėjo, kad medikas į europiečių, laukiančių organų, sąrašą buvo įtraukęs pacientus iš Jordanijos. Šioje šalyje netgi buvo atlikta viena tokiu būdu gauto organo persodinimo operacija.
Tiesa, tąkart medikui nebuvo pateikti kaltinimai, nes jam pavyko įtikinti pareigūnus, kad tiesiog įvyko klaida. O ligoninė, kurioje Aimanas O. tuomet dirbo, atsipirko sugriežtindama taisykles.
Tačiau ši istorija, regis, labai sudomino dešiniųjų tinklalapio Libertarian Republican.net autorius. Jų publikacijoje teigiama, kad įtariamas chirurgas galėjo būti turkas, todėl vokiečių donorų organų buvo nuvežta ne tik į Jordaniją, bet ir į Saudo Arabiją bei kitas Artimųjų ir Vidurio Rytų šalis.
„Apie skandalą rašantys laikraščiai vyrą paprasčiausiai apibūdina kaip „Südlander” (vyras iš pietų). Tai politiškai korektiška vokiečių etiketė musulmonui. Kad Aimanas O. yra musulmonas, daugelis nė neabejoja, vien jo vardas tai esą parodo. Bet oficialiai Vokietijos žiniasklaidoje tai niekur nepažymėta.
„Iš tiesų dėl absurdiško politinio korektiškumo Vokietijos žiniasklaida užtušuoja įtariamojo nuotrauką, kad nesupriešintų vokiečių”, – rašė Libertarian Respublican.net redaktorius ir leidėjas Ericas Dondero, anksčiau ėjęs JAV prezidento kėdės siekusio respublikono Rono Paulo padėjėjo pareigas.
Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų asmenys interneto dienoraščiuose taip pat skleidžia informaciją, kad vienu atveju įtariamasis netgi išėmė iš paciento kūno reikiamą organą, nors jo smegenys esą dar nebuvo mirusios.
Kalbama ir apie tai, kad Aimanas O. gali net nesulaukti teismo, nes jis esą paspruko į Saudo Arabiją.
Smūgis donorystės šalininkams
Tirdami šią skandalingą istoriją glaudžiai bendradarbiauja Bavarijos ir Žemutinės Saksonijos prokurorai. Tuo tarpu visuomenėje verda debatai apie medikų etiką.
Skandalas spėjo pakeisti ir kai kurių vokiečių požiūrį į organų donorystę. Štai Vokietijos organų transplantacijos fondo vadovas Güntheris Kirste atskleidė, kad dėl įvykių Getingene liepos pabaigoje per vieną savaitę 3 šeimos atsisakė paaukoti mirusio giminaičio organus.
Tai liūdna žinia organų donorystės skatintojams, nes organų Vokietijoje ir taip aukojama palyginti mažai. 2010-aisiais iš 24 viename reitinge vertintų šalių Vokietija užėmė 15-ąją vietą.
Jei tokia statistika nieko nesako, dar liūdnesnis kitas pavyzdys – kas aštuonias valandas Vokietijoje dėl organų donorų trūkumo miršta žmogus. Transplantacijos šalyje iš viso laukia 12 tūkst. žmonių, bet praėjusiais metais buvo atlikta tik 4000 organų persodinimo operacijų.
Bandant skatinti organų donorystę šalyje šią vasarą įsigaliojo naujas įstatymas, pagal kurį ligoninėse samdomi vadinamieji organų transplantavimo agentai.
Įstatymų, skatinančių donorystę, Vokietijoje ketinama leisti ir daugiau. O kai kurie specialistai kartoja, kad jeigu organų donorų būtų daugiau, būtų mažiau norinčiųjų verstis neteisėta veikla. Tokia teorija.
Inkstą pirko iš rusės
Vis dėlto Getingene ir Rėgensburge kilęs skandalas atskleidžia, kaip greit gyvybės ar mirties klausimas gali pastūmėti žmones imtis nusikalstamos veiklos.
Susidomėjimas organų donorystės sistemos ydomis Vokietijoje dar labiau išaugo po leidinio „Spiegel” publikacijos, kuri rodo, kaip glaudžiai kai kurie vokiečiai yra susiję su tarptautine nelegalia organų prekyba.
Žurnalas detaliai aprašė neturtingos rusės, emigravusios į Izraelį, ir pasiturinčio vokiečių verslininko istoriją.
