JAV sociologai suglumę – kad ir kas atsitiktų šalies politiniame ir ekonominiame gyvenime, prezidento B. Obamos ir būsimojo jo varžovo M. Romney reitingai beveik nesikeičia.
Beveik visą vasarą daugelis apklausų rodė, kad už B. Obamą balsuotų maždaug 47 proc. rinkėjų, o už M. Romney – apie 44 proc. Likusieji dar neapsisprendę.
Tokie sociologinių tyrimų rezultatai nesikeitė net po, atrodytų, gana svarbių pokyčių Amerikos politikoje.
JAV specialiosios pajėgos Pakistane nukauna ištisą dešimtmetį medžiotą „Al Qaeda” vadeivą Osamą bin Ladeną? 47 proc. ir 44 proc.
Aukščiausiasis teismas pareiškia, kad B. Obamos kūdikiu vadinama šalies sveikatos apsaugos sistemos pertvarka atitinka Konstituciją? 47 proc. ir 44 proc.
Pastovumas – neįtikėtinas. Galbūt Amerika tikrai tokia susiskaldžiusi ir demokratų – B. Obamos šalininkų – šiuo metu tiesiog yra daugiau?
Olimpiada įžiebė patriotizmą
Galbūt. Tačiau stebėtojai atkreipė dėmesį, kad pirmojoje rugpjūčio pusėje B. Obamos populiarumas staiga išaugo iki 49–51 proc. M. Romney reitingai smuktelėjo iki 42 proc. Kas atsitiko?
Kad ir kaip neįtikėtinai tai gali skambėti, realiausia priežastis – visai ne kokia nors skambi politinė iniciatyva ar bedarbių skaičiaus sumažėjimas, o vasaros olimpinės žaidynės Londone.
„Kaip galėjo taip pakilti B. Obamo reitingai tokiu metu, kai daugelis eilinių amerikiečių prilipę prie televizorių stebi olimpiadą?” – dar dvejojo JAV statistikos guru vadinamas Nate’as Silveris.
Iš tiesų – dešimtys milijonų JAV rinkėjų rugpjūtį ne gilinosi į kandidatų pasiūlymus ir idėjas, o plojo plaukikui Michaelui Phelpsui, krepšinio rinktinei ir kitiems JAV sportininkams.
Bet tai ir yra priežastis, kodėl B. Obamos populiarumas ūgtelėjo. Ir – svarbiausia – prezidentui nė piršto nereikėjo pajudinti, mat olimpiada tiesiog užgožė prastas naujienas ekonomikos fronte, o šalyje kilo patriotizmo banga.
Tokia jau daugiametė tendencija – jei JAV olimpinei rinktinei sekasi puikiai, amerikiečių nuomonė apie savo šalį smarkiai pagerėja. O tai geros naujienos B. Obamai ir blogos – jo varžovui.
Pergalės nuramino amerikiečius
Pavyzdžiui, rugpjūčio 10 dieną, kai JAV pralenkė Kiniją – didžiausią savo varžovę vasaros olimpiadose – medalių lentelėje, B. Obama savo persvarą prieš M. Romney buvo padidinęs net iki 10 procentinių punktų.
Apžvalgininkai JAV juokauja: jei olimpinės žaidynės būtų vykusios dar dvi savaites, demokratų prezidentas būtų įgijęs didžiulį pranašumą ir dabar būtų nepavejamas kaip M. Phelpsas.
Žinoma, jokiu būdu negalima teigti, jog B. Obama nusipelnė balsų dėl to, kad JAV krepšininkai įveikė ispanus ar lietuvius.
Tačiau absoliučiai visi demokratinių valstybių politikai priklausomi nuo to, kaip rinkimų metu jaučiasi šalies gyventojai. O olimpiada – pakankamai didelis renginys, kad paveiktų net ne eilinių žmonių, o visos valstybės nuotaiką.
Tad jei Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas neabejotinai skins – ir jau skina – vaisius dėl puikiai surengtų žaidynių, B. Obamai turėtų padėti sėkmingas amerikiečių sportininkų pasirodymas.
2008 metais situacija buvo kitokia. Amerikiečiai pavydžiai stebėjo, kaip Pekine laurus skina kinai, o po kiek laiko sulaukė ir juodojo pirmadienio – rugsėjo 29-osios, kai su trenksmu prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė.
Šiandien jau įmanoma pajusti palengvėjimą. Amerikiečiams tradiciškai svarbu matyti save ten, kur jie mano esantys – viršūnėje.
Bet ar pergalės olimpiadoje reiškia ir pergales rinkimuose? Štai Ronaldui Reaganui toks dėsnis pasitvirtino.
