Londono aukštasis teismas praėjusią savaitę paskelbė sprendimą dėl oligarcho B. Berezovskio ieškinio R. Abramovičiui. Jis buvo neigiamas.
Teisėja Elizabeth Gloster nepatikėjo iš Rusijos emigravusio B. Berezovskio pasakojimais, jog Vladimiro Putino draugas ir futbolo klubo „Chelsea” savininkas R. Abramovičius „grasinimais ir apgaule” privertė jį, patekusį į valdžios nemalonę, parduoti „Rusal”, „Sibneft”, ORT kompanijų akcijas kur kas mažesnėmis nei rinkos kainomis.
„Sunkiausia šioje byloje nustatyti faktus, o ne pritaikyti teisės normas”, – dar iki teismo sprendimo paskelbimo pavargusiu balsu pareiškė teisėja E. Gloster.
B. Berezovskis stebėjosi ir piktinosi. Juolab kad bylos laimėtojas – ne vien R. Abramovičius.
Nuosprendis – neteisingas?
Rusijoje, remiantis neoficialiomis apklausomis, beveik niekas neužjaučia 66 metų B. Berezovskio. Bet ir Londono teismo sprendimą rusų verslo atstovai laiko neteisingu – jei ne pagal įstatymą, tai pagal „prasmę”.
„Spręskite patys, „Sibneft” buvo įkurta dar vadovaujant prezidentui Borisui Jelcinui ir tai pasiūlė B. Berezovskis.
1996 metais valstybė tuomet per Rusijoje skandalingai pagarsėjusius skolinimosi aukcionus užstatė kompanijos akcijas už 100 mln. JAV dolerių paskolą.
Kam? Oficialiai nežinoma, bet visi suprato, kas kompaniją sukūrė, tas ją ir kurį laiką turėjo – B. Berezovskis”, – „Lietuvos rytui” sakė pavardės skelbti nepanoręs vienas vadovaujančių stambios energetikos bendrovės vadybininkų.
Anot pašnekovo, po penkerių metų, 2001-aisiais, R. Abramovičius jau buvo laikomas pagrindiniu „Rosneft” šeimininku ir sumokėjo į Jungtinę Karalystę išvažiavusiam B. Berezovskiui ir jo partneriui Badriui Patarkacišviliui 1,3 milijardo JAV dolerių.
„Už ką? B. Berezovskis sako, kad už pusę „Rosneft”, o R. Abramovičius tvirtina, jog tiesiog už daugelio metų „stogą”. Aš juo netikiu: už „stogą” mokama ne pagal „rezultatus”, o nuolat.
Beje, tai R. Abramovičius ir darė”, – teigė vadybininkas.
Dar po ketverių metų R. Abramovičius pardavė „Rosneft” valstybinei dujų milžinei „Gazprom” už 13,7 milijardo JAV dolerių.
Ir „Gazprom” nusipirko – akivaizdu pagal Kremliaus komandą. Nors visi žinojo, jog įsigijo su 3–4 milijardų JAV dolerių permoka – ne mažiau.
„Dabar susumuokime galutinį rezultatą: grynosios B.Berezovskio pinigų įplaukos – 650 mln. JAV dolerių, o grynosios R. Abramovičiaus – 12,3 milijardo JAV dolerių. Argi tai teisinga?” – retoriškai apie neteisybę Londone kalbėjo pašnekovas.
Graudenimais nepatikėjo
Bet teisėja E. Gloster teisė ne pagal „prasmes”, o vadovaudamasi britų teise, kuri atsižvelgia tiktai į aplinkybes, paviešintas per teismo posėdžius. Faktai, ir nieko daugiau.
Į faktus, pasilikusius anapus teismo salės, neatsižvelgiama, kad ir kokie jie būtų akivaizdūs ir visiems žinomi. Bet ir pareikšti teisme jie turi būti įrodyti. Geriausiai, jei pagrindžiami dokumentais.
Tačiau britų teisėsauga pirmą kartą susidūrė su situacija, kai daugiau kaip 3 mlrd. svarų sterlingų ieškinys buvo pateiktas tik žodinių liudijimų ir miglotų prisiminimų pagrindu.
Būtent todėl britams šis teismo procesas tapo ne šiaip cirku, kuriame įspūdingomis sumomis advokatams švaistosi turtuoliai, bet ir Rusijos oligarchų atradimu.
Net ekonominių leidinių žurnalistai pliaukšėjo rankomis, kai B. Berezovskis, mėgindamas sukelti gailestį, nuolat kartojo buvęs patiklus ir dievagojosi nežinojęs, kad pagal britų teisę sandoriai turi būti sudaromi raštu.
Tačiau rusų kolegos tuojau pat prisiminė 2009 metų vasario mėnesį vienam žurnalui multimilijardieriaus Vladimiro Potanino duotą interviu. Tuomet jis pasakojo, kad dešimtojo dešimtmečio viduryje žodiniai susitarimai dėl neskelbtino kelių šimtų milijonų dolerių vertės akcijų dalies valdymo iš tikrųjų buvo įprastas ir normalus reiškinys.
Bet R. Abramovičius teismą tikino, kad jis viso labo per metus padidino savo turtą 300 milijonų JAV dolerių dėl mokesčių lengvatų, kurios buvo taikomos jo bendrovėms, įregistruotoms neįgaliųjų draugijų vardu, – ir britų korespondentai iš nuostabos aiktelėjo.
