Musulmonų pasaulis įniršęs. Gatvėse – tūkstančiai šaukiančių, vėliavas deginančių, trypiančių ir kitaip protestuojančių žmonių. Tokį musulmonų įtūžį sukėlė vienas JAV pasirodęs filmas, kuriame įžeidžiamas islamas.
Tai jau ne pirmas kartas, kai Vakarų šalyse kaip meno kūriniai pristatomi vaizdiniai sukelia pasipiktinimą.
Musulmonų pasaulis dar nepamiršo 2005 metais kilusio skandalo, kai buvo išspausdintos pranašo Mahometo karikatūros. Būtų galima pamanyti, kad jos musulmonus papiktino pirmą sykį, bet taip nėra. Vakaruose šaipytis iš religinių simbolių ar herojų įprasta nuo senovės.
Ir garbino, ir kritikavo
Dievybių vaizdavimo istorija prasideda dar antikos laikais. To meto tikintieji nesibodėjo dievų atvaizdų piešti šventyklose.
Strasbūro Marco Blocho universiteto religijų istorijos profesoriaus François Boespflugo teigimu, anais laikais tai buvo suvokiama kaip savotiški mainai. Dievams patiko, kad yra vaizduojami, už tai jie miestui atsilygindavo apsauga.
Tačiau jau senovės Graikijoje galima aptikti liudijimų, kad žmonės dievybes net tik garbino, bet ir kritikavo.
„Ant antikinių vazų kartais randama į karikatūras panašių piešinių. Be to, išlikusiuose rašytiniuose tekstuose dievai aprašomi kaip šelmiai, melagiai, vagys”, – teigė F. Boespflugas.
Senovės Egipte, Indijoje ar kurioje nors budizmo šalyje dievą išjuokiančios karikatūros buvo galimos nebent pogrindyje.
Krikščionybės Achilo kulnas
Gana greitai iš kitų anuomet egzistavusių religijų išsiskyrė judaizmas. Žydų dievui nereikia jokio atvaizdo, tad nėra net pedagoginiams tikslams naudojamo Jahvės atvaizdo.
Šią griežtą tradiciją netrukus perėmė ir islamas. „Tai gana praktiška – nekyla jokių skandalų dėl Dievo atvaizdo, nes jo paprasčiausiai nėra”, – pažymėjo profesorius.
Kurį laiką panašus tabu buvo būdingas ir krikščionybei. Tačiau kitu keliu pasuko krikščionys, ėmę kalbėti apie įsikūnijimą.
„Dievo žodžiui virtus kūnu per Kristų ir per Mergelę Mariją nebeliko kliūčių jo paveikslui tapyti. Dievas pats atsisakė neregimumo, leidosi pamatomas ir paliečiamas”, – analizavo F. Boespflugas.
Manoma, kad pirmieji Kristaus kaip Dievo atvaizdai nutapyti maždaug 500–600 metais. Nuo tada šventieji paveikslai užima svarbią vietą krikščionybės mokyme, bažnyčių puošyboje.
Dievo kaip pagyvenusio vyro įvaizdis greitai įsišaknijo Vakarų žmogaus mentalitete.
Kita vertus, religiniai meno kūriniai tampa krikščionybės Achilo kulnu. Būtent per šventųjų atvaizdus šią religiją imta pašiepti. „Neturintis pavidalo nerizikuoja būti išjuoktas”, – apibendrino profesorius.
Ant kryžiaus – nuoga moteris
Maždaug tūkstantmetį iš Dievo atvaizdo niekas nedrįso šaipytis. Pasitaikydavo nebent žodinių šventvagysčių, šventųjų paveikslų išniekinimo, bet niekas nedrįso Dievą pajuokiančio kūrinio sukurti pats.
Didžiųjų pokyčių metai – 1870ieji. Belgų dailininkas Felicienas Ropsas savaip interpretavo šv.Antano gundymą – jo drobėje ant kryžiaus Kristų pakeičia nuoga moteris, mėginanti sugundyti šventąjį.
Tarp šio dailininko kūrinių – ir Magdalietės, Kristui sužadinusios erekciją, piešinys.