Kai 1984 metų olimpiadoje Los Andžele amerikiečiai laimėjo net 174 medalius, rudenį R. Reagano perrinkimo kampanijos strategams tereikėjo papuošti rinkimų klipus žaidynių vaizdais, ir demokratas Walteris Mondane’as buvo sutriuškintas.
B. Obama irgi gali pasinaudoti sėkme Londone. Pergalės olimpiadoje tiksliai atitiko jo kampanijos dvasią – esą Amerika, nepaisant visų ekonominių sunkumų, toliau laikosi viršūnėje. Bent jau sporto pasaulyje.
Kaltinimai dėl netesėtų pažadų
Žinoma, taip atrodo tikrai ne visiems. Ir ne tik dažnai isteriškiems respublikonams, bet ir įtakingiems ekspertams – pavyzdžiui, britų istorikui, ekonomikos specialistui Niallui Fergusonui.
Rugpjūčio pabaigoje savaitraštis „Newsweek” suerzino užkietėjusius liberalus išspausdindamas išsamų N. Fergusono komentarą apie tai, „kodėl B. Obama turi pasitraukti”.
Žinoma, dera žinoti, kad N. Fergusonas prieš 4 metus dirbo respublikonų kandidato į prezidentus Johno McCaino patarėju. Tačiau tai nereiškia, kad jo pastabos apie B. Obamos prezidentavimą nevertos dėmesio.
„Šiandien svarbu yra ne tai, ar B. Obama buvo geresnis kandidatas nei J. McCainas.
Svarbiau tai, ar jis tesėjo savo pažadus. Liūdna, bet ne”, – pažymėjo pats N. Fergusonas.
Pasitelkdamas statistiką jis primena, kad B. Obama prieš porą metų prognozavo, jog JAV ekonomika šiemet augs 4,6 proc.
Tačiau dabar manoma, kad ji išaugs vos 2,3 proc.
Pagal B. Obamos prognozes nedarbo lygis šiemet turėjo būti nusmukęs iki 6 proc., bet ir toliau laikosi ties 8,2 proc. riba.
Savo ruožtu vidutinės namų ūkio pajamos nuo 2009-ųjų birželio sumažėjo 5 proc., o maždaug 110 milijonų amerikiečių praėjusiais metais gavo socialines išmokas. Daugiausia – maisto talonų.
„Sveikiname atvykus į B. Obamos Ameriką. Čia beveik pusėje namų ūkių yra žmogus, gaunantis vyriausybinių išmokų. Netrukus sulauksime dienos, kai viena pusė šalies mokės mokesčius, o kita iš jų gyvens”, – niūrią prognozę pateikė N. Fergusonas.
B. Obama nevaldė padėties?
Žinoma, B. Obamos rėmėjai tikrai bent jau iš dalies teisūs dėl to, kad vis dar stringanti ekonomika – ne vien prezidento reikalas.
2011-aisiais ir šiemet JAV ekonomikos augimą gerokai pristabdė euro zonos krizė Europoje, kuri, beje, dar toli gražu nesibaigė.
Tačiau N. Fergusonas įsitikinęs, kad Amerikos, kuri įpratusi visada būti priekyje, vadovas į Baltuosius rūmus įžengė visiškai nepasirengęs sunkiausiam pasaulyje darbui.
Esą nepadėjo net tai, kad aplink B. Obamą susibūrė svajonių komanda – dabar jau buvęs Baltųjų rūmų biudžeto direktorius Peteris Orszagas, buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas, dabar šias pareigas einantis Timas Geithneris.
„Prezidentas taip ir nesugebėjo suvaldyti visų šių intelektualų, kuriuos pats ir susikvietė”, – tvirtina N. Fergusonas.
Kaip rašoma Rono Suskindo knygoje „Confidence Men”, 2009-ųjų gegužę, nuo B.Obamos inauguracijos praėjus vos 4 mėnesiams, L. Summersas kreipėsi į P. Orszagą su daug pasakančiu skundu.
„Žinai, Peteri, mes galime daryti, ką norime. Mums nevadovauja suaugęs žmogus. Billas Clintonas nebūtų daręs tokių klaidų”, – teigė L. Summersas, pagal kurio dūdelę, anot R. Suskindo, šoko B. Obama.
„Man sunku nuolat veržtis į jo kabinetą, pagrįsti savo nuomonę argumentais ir sulaukti, kol jis galiausiai priims sprendimą, – esą kalbėjo L. Summersas. – Nes jis nežino, ką sprendžia.”
N. Fergusonas tvirtina panašių nusiskundimų girdėjęs ir iš pareigūnų, dalyvavusių B. Obamos rengtuose pasitarimuose dėl karo Afganistane strategijos.
