Tiek Pekinas, tiek Šanchajus dar prieš 20 metų buvo tiesiog didelės valstybės tiesiog dideli pramoniniai centrai. Pilki daugiaaukščiai, iš garsiakalbių sklindantys valdančiosios Komunistų partijos lozungai.
Dabar abu miestai neatpažįstamai pasikeitę. Vos spėjo valdžia atverti duris į šalies rinką pasauliui, šie didmiesčiai tapo augančios Kinijos galybės simboliu.
Trilijoninės Vakarų investicijos ir su jomis keleriopai išaugęs kinų gyvenimo lygis Pekiną ir Šanchajų pavertė kosmopolitiniais megapoliais.
Pinigus į šalį atlydėjo ir gausybė svetimšalių, kurie kone masiškai kraustėsi į Kiniją – naujų, dar nepanaudotų galimybių židinį.
Bet ar nesuduš Kinijos – kaip modernios ir svetingos šalies – įvaizdis? Juk kartu su ekonomika išaugo nacionalizmas, o tai tikrai nėra geros naujienos kiniškų turtų medžiotojams iš užsienio.
Skundžiasi svetimšalių elgesiu
Pekino prekybos ir pramogų centras „Sanlitun Village” – bene tiksliausias naujosios Kinijos simbolis. Čia ir įmantrūs margaspalviai pastatai, ir garsiausių korporacijų prekių ženklai.
Greta jaunų biurų darbuotojų kinų šmirinėja Pekine gyvenantys užsieniečiai ir laikini atvykėliai – įvairiausio amžiaus, skirtingos rasės.
Vaizdas tarsi įprasmina vadinamąją Pekino dvasią – būtent toks Kinijos sostinės reklaminis šūkis.
Tačiau Sanlituno rajonas turi ir kitą, ne tokią tviskančią pusę. Keli šimtai metrų už prekybos centro viena po kitos driekiasi sekso prekių parduotuvės. Užrašai angliški: „Sex Shop”.
Vietos gyventojai taip pat skundžiasi, kad iš rajono barų ir naktinių klubų, kuriuose kaip tik daugiausia lankosi užsieniečiai, jau kuris laikas sklinda neva nepakenčiamas triukšmas.
Sanlitunas – tik vienas pastaruoju metu didėjančios įtampos tarp kinų ir svetimšalių taškų.
Tikrina tiesiog gatvėse
Pavyzdžiui, šįmet gegužę visuomenė tiesiog įniršo internete pamačiusi vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip visiškai girtas britas kabinėjasi prie jaunos pekinietės.
Netrukus šalies socialiniuose tinkluose pasirodė atsakymas – trumpas klipas, kuriame matyti, kaip tą patį britą spardo grupė keršto ištroškusių kinų.
Po kelių savaičių sulaukta nemalonaus incidento sostinės metro. Keleivis telefonu nufilmavo, kaip Pekino simfoniniame orkestre grojantis violončelininkas iš Rusijos paberia tiradą įžeidimų moteriai kinei.
Keleivė esą tiesiog paprašė ruso nukelti kojas nuo jos kėdės, o muzikantas galiausiai viešai atsiprašė, bet vis tiek neteko darbo orkestre.
Bent jau internete įtampa pakilo iki neregėtų aukštumų. Ją dar padidino Pekino policija, paskelbusi moderniajai Kinijai neregėtą 3 mėnesių kampaniją.
Jos tikslas – susekti nelegaliai Pekine gyvenančius užsieniečius. Prie tokių priskaičiuojami ir dirbantys, bet darbo leidimo neturintys svetimšaliai, ir atvykėliai, kurių vizos jau nebegalioja.
Be to, pareigūnai paskelbė karštosios linijos numerį, kuriuo galėjo paskambinti visi, įtariantys konkrečius pažeidimus.
O Šanchajuje užsieniečius imta tikrinti tiesiog gatvėse.