„Nuo šio paveikslo ir prasideda kryžiaus temą išjuokiantys kūriniai, kitokios šventvagystės. Amžiumi anksčiau nei išėjo Kristaus gimimo istoriją savaip pateikiantis Jeano Luco Godard’o filmas „Sveika, Marija” („Je vous salue Marie”, 1985 m.) pasirodė besilaukiančios Marijos piešinių.
Paveikti pozityvizmo ir Karlo Marxo idėjų Prancūzijos ir Belgijos laisvamaniai taip ėmė atmetinėti Katalikų bažnyčią”, – aiškino F. Boespflugas.
Dominikonų mokslininko nuomone, Vakarai nusprendė cenzūruoti pačios cenzūros idėją, tad įvairios Dievo atvaizdo interpretacijos tapo pateisinamos.
„Mes dar per mažai suvokiame, kokios tai svarbos įvykis civilizacijų istorijoje. Iki mūsų nė vienoje visuomenėje to nebuvo.”
Plintant pasaulietinėms idėjoms vien Prancūzijoje iki Pirmojo pasaulinio karo ėjo ne mažiau nei 114 antiklerikalinių karikatūrų leidinių.
Tiesa, mokslininko teigimu, galima drąsiai brėžti geografinę ribą tarp Rytų ir Vakarų krikščionių. Balkanuose, Graikijoje, Rusijoje ir Artimuosiuose Rytuose Kristaus atvaizdas gerokai svarbesnis, tad religinė karikatūra vertinama kaip šventvagystė.
Vakaruose kiekvienas gali nuspręsti, reikia jam Dievo atvaizdo ar ne, tad logiška, kad krikščionybės scenos ir šventieji karikatūruojami labiausiai.
Mahometas su žuvies uodega
Beje, šventųjų tekstų tyrinėtojų teigimu, mūsų dienomis didelį ažiotažą sukėlusios pranašo Mahometo karikatūros – jokia naujiena. Skaičiuojama, kad pirmieji savaip musulmonų pranašą vaizduojantys piešiniai pasirodė dar viduramžiais.
Anksčiausias jų iki mūsų dienų išlikęs Mahometo paveikslas nupieštas apie 1141–1143 metus pirmojoje lotyniškoje Korano versijoje.
Čia pranašas Mahometas vaizduojamas su žuvies uodega ir plunksnomis ant kūno. Ši Korano versija iki šiol tebesaugoma Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje. 2005 metais ši knyga ir kiti saugomi leidiniai buvo eksponuojami parodoje „Žodžio knygos. Tora, Biblija, Koranas”.
Pastarojo buvo atverstas būtent tas puslapis, kuriame nupieštas šis islamo pranašo atvaizdas. Parodos organizatoriai yra pastebėję, kad tai nesukėlė jokio islamo išpažinėjų pykčio.
Įdomus sutapimas ir tas, kad tais pačiais metais danų laikraščiui „Jyllands-Posten” išspausdinus pranašo Mahometo karikatūrą su bomba turbane musulmonų pasaulyje kilo žmonių aukų pasiglemžusių demonstracijų.
Kai kam gali atrodyti, kad Mahometas su žuvies uodega ir šią savaitę Prancūzijos spaudoje pasirodę nuogo šio pranašo atvaizdai nesulyginami. Tačiau religinius paveikslus analizuojančių mokslininkų nuomone, šių laikų karikatūros nėra nei ironiškesnės, nei žiauresnės nei praeityje.
Didžiausias skirtumas tas, kad dabar šventvagiški piešiniai per žiniasklaidą pasiekia gerokai daugiau žmonių.
Beje, Dievo atvaizdus tyrinėjantis F.Boespflugas pastebi, kad nors islamą pajuokiančius kūrinius musulmonai vertina labai jautriai, Kaire, Bagdade, Damaske ar Teherane tikrai galima rasti iš Vakarų pasaulio atkeliavusių judaizmo karikatūrų. Jose pašiepiami ir rabinai, Toros ritiniai ar biblinės scenos.
„Manau, kad Dievo tokie piešiniai nežeidžia. Tai tik žmonių, norėjusių pasijusti svarbiais ir priešintis draudimams, pramanas. Kita vertus, galima mąstyti ir kitaip: įžeidinėdami Dievą mes patys netobulėjame”, – samprotavo dominikonų vienuolis.
