Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas dažnai svaidosi skambiais pareiškimais apie tariamą šalies didybę – jo pasisakymai turi įkvėpti rusams pasididžiavimą savo tėvyne.
Ypač dažnai D. Rogozinas kalbėdamas viešai prisimena laikus, kuomet dirbo Rusijos ambasadoriumi NATO. Pasak plepiojo pareigūno, Briuselyje jis iš kolegų ne kartą ir ne du girdėjo komplimentus Rusijai.
Tokius kaip šis: „Šiais laikais optimistai mokosi anglų kalbos, pesimistai – kinų kalbos, o realistai – kaip valdyti AK47“.
Žinoma, šio juokelio autorius gali būti ir pats D. Rogozinas – juk reikia pagirti Rusiją. Kaip bebūtų, nuotaiką „Ižmaš“ gamyklos vakariniame Rusijos mieste Iževske darbininkams jis pakėlė. Nes gimtajam kalašnikovų miestui atėjo nelengvos dienos.
Automatas net puošia vėliavą
Kaip darbininkams pasakojo D. Rogozinas, kalašnikovus tiesiog garbina ir amerikiečiai. Esą šiuos automatus naudoja net elitiniai JAV armijos daliniai, nors Kongresas ir linkęs teikti pirmenybę Amerikoje pagamintiems ginklams.
Automatus taip pat medžioja privatūs kolekcionieriai. Vien JAV pernai šių ginklų parduota net 50 proc. daugiau nei ankstesniais metais.
D. Rogozinas rado progą paminėti ir Afganistaną. Esą Kabulas vis prašo iš Maskvos kalašnikovų, „nors šalyje knibžda 140 tūkst. gerai apmokytų NATO karių“.
Iš tiesų – praėjus daugiau nei 60 metų nuo AK47 gimimo, šis rusiškas automatinis šautuvas jau virtęs legenda. Iš viso pagaminta per 100 mln. kalašnikovo.
Daugelio sukilėlių grupuočių Afrikoje garbinamas ginklas padėjo vietnamiečiams palaužti amerikiečius per Vietnamo karą, papuošė Mozambiko vėliavą ir kabojo ant „Al Qaeda“ lyderio Osamos bin Ladeno peties per vieną jo vaizdo kreipimųsi į pasaulį.
Automatus mėgo ir JAV kariai
Automatas nėra technologinis stebuklas. Jo išvaizda neypatinga, nėra ir įmantrių ginklo savybių. Kalašnikovas ginklų rinkoje vadinamas ne „Porsche“, o „Volkswagen“ – paprastu, net apšiurusiu, bet negendančiu.
„Pasaulyje nėra kito tokio patikimo šautuvo“, – neseniai savo sprendimą įsigyti kalašnikovą „The New York Times“ paaiškino buvęs JAV jūrų pėstininkas Joshas Laura iš Tenesio valstijos. Indianoje gyvenantis elektrikas Terry Sandlinas pridūrė: „Šio ginklo kokybė ir visapusiškumas pralenkia visus kitus pasiūlymus rinkoje“.
Ginklų konstruktoriaus Michailo Kalašnikovo tikslas ir buvo sukurti kuo paprastesnį automatą. Pirmasis kalašnikovas turėjo būti skirtas ne profesionaliems kariams, o piliečiams-kareiviams komunistinėse stovyklose.
Vis dėlto šautuvas, neužsikertantis net pliaupiant liūčiai ar per smėlio audrą, greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje – ne tik už „geležinės uždangos“.
JAV kariai Vietname mėgdavo savo M16 šautuvus iškeisti į nukautų ar į nelaisvę paimtų priešų kalašnikovus – mat pastarieji neišduodavo net itin drėgnose džiunglėse.
Apstu pigesnių kopijų
Tačiau dabar kalašnikovui atėjo sunkūs laikai. O pagyros iš D. Rogozino lūpų ekspertų vadinamos tiesiog krizės simptomais.