Tokių priemonių pastaraisiais metais Kinijoje imtasi tik prieš Pekino vasaros olimpines žaidynes ir per jas.
Aistros dėl pasisakymo
Visa tai Kinijoje gyvenantiems užsieniečiams, žinoma, kelia nemenko nerimo. Kaip ir tai, kad svetimšalius peikti pasigavo ir Kinijos žiniasklaida.
Tinkle „Weibo”, kuris vadinamas Kinijos atsaku „Twitter”, neseniai pasirodė daugybę aistrų sukėlęs vieno garsiausių šalies televizijos laidų vedėjų Yang Rui pareiškimas.
Lyg tyčia laida Kinijos centrinėje televizijoje, kurią veda Yang Rui, vadinasi „Dialogas”. Jos oficialus valstybinis tikslas – „plėtoti kultūrų bendravimą”.
Bet kultūrų darna Yang Rui, regis, neberūpi. Atsakydamas į abu incidentus Pekine, jis „Weibo” pareiškė: „Kinija turėtų išspirti svetimas šiukšles iš šalies.”
Yang Rui taip pat įspėjo, kad užsienio šalių šnipai perka Kinijos moteris ir su jomis miegodami stengiasi išgauti valstybės paslaptis.
Galiausiai Yang Rui pasidžiaugė, kad Pekinas gegužę išvarė iš šalies Melissą Chan – patyrusią televizijos „Al Jazeera” korespondentę Kinijos sostinėje.
Ji tapo pirmąja žurnaliste, išvaryta iš Kinijos nuo 1998-ųjų.
Žurnalistei bei „Al Jazeera” taip ir nebuvo paaiškinta, už ką nepratęsta viza, nors neoficialiai kalbama, kad Pekinui nepatiko reportažai apie vergiškas sąlygas darbo stovyklose, kuriose kaliniai verčiami dirbti kaip sovietiniuose gulaguose.
M. Chan taip pat nemažai nušvietė apie Kinijos valdininkų korupciją bei slaptus kalėjimus kritikams.
Atgijo seni kompleksai
Kiek vėliau Yang Rui pamėgino atvėsinti atmosferą.
Tikriausiai pamokytas oficialiosios propagandos strategų jis keliuose interviu pabrėžė manantis, kad šalyje gyvena „daug gerų užsieniečių”.
Be to, žurnalistas karštai paneigė pavadinęs M. Chan kekše. Esą jis moteriai skyrė žodį „furija”. O Kinijos valstybinis anglų kalba leidžiamas dienraštis „Global Times” jo komentarus pavadino pernelyg šiurkščiais.
Ir vis dėlto nemažoje dalyje laikraščių publikacijų ar televizijos laidų Yang Rui komentarai velkami į nedviprasmišką apdarą – esą jie atitinka Opijaus karų dvasią.
Šie XIX amžiaus viduryje vykę ginkluoti Kinijos konfliktai su Britų imperija ir Prancūzija kinams iki šiol simbolizuoja pralaimėjimą ir svetimašlių pranašumą.
Dabar Kinija kaip tik keičiasi iš esmės. Stiprėjant ekonomikai, auga ir socialinis stabilumas – gyventojams lieka laiko galvoti ne tik apie tai, kaip pragyventi.
Erzina atlyginimų skirtumai
Daugelio apžvalgininkų nuomone, šalyje labai stiprėja nacionalizmas. Ženklų būta jau anksčiau – pavyzdžiui, per 2008-ųjų olimpines žaidynes Pekine netrūko Kiniją šlovinančių pompastiškų pristatymų.
O virtualiojoje erdvėje, kaip spėjama, Kinijos valdžios leidimu ar net įsakymu veikia tūkstančiai komentatorių, kurie paskandina bet kokią diskusiją apie Kiniją ją šlovinančių komentarų jūroje.