Faktai šokiravo britus
Mano kolega, beveik metus išsamiai nušvietęs šį teismo procesą, sakė, kad per teismo posėdžius jam buvo sunku nuslopinti nejaukumą ir pasibjaurėjimą: „Ir ieškovas, ir atsakovas buvo chrestomatinis pavyzdys, kaip verslo genijus dera kartu su visišku moralės nebuvimu.”
Stebino ir B. Berezovskio pasakojimai apie meistriškai pinamas politines intrigas, juodųjų ir pilkųjų schemų naudojimą išvengiant mokesčių, R. Abramovičiaus išvedžiojimai apie neteisėtą pinigų išvežimą į užsienį.
Be to, teisme tiesiog liejosi prisiminimai apie sukčiavimo schemų derinimą su aukščiausiais Rusijos valdininkais ir pinigų prikimštus lagaminus, kurie buvo atvežami į privačius klubus ir turėjo būti perduoti rusų valdžios elitui. Visa tai teismui pasirodė kaip pasakos.
Tačiau Rusijai Londono teismo procesas buvo reikšmingas ne tuo, kad ten skambėjo anksčiau buvusi neprieinama informacija – daug ką rusai ir anksčiau žinojo ar bent jau numanė.
Dabar faktai tapo žinomi ne iš virtuvėse skleidžiamų gandų ir apkalbų, o dėl oficialaus nagrinėjimo teisme, davus priesaiką. Ir ši aplinkybė suteikė faktams išskirtinę svarbą.
Byla – signalas V. Putinui?
Kaip dabar sako rusų politologai, galima spėti, kad šį teismo procesą B. Berezovskis pradėjo ne tiek dėl pinigų, kiek siekdamas išklibinti sostą Kremliuje, kuriame vis dar sėdi Vladimiras Putinas.
Per Londono teismo procesą B. Berezovskis pakilo į aštriausią kritikos ataką prieš V. Putiną, pasitelkdamas nepatyrusį šioje srityje R. Abramovičių, kuris gelbėdamas savo milijardus kalbėjo tai, ko reikia milijardams gelbėti, o ne V. Putinui.
Negana to: gindamiesi ir puldami vienas kitą ieškovas ir atsakovas savo asmeniu tarsi atstovavo visai negudriai verslo ir Rusijos valdžios santykių schemai. Jie buvo partneriai ir kartu plėšė valstybę. Bet dabar vienas tebetęsia draugystę su Kremliumi, o kitas išvarytas už šalies ribų. Ne todėl, kad buvo labai pavojingas, bet kitiems pamokyti.
Kaip tuomet rašė rusų žiniasklaida, priešingai nei J. Stalino laikais, dabar Rusijos visuomenei įbauginti pakanka nubausti tik kai kuriuos.
V. Putinui pakako pasodinti už grotų tik Michailą Chodorkovskį, kad įbaugintų likusius.
Kam mušti kūju, jei visą darbą galima atlikti plaktuku?
Teisėjai E. Gloster tai suprasti buvo tiesiog sunku. Kaip vėliau sakė rusų žmogaus teisių gynėjas, Pilietinių laisvių fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas, šiuo atveju iš esmės politinė byla buvo nagrinėjama kaip grynai komercinė.
Vis dėlto B. Berezovskiui svarbiausias ir buvo ne komercinis, o politinis šios bylos aspektas. Mat istorijos, kaip B. Berezovskio turtai perėjo R. Abramovičiui, pagrindinė figūra yra Rusijos prezidentas V. Putinas.
Jis pasinaudojo R. Abramovičiumi, kad padarytų spaudimą B. Berezovskiui.
Taigi net ir pralaimėjęs bylą, kurioje V. Putino tiesiogiai iš viso neturėjo būti, B. Berezovskis pasiekė tai, apie ką visąlaik svajoja – viešai įgėlė savo buvusiam draugui.
Draugystė baigėsi konfliktu
Teismo metu B. Berezovskis su malonumu pasakojo apie savo santykius su V.Putinu. Jie susipažino 1991 metais Sankt Peterburge ir tapo draugais: dažnai susitikdavo ir kartu atostogaudavo.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje V. Putinas keletą dienų svečiavosi B. Berezovskio poilsio namelyje Gštade – viename brangiausių ir prabangiausių pasaulio slidinėjimo kurortų Šveicarijoje.
Ši draugystė nutrūko po povandeninio laivo „Kursk” avarijos, kai per televizijos kanalą ORT, kurio 49 proc. akcijų priklausė B. Berezovskiui, nuskambėjo kritika V. Putino adresu.
Į nemalonę patekęs rusų oligarchas su didžiule nuoskauda prisiminė, kad netrukus, susitikęs su prezidento administracijos vadovu Aleksandru Vološinu ir pačiu V. Putinu, sulaukė pasiūlymo parduoti ORT arba sėsti į kalėjimą.
O pigiai iš B. Berezovskio ORT akcijas nupirkęs R. Abramovičius pasakojo, kad prieš jas įsigydamas tarėsi su Rusijos prezidento administracija.
„Jei šalies prezidentas ar ponas A. Vološinas būtų pasakę nepirkti ORT akcijų, jų nebūčiau pirkęs”, – sakė R. Abramovičius.
Su V. Putinu buvo svarstomas ir pinigų išmokėjimo už ORT akcijas klausimas – dėl nelegalaus jų išvežimo iš Rusijos.
„Šiuo pretekstu susitikau su V. Putinu. Jis pasakė, kad jei sugebėsite tai padaryti tyliai, kad nekiltų skandalo, nesiimsiu jokių priemonių, bet ir nepadėsiu”, – pasakojo R. Abramovičius.