Nieko bendra neturinčius žmones 2008-aisiais trumpam suvedė vienintelis dalykas – neviltis. Tuomet 74-erų Walteris, gyvenantis Vokietijoje, buvo iškankintas ligų ir beprarandąs viltį gyventi.
Nuo 50 metų vyras turėjo aukštą kraujospūdį ir buvo priverstas dvidešimtmetį gerti stiprius vaistus. Vėliau vokiečiui kilo rimtų problemų dėl inksto. Reikėjo atlikti dializę, tačiau jos vokiečio organizmas netoleravo.
Walterį ėmė kankinti vis daugiau sveikatos problemų, jis buvo daug kartų operuojamas, kol galiausiai gydytojai vyrui pasakė, kad jam liko gyventi vos keli mėnesiai. Tuo pat metu verslininkas žinojo, kad per tiek laiko nesulauks gyvybiškai svarbaus donoro inksto.
Nenuostabu, kad Walterio šeimai įsižiebė viltis per televiziją pamačius reportažą apie nelegalią prekybą organais, nors jame ši veikla ir buvo kritikuojama.
2008-ųjų liepą Walteris nuskrido į Stambulą, čia susitiko su tarpininku, o vėliau buvo nuskraidintas į Kosovą, kur jam atlikta inksto persodinimo operacija.
Verslininkui buvo persodintas 50 metų rusės Veros inkstas. Iš Rusijos į Izraelį geresnio gyvenimo išvykusi ieškoti moteris skendo skolose ir neišgalėjo atsivežti į Izraelį tėvynėje likusios dukters. Skraidyti namo viešbučio kambarine dirbanti rusė taip pat neturėjo pinigų.
Tad gyvenimo naštos prislėgta Vera, viename nemokamame laikraštyje pamačiusi skelbimą, jog ieškoma inkstų donorų, pamanė, kad jai pavyks išspręsti bent dalį bėdų.
Kai moteris susisiekė su nelegaliais organų prekeiviais, jie už paaukotą inkstą iškart pažadėjo 10 tūkstančių JAV dolerių.
Rusė pasiryžo parduoti organą. Taip Vera, kaip ir Walteris, pirmiausia atsidūrė Stambule, o vėliau tuo pačiu lėktuvu nuskrido į Kosovo sostinę Prištiną.
Čia viename mikrorajonų esančioje klinikoje „Medicus” rusei buvo pašalintas, o vokiečiui įsodintas inkstas.
Kaltės įrodyti nepavyksta
Kosovo sostinėje veikiančios klinikos „Medicus” ir su ja siejamo nelegalaus organų prekeivių tinklo veikla jau ne kartą aprašyta ir įvairiose pareigūnų ataskaitose, ir žiniasklaidoje.
Šiuose pranešimuose figūruoja ir vokiečio urologo Manfredo Beero pavardė. Nors jis yra „Medicus” savininkas, šios klinikos veiklą tiriantys pareigūnai oficialiai neranda prie ko prikibti.
Vokiečio advokatai net pateikia įtikinamą versiją apie tai, kaip jis buvo įpainiotas į šią istoriją.
Esą M.Beeras Berlyne buvo priėmęs pabėgėlių iš Kosovo šeimą, o vėliau jos atstovas, garsus Prištinos chirurgas Lufti Dervishi, įkalbino vokietį Kosove atidaryti modernią kliniką. M.Beero advokatas teigia, kad urologas į kliniką investavo 3 milijonus eurų.
Klinikos operacinės būdavo nuomojamos, tad M.Beeras neva apie ten atliktą nelegalių organų persodinimą sužinojo tik po įstaigos uždarymo, nors kai kurie klinikos veiklą tyrę pareigūnai tvirtina priešingai.
Vis dėlto, kad ir kokie būtų organų prekeivių pasiteisinimai, akivaizdu, jog jų tinklas sužlugdė ne vieno žmogaus gyvenimą.
Antai inkstą šioje klinikoje pardavusi Vera dabar įsitikinusi, kad taip pasielgti buvo klaida.
Moteris dabar kenčia skausmus. O gauti pinigai jau seniai išleisti.
„Prieš operaciją drebėjo visas kūnas”, – prisipažino rusė. Ji pasakoja netgi norėjusi pabėgti, tačiau niekas jai nebūtų leidęs to padaryti.
