Šalyje nuo seno gyvuoja tradicija įsisūnyti paveldėtoją šeimos verslui pratęsti, jeigu tikrasis sūnus vadovauti netinkamas.
Tai paaiškina ir įspūdingą statistiką: Japonijoje per metus atliekama apie 80 tūkst. įvaikinimų. Pagal tai šalis pasaulyje užima antrą vietą. Tačiau dažniausiai čia įsūnijami suaugę vyrai, perkopę trečią – ketvirtą dešimtį metų, rašo BBC.
Vienas iš pavyzdžių – „Hoshi“ viešbutis, įsikūręs Išikavos prefektūroje. 717 metais įkurtą tradicinę japonų užeigą valdo 46 tos pačios šeimos kartos.
Iki 2011-ųjų užeiga buvo laikoma seniausiu pasaulyje vis dar veikiančiu viešbučiu, o po to šį titulą Guinesso rekordų knyga atidavė kitam japonų viešbučiui.
„Hoshi“ savininkai, kaip ir dauguma japonų, visada laikėsi tradicijos perduoti verslą sūnui. Tad nenuostabu, kad per 1300 metų trunkančią viešbučio gyvavimo istoriją, šeimai teko griebtis tradicinio verslo paveldėtojų įvaikinimo, japoniškai vadinamo Mukoyoshi.
„Kai būdavo vien mergaitės, įsisūnidavome dukters vyrą. Tiesą sakant, mano tėvas vedė Hoshi šeimos atstovę ir buvo įsūnytas“, - neslepia dabartinis viešbučio vadovas Zengoro Hoshi.
Beje, vyro vardas yra lygiai toks pat, kaip ir tradicinę užeigą įkūrusio jo protėvio.
Įsūnytas ir „Suzuki“ vadovas
Netgi šiandien dauguma Japonijos kompanijų laikomos šeimų verslais.
Tarp jų yra tokie garsūs gamintojai kaip „Toyota“, „Kikkoman“, „Canon“, „Matsui Securities“.
1909 metais per šilko bumą Michio Suzuki įkūrtos „Suzuki Loom Works“, vėliau išaugusios į tarptautinio masto kompaniją „Suzuki“, dabartinis vadovas Osamu Suzuki jau yra ketvirtas įsūnytas vyras, valdantis kompaniją.
Įsūniai kompanijas valdo geriau?
Anot Hakuhodo Gyvenimo ir gyvenimo būdo instituto sociologės Mariko Fujiwara, istoriškai įsūnius verslui paveldėti dažniau rinkdavosi Vakarų Japonijos prekybininkų šeimos.
„Jeigu jos neturėdavo tinkamo sūnaus paveldėtojo, stengdavosi surasti tinkamesnį tam darbui vyrą, kuris vesdavo vieną iš jų dukterų. Tai buvo labai pragmatiškas sprendimas šeimos verslui“, - sakė Mariko Fujiwara.
Ji pati tik būdama pilnametė sužinojo, kad jos senelis irgi buvo įsūnytas.
„Iš tavęs tikimasi, kad būsi geras, mylintis vyras ir tėvas bei geras verslininkas“, - mano sociologė.
Jeigu šie lūkesčiai aiškūs nuo pat pradžių, sąjunga, sociologės teigimu, gali būti naudinga iš visomis prasmėmis.
Mariko Fujiwara pritaria ir turto valdymo bendrovės „Nissay Asset Management“ atstovas Yasuaki Kinoshita, investuojantis į japonų kompanijas.
„Šeimų verslai, valdomi žentų, yra daugeliu atveju geresni nei šeimų verslai, valdomi jų pačių sūnų“, - tikino specialistas.
Sunkiai apsisprendė dėl pavardės
Ketvirtas finansų kompanijos „Matsui Securities“ prezidentas Michio Matsui irgi buvo įsūnytas. Dėlto vyrui teko atsisakyti savo tikrosios pavardės ir tai jam kėlė abejonių.
„Buvau vyriausias tėvų sūnus, todėl šiek tiek abejojau, ar verta būti įsūnytam kitos šeimos. Bet mano biologiniai tėvai sakė, kad galbūt tai mano likimas“, - prisipažino vyras.
Tiesa, anksčiau įsūnijami japonai neturėjo išgyventi dėl pavardės pakeitimo. Tiesiog šių jie dažniausiai neturėdavo.
„Dar prieš 150 metų žmonės neturėjo pavardžių, jeigu nebūdavo kilę iš samurajų socialinės klasės. Pavardė paprastai būdavo keičiama sulaukus pagerbimo arba apdovanojant už pasiekimus“, - aiškino minėta sociologė Mariko Fujiwara.
Susipažino su šešiomis kandidatėmis
Kad paveldėtojų vaikinimosi tradicija Japonijoje vis dar populiari, rodo ir šalyje kuriami verslai. Chieko Date įkūrė pažinčių tinklalapį, kuriame moterys ieško vyro, norinčio tapti jų tėvų įsūniu.
Tokių pažinčių tinklalapių paklausa esą tikrai didelė, nes gimstamumas Japonijoje mažėja ir daugelis tėvų susilaukia tik dukterų.
„Daug vyrų taip pat ieško galimybių panaudoti savo verslo įgūdžius už korporacijų ribų, nes šioje ekonomikoje lipti korporacijos kopėčiomis yra gerokai sunkiau“, - aiškino Chieko Date.
Vienas jo klientų - Tsunemaru Tanaka. Praėjusį lapkritį tinklalapyje užsiregistravęs vyras turėjo sėkmingą verslą, tačiau jis atiteko jo buvusiai žmonai, kuri buvo jo verslo partnerė.
Dabar Tsunemaru Tanaka nori būti įsūnytas ir periimti kitos šeimos verslą.
„Nematau problemos dėl pavardės pasikeitimo, nes man ji tik pravardė, kurią šeimos registracijai davė vyriausybė. Esu įsitikinęs, kad mano sugebėjimai gali būti naudingi, todėl jeigu atsiras galimybė paveldėti šeimos verslą ir atvesti jį į sėkmę, gerai bus visiems“, - įsitikinęs Tsunemaru Tanaka.
Vyras per tinklalapį susipažino jau su šešiomis moterimis, tačiau kol kas nerado idealios partnerės. O galbūt ir tinkamo verslo.
„Paieškojau informacijos apie šių moterų šeimų kompanijas. Nesituokiu su jų kompanijomis, tačiau vis tiek norėjau apie jas žinoti“, - atviravo Tsunemaru Tanaka.