Mat Rusijos gynybos ministerija – buvusi svarbiausia kalašnikovų užsakovė – pernai rudenį nutraukė šių automatų pirkimus. Armijos vadovybė skundžiasi, kad kalašnikovų šalies ginkluotosios pajėgos turi jau gerokai per daug. Pasiūla paklausą esą viršija net 12 kartų.
Be to, ekspertų teigimu, šis automatinis šautuvas jau pasenęs. Neva didelių karinių konfliktų amžius jau baigėsi – dabar reikalingas tikslumas, o ne nuolatinis ugnies lietus ant priešų pajėgų.
Rusijoje planuojama iki 2015 metų sunaikinti 4 mln. kalašnikovų. Tad nenuostabu, jog Iževsko gamykloje nuotaikos tikrai ne pačios geriausios – bendrovė „Ižmaš“ bankrutavusi jau nuo pavasario. Per 2011 metus patirta nuostolių už 62 mln. eurų, o kompanijos skolos išaugo iki 136 mln. eurų.
Žinoma, kaltinti vien kalašnikovų nebeužsakančios Rusijos armijos negalima. Kita priežastis – pasaulinę ginklų rinką užplūdusios pigesnės šių ginklų kopijos, gaminamos Baltarusijoje, Bulgarijoje, Serbijoje, Afrikos šalyse ir ypač – Kinijoje.
Dairomasi naujų vilčių
„Ižmaš“ desperatiškai ieško išeities iš padėties. Bendrovė bando išplėsti pasiūlą – dabar pirkėjai daugiausia gali įsigyti sportinių ir medžioklinių šautuvų.
Vienas tokių ginklų – civilinė kalašnikovo versija „Saiga“. Tačiau šis medžioklei skirtas modelis nėra naujas ir didžiausioje rinkoje – Amerikoje susiduria su aršia vietos ginklų konkurencija. Vienintelė paguoda – tai, kad Amerikoje „Saigai“ nereikia kovoti su kiniškais ginklais, kurių importas į JAV uždraustas nuo 1994 metų.
Net nepaisant to, Iževske atsisakoma pripažinti, kad ginklų gamybos tradicija mieste nutrūks. Vietos darbininkai kalba apie naują viltį – automatą AK12. Šis ginklas yra nauja kalašnikovo versija, su senąja neturinti nieko bendra.
„Ižmaš“ vadovybė komplimentų naujajam ginklui negaili. Automato taikiklis – lazerinis, prie šautuvo pritaisytas povamzdinis granatsvaidis, naktinio matymo įrenginys.
AK12 galima šaudyti pavieniais šūviais, trijų šūvių papliūpomis ir automatinėmis serijomis. Į apkabą telpa ne 30, o 60 šovinių.
Tiesa, Rusijos žiniasklaida naująjį AK12 vadina blefu. Esą šis automatas tėra iščiustyta senojo kalašnikovo versija. Armija į šį šautuvą kol kas irgi žvelgia atsargiai.
O kol kas „Ižmaš“, laukdama armijos sprendimo, nusprendė skirti didesnį dėmesį ilgą laiką apleistai kalašnikovo prekės ženklo sklaidai. Bendrovė jau užkūrė pasaulinę kampaniją, siekdama įpūsti žavesio savo firminei prekei.
Netoliese Iževsko esančiame Glasovo mieste gaminama degtinė „Kalashnikov“, pardavinėjama automato formos buteliuose. Kinijoje gaminamos žaislinės kalašnikovo kopijos, o Vokietijos bendrovė MMI siūlo laikrodžius ir skėčius su šautuvo formos ženklais.
Apie naujoves garsiojo automato kūrėjui M. Kalašnikovui vis dar nesakoma. Kaip ir tai, kad kalašnikovų atsisako Rusijos armija. 92 metų sovietiniam didvyriui tokia žinia greičiausiai būtų didžiulis smūgis.