„Jie būtų man suleidę vaistų ir vis tiek operavę. Supratau, kad įsitraukiau į mafiją”, – sakė moteris, apie savo patirtį dabar nevengianti kalbėti tiek su pareigūnais, tiek su žurnalistais.
Tiesa, nei vieniems, nei kitiems nepavyksta rasti tvirtų nusikaltimo įrodymų.
O jeigu jų nėra, kalbos apie nelegalią organų prekybą dažnai telieka šiurpiais gandais.
Tikėti jais ar ne, kiekvieno pasirinkimas.
Gąsdina ir tikri nusikaltimai, ir skleidžiami gandai
Kosovas jau ne vienus metus siejamas su tarptautiniu mastu veikiančiais žmogaus organų prekeiviais.
2010 metais paviešintas ES tyrimas parodė, kad jauniausioje Europos valstybėje klesti nelegali prekyba žmogaus organais. Nelegalios prekybos žmogaus organais pėdsakų buvo aptikta net Kosovo sveikatos apsaugos ministerijoje.
Kosove veikiančios ES misijos prokuroras Jonathanas Ratelis tada paskelbė, kad kaltinimai inkstų kontrabanda pateikti mažiausiai 9 asmenims.
Vienas kaltinamųjų Lufti Dervishi buvo Kosovo sostinėje Prištinoje itin gerbiamas chirurgas ir Prištinos universitetinės ligoninės profesorius. Manoma, kad L.Dervishi buvo nusikaltėlių grupuotės lyderis.
Nelegalios inkstų persodinimo operacijos buvo atliekamos minėtoje Prištinos klinikoje „Medicus” (nuotr.). Jai vadovavo L.Dervishi sūnus Arbanas.
Grupuotė, kurios būstinė buvo būtent Kosove, į šią šalį atgabendavo nuskurdusių užsieniečių ir jų inkstus po operacijų parduodavo klientams visame pasaulyje.
Pasak J.Ratelio, didžiuliame skurde gyvenantiems žmonėms už inkstus būdavo žadama sumokėti iki 15 tūkst. eurų. Bet organų prekeiviai savo pažado netesėdavo: skurdžiai į Maskvą, Stambulą bei Moldovos ir Kazachijos miestus grįždavo ir be inkstų, ir be pinigų.
Patys kontrabandininkai apgaulės būdu išviliotus inkstus klientams Kanadoje, Izraelyje ir kitų šalių juodojoje rinkoje parduodavo už 80–100 tūkst. eurų.
Naujieną apie ES pateiktus kaltinimus entuziastingiausiai sutiko Serbija. Šios šalies žiniasklaida jau beveik 10 metų skelbė įtarianti, kad tarptautinei organų kontrabandai, kurios aukomis 1999-aisiais tapo per 300 serbų, diriguojama iš Kosovo.
Europos Tarybos tyrimas parodė, jog Kosovo premjeras Hashimas Thaci 1998–1999 metais organizavo serbų belaisvių žudymą ir jų organų pardavimą juodojoje rinkoje.
Ekspertai teigia, kad prekybos organais verslas labiausiai klesti Rytų Europos ir Balkanų šalyse. Manoma, kad šio nelegalaus verslo lyderės yra Moldova, Bosnija ir Hercegovina, Rusija, Ukraina.
Už Europos ribų prekyba organais aktyvi Kinijoje. Ši šalis vilioja turtingus užsieniečius darytis organų persodinimo operacijas ir garsėja tuo, kad organų prievarta parūpina iš mirties bausme nubaustų kalinių.
Kai kurių Pakistano specialistų teigimu, net 40–50 proc. šios šalies provincijos gyventojų gyvena tik su vienu inkstu, nes kitą yra nelegaliai pardavę.
Nelegali organų prekyba populiari ir Egipte. O po 2011-ųjų revoliucijos padėtis čia dar labiau pablogėjo. Šalyje nuolat sklando nepatvirtinti gandai, kad dėl organų žudomi žmonės.
Tačiau netrūksta ir įvairių nepagrįstų mitų apie organų prekybą. Pasaulyje jau spėjo pagarsėti istorija apie prostitutės suviliotą verslininką, kuris atsibudo vonioje, pilnoje ledo, ir be inksto. Sklando gandai ir apie Lotynų Amerikos našlaičius, kurie neva žudomi dėl organų, o jų palaikai paliekami pakelėse.