Kritika nepriimama, smerkiama, o kartais programišių ir cenzūruojama, trinama net už Kinijos ribų. O Kinijoje dirbantiems žurnalistams darosi vis sunkiau objektyviai nušviesti įvykius, neužrūstinant patriotizmu alsuojančios Kinijos valdžios ir paprastų piliečių.
Tai esą tik patvirtina M. Chan išvarymas ir grasinimai kitiems užsienio žurnalistams nerengti naujienų opiomis temomis.
Kliūva ir ne žiniasklaidos atstovams. Pekine jau kelerius metus rinkodaros ir viešųjų ryšių srityje dirbanti 26 metų lietuvė Agota Lukšaitė „Lietuvos rytui” patvirtino: „Kažkodėl mes čia nelabai mėgstami.
Vis dažniau pastebiu, kad svetimšaliams nesustoja taksistai. Be to, čia išvis nemėgstama juodaodžių.
O pernai Šanchajuje girdėjau, kaip europiečiai vadinami baltosiomis beždžionėmis”.
Lietuvei, 2010 m. atvykusiai į Pekiną, problemų nekilo – ji truputį kalba kiniškai, be to, nemažai žino apie Kinijos kultūrą.
„Jeigu nieko nemoki ir nežinai, į tave, vakarietį, kinas pažiūrės kaip į žioplį ir elgsis negražiai.
Beje, prieš dvejus metus manęs dar prašydavo kartu nusifotografuoti. Bet dabar užsieniečių Pekine daug ir jau kyla šioks toks nepasitenkinimas. Mat mums moka kur kas daugiau nei kinams”, – teigė A. Lukšaitė.
Lietuvė teigia suprantanti kinų nepasitenkinimą – esą kiekvienoje šalyje būtų taip pat: „Čia ir taip daugybė žmonių, o suvažiavę užsieniečiai gauna geriausius darbus.”
Žmones skirsto pagal rasę
„Taip, nacionalizmas auga kartu su ekonomika. Jei kinas manys, kad užsienietis elgiasi netinkamai, pastarasis tikrai sulauks radikalių komentarų, – pritarė Pekino technologijos instituto profesorius Hu Xingdou. – Bet problema – ne kokia nors išankstinė nuostata, o tai, kad kinai net nesusimąstydami skirsto užsieniečius pagal rasę.”
Pasak Hu Xingdou, gyventojai taip tiesiog pripratę. 1949 metais į valdžią atėjusi Komunistų partija išsyk ėmė skirstyti žmones pagal etnines grupes.
„Jie užaugo skirtingose etninėse grupėse. Todėl tokiomis aplinkybėmis pasaulio už Kinijos ribų nematęs šalies gyventojas, išvydęs užsienietį, tikrai sakys: „O, jis iš užsienio” arba „O, jis juodaodis”, – svarstė Hu Xingdou.
Kad tokios vakariečių ausiai šiurkščios ir pernelyg familiarios pastabos Kinijoje įprastos, liudija ir minėto Yang Rui pavyzdys.
Siekdamas numalšinti aistras dėl savo pareiškimo „Twitter”, žurnalistas, regis, buvo patenkintas, kad pavadino M.Chan furija, ir netgi nesistengė atsiriboti nuo frazės „svetima šiukšlė”.
Prie spoksojimo priprantama?
A.Lukšaitė „Lietuvos rytui” taip pat teigė, kad dažnas vakarietis puikiai supranta – kinai tiesiog yra įpratę žmones atskirti pagal jų etniškumą.
„Kinai taksi vairuotojai visada bando pabučiuoti man ranką. Mano oda labai blyški, todėl jiems atrodo, kad aš esu kilminga aristokratė”, – juokėsi lietuvė.
„Ir apskritai čia galima apsimesti kuo tik nori. Neišsilavinęs kinas tikrai patikės, jei jam pasakysiu, kad esu supermodelis Kate Moss, – pridūrė A. Lukšaitė. – Jie neskiria europiečių veidų.”