Padeda varžovų akibrokštai
Vis dėlto pirmadienį į partijos nacionalinį suvažiavimą Šarlotėje demokratai greičiausiai atvyks būdami pakilesnės nuotaikos nei respublikonai – net ne dėl savo pačių nuopelnų. Mat kad ir kiek klaidų būtų pridaręs B. Obama, rinkėjus pas jį atvilioja patys respublikonai. Ypač gausybę neapsisprendusiųjų, kurių balsai gali lemti rinkimų baigtį.
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę liberalesnių pažiūrų amerikiečius pribloškė respublikonų kandidato į Senatą Toddo Akino pareiškimas. Dėstydamas savo poziciją – prieštaravimą abortams politikas pasitelkė viduramžišką leksiką ir pareiškė, kad nėštumai po išžaginimų yra reti dėl biologinės reakcijos į „legitimius išžaginimus”.
Demokratai, žinoma, nesnaudė ir užsipuolė ne tik T.Akiną, bet ir M. Romney bei jo pasirinktą kandidatą į viceprezidentus Paulą Ryaną. Juk turbūt nėra geresnės progos nukreipti kalbą nuo opiausios JAV problemos – netvirtos ekonominės padėties.
Netrukus Demokratų partija gavo dar vieną dovaną. Šį kartą pats P. Ryanas pribloškė pareikšdamas, jog išprievartavimas yra tik „apvaisinimo būdas”.
Daugelis rinkėjų įsitikinę, kad B. Obama labiau rūpinasi vidurine klase, nei rūpintųsi M. Romney – milijonierius, kažkodėl neatskleidžiantis informacijos apie savo sumokėtus mokesčius.
Be to, demokratas triuškinamai populiaresnis tarp ispanakalbių ir afroamerikiečių.
O dabar nieko nenustebintų ir tai, jei dėl kontroversiškų respublikonų pareiškimų apie abortus nuo jų nusisuktų dauguma Amerikos moterų – o jos visuomet balsuoja itin aktyviai.
Svarbiausi B. Obamos laimėjimai per kadenciją
2008 metais per savo rinkimų kampaniją jaunas Ilinojaus valstijai atstovaujantis senatorius žadėjo daug. Ką jam pavyko pasiekti?
1. Išvesti JAV karius iš Irako.
Užbaigti karą Irake buvo vienas pagrindinių B.Obamos kampanijos pažadų ir jis buvo ištesėtas – pernai gruodį Iraką paliko paskutiniai JAV kariai. Karo kaina buvo didžiulė – 806 mlrd. dolerių ir 4484 žuvę Amerikos kariškiai.
2. Pagerinti JAV įvaizdį pasaulyje.
Dėl George’o W. Busho administracijos veiksmų 2008-aisiais apie JAV teigiamą nuomonę turėjo tik 53 proc. britų, 46 proc. australų ir 31 proc. vokiečių. Šiandien statistika amerikiečiams gerokai palankesnė. Tiesa, musulmonų šalims Amerika vis dar yra pagrindinė priešė.
3. Įvykdyti sveikatos apsaugos reformą.
Šio pažado tesėjimas B. Obamai ir Demokratų partijai daug kainavo, nes daugiau nei pusė amerikiečių reformai nepritaria. Tačiau Konstitucinis teismas jau nustatė, kad reforma neprieštarauja JAV konstitucijai.
4. Nukauti Osamą bin Ladeną.
Žinoma, „Al Qaeda” vadeivą po dešimtmečio medžioklės Pakistane susekė ir nukovė ne pats B. Obama, o JAV specialiosios pajėgos. Tačiau būtent Amerikos prezidentas prisiėmė atsakomybę ir priėmė sprendimą pradėti itin rizikingą operaciją Pakistane.
Panašiai operacijai 1980-ųjų balandį leidimą davė kitas demokratų prezidentas Jimmy Carteris.
Viskas baigėsi tragedija – 8 amerikiečių įkaitų Irane vaduoti skridę JAV kariškiai žuvo, įkaitai liko nelaisvėje, o JAV patyrė pažeminimą. J. Carteris vėliau pralaimėjo prezidento rinkimus Ronaldui Reaganui.
5. Užkirsti kelią ekonominei depresijai.
2009-ųjų sausį, kai B. Obama buvo inauguruotas prezidentu, JAV ekonomika sparčiai ritosi nuo kalniuko. Net ir ne kartą suklydusi, B. Obamos administracija užkirto kelią katastrofai. Nors valdant B. Obamai nedarbo lygis ne sumažėjo, o, atvirkščiai, kiek pakilo, ekonomika pamažu ėmė augti.