Kinų tiesmukumu nesistebi ir viename Pekino universitetų kinų filosofiją dėstantis amerikietis profesorius Danielis Bellas.
„Kai su mažamečiu sūnumi išeiname pasivaikščioti šalia savo namų, aplinkiniai dažniausiai sustoja ir rodo pirštais: „Žiūrėk, užsienietis”, – pasakojo D. Bellas.
Bet amerikietis tvirtina, kad prie tokios reakcijos greitai priprantama, o atsakyti geriausia pajuokaujant.
„Kartais tiesiog pradedu sukinėtis tarsi norėdamas pamatyti, į ką žmonės taip rodo. O tuomet visi pradeda kvatotis”, – juokėsi D. Bellas.
Kelis dešimtmečius JAV gyvenusi garsi kinų kultūros tyrinėtoja Hung Huang tvirtina, kad Kinija „labiau klaustrofobiška nei ksenofobiška”.
Esą daugelis vietos gyventojų tiesiog nepratę prie svetimšalių ir juos pamatę jaučiasi keistai.
„Bet reikia pripažinti, kad Kinijoje nesuprantama, kas yra politinis korektiškumas, toks įprastas Vakaruose.
Žmonės įpratę garsiai komentuoti kitų išvaizdą, svorį arba stilių. Tabu čia nėra”, – aiškino Hung Huang.
Todėl, pavyzdžiui, televizijos komentatoriai, kalbėdami apie futbolo rungtynes Europoje, beveik visada atkreips žiūrovų dėmesį, kad vienas ar kitas žaidėjas – juodaodis.
Pyksta dėl dvejopų standartų
Tamsaus gymio žmonės Kinijoje labiausiai susiduria su sunkumais. Realybės šou prieš kelerius metus dalyvavusi kinė, kurios tėvas – juodaodis, internete sulaukė daugybės patyčių.
Hu Xingdou sutinka: „Tai įrodo, kad kinai, ypač paprasti kaimiečiai, vis dar yra nusiteikę prieš juodaodžius.
Tiesa, sociologas Yiyi Lu mano, kad kinai – ne rasistai, o snobai. Esą jie mano, kad afrikiečiai yra labai nuskurdę.
Mat nemažai kinų per pastaruosius dešimtmečius turtus susikrovė Afrikoje, dirbdami su vietos juodaodžiais ir jiems vadovaudami.
Tokia nuomonė neva pasikeis daugiau pabendravus su turtingesniais juodaodžiais iš JAV ar Europos. Tačiau tuo tiki toli gražu ne visi. Honkongo universiteto profesorius Frankas Dikotteris tvirtina – Kinija tiesiog persmelkta rasinių stereotipų.
„Kinams labai svarbi odos spalva, ypač – juoda.
Kinijoje yra toleruojamas spoksojimas į nepažįstamus žmones, – stebisi F. Dikotteris. – XXI a. tai visiškai nepriimtina.
O aš nuoširdžiai pavargau nuo dvejopų standartų, kurie taikomi norint pateisinti gėdingą kinų elgesį.”
Daug svetimšalių – didmiesčiuose
Kinijoje, kurioje iš viso gyvena net 1,3 mlrd. žmonių, užsieniečių kol kas palyginti mažai – maždaug milijonas. Tačiau atvykėlių sparčiai daugėja didžiausiuose šalies miestuose – Pekine ir Šanchajuje.
Be žmonių, atvykusių iš Honkongo, Makao ir Taivano – Kinijai priklausančių teritorijų, šalyje daugiausia korėjiečių – 120 tūkstančių. Nemažai ir vakariečių. JAV piliečių Kinijoje – 71 tūkst., kanadiečių – 20 tūkst., prancūzų – 15 tūkst., vokiečių – 14 tūkst.
Tiesa, Kinija nepripažįsta dvigubos pilietybės. Todėl kinais Pekinas laiko ir kinų kilmės užsieniečius ir net neįtraukia jų į oficialią statistiką.
