2013 metų Europos kultūros sostine tapsiantis Prancūzijos uostamiestis Marselis užkluptas kultūra nekvepiančių rūpesčių. Per teritorijos nepasidalijančių narkotikų prekeivių gaujų kovas vien šiais metais nušauta 15 jaunų vyrų. O metai dar nesibaigė.
Kadaise Marselis buvo svarbus pramoninis miestas. Pirmiausia – dėl Viduržemio jūros uosto ir puikios geografinės padėties.
Bet jį garsino ir muilo, čerpių gamyba.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje kas antras Marselio gyventojas dirbo pramonės srityje.
Tačiau jai ėmus lėtėti dalis gamyklų buvo uždaryta, naujų neįkurta ir nemažai gyventojų liko bedarbiai.
Mėgindama traukti miestą iš krizės valdžia ėmė skatinti smulkųjį verslą ir turizmą.
Tačiau visas dėmesys buvo skiriamas tik centrui ir pietiniams palei paplūdimius besidriekiantiems rajonams.
Čia gyventojai jau džiaugiasi nauja tramvajaus linija, viešųjų dviračių sistema.
Kita miesto pusė naujovių nemato jau kelis dešimtmečius, tad Marselyje sakoma, kad niekas negimsta blogas ar geras, – tai nulemia tik gimtoji gatvė.
Viena didžiausių problemų – narkotikų prekeivių karai. Prancūzijos valdžia jau skubiai ieško išeičių, antraip Marselis rizikuoja būti pervadintas Europos jaunuolių žudynių sostine.
Kvaišalai – turtuolių vaikams
„Šiauriniame Marselyje gyvenantys žmonės jaučiasi niekam nereikalingi.
Šioje miesto dalyje jau prieš 20 metų žadėta nutiesti metro liniją, bet darbai įstrigę.
Suirzę miestiečiai grūdasi į sausakimšus autobusus ir gaišta laiką eismo spūstyse.
Susidaro įspūdis, kad į varguolius niekas nekreipia dėmesio. Juk jie nemoka mokesčių ir balsuoja už dešiniuosius”, – piktinosi Marselio gyventojas Josephas, neseniai iš šiaurinės miesto dalies persikėlęs į pietus.
Josephas teisus – nukeliauti į Marselio šiaurę galima tik sausakimšais autobusais.
Jie slenka pro vargingiausio Prancūzijos miesto skurdžiausius rajonus.
Vieno labiausiai į šiaurę nuo centro nutolusio La Savino rajono stotelėje išlipa tik imigrantai iš Afrikos, Azijos ir romai.
Čia beveik 40 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
Visame Marselyje varguolių – 26 nuošimčiai, o šalies vidurkis siekia 15 proc.
Du trečdaliai 15–29 metų šiaurinio Marselio jaunimo nebaigę vidurinės mokyklos.
O gyvendami nuolatiniame skurde jie dar paauglystėje susigundo lengvais pinigais ir pradeda bendradarbiauti su narkotikų prekeivių gaujomis. Šie jauni vyrukai dažniausiai ir tampa gaujų karų aukomis.
Nors skirtingos miesto dalys atrodo kaip skirtingi pasauliai, juos sieja nematomi saitai – šiaurės rajonų berniukai kanapes ir kokainą pardavinėja pasiturinčių tėvelių vaikams iš pietinės miesto dalies.
Pavojingiausias jaunimui
Marselio mero patarėja Nora Remadnia-Preziosi tikėjosi, kad jos sūnėnas Ilias užaugęs paseks močiutės pavyzdžiu ir taps teisėju.
Būdamas vos trejų metų jis jau pasižymėjo puikia iškalba.
Tačiau visi bandymai išlaikyti jį atokiau nuo gatvės buvo perniek.
„Būdamas 17-os jis jau nieko nebebijojo”, – prisimena įtakinga Marselio veikėja.
Jos vyras vaikino paklausė, kaip jis įsivaizduoja save po penkerių metų. „Geriausiu atveju – kalėjime. Blogiausiu – gulėsiu griovyje suvarpytas kulkų.
Žinau, kas yra lengvi pinigai, tad esu pasmerktas.
Bet, žinai, žolę pardavinėju teisėjų, gydytojų vaikams”, – didžiavosi vaikinas, kurį šį pavasarį nušovė pro šalį motoroleriu važiavęs žudikas.
N. Remadnia-Preziosi labiausiai gailisi, kad po sūnėno motinos mirties ji vaiką leido auginti savo seseriai, gyvenusiai ne pačioje geriausioje Marselio dalyje.
Praradusi sūnėną Marselio mero patarėja mėgina padėti neturtingų rajonų jaunimui.
Ji siūlo pagalbą ieškant normalaus darbo ir taip mėgina keisti niūrią statistiką, pagal kurią jaunų vyrų mirtingumas varginguose rajonuose Prancūzijos vidurkį viršija 30 proc.
Vietos paaugliams ir jauniems vyrams tikimybė sulaukti 65-ojo gimtadienio – labai nedidelė.
Be to, gyvybei prarasti daug pastangų nereikia: mirti galima dėl to, kad buvai per arti narkotikų prekeivių boso.
Kulką į kaktą gali paleisti ir savo pranašumą norintis įrodyti bendras.
„Dažnai net neaišku, kodėl tie vaikinai užmušami. Pernai vienas septyniolikametis buvo nušautas, nes buvo nepagarbus kitam jaunuoliui.
Jo žudikas norėjo įrodyti, kad yra gana kietas”, – pasakojo aukų šeimoms atstovaujantis advokatas Laurent’as Gaudonas.
Miestiečiai – negailestingi
Be fakto, kad prarado vaikus, šioms šeimoms sunku susitaikyti ir su visuomenės nuomone. Daugelis marseliečių, tarp jų – ir meras Jeanas Claude’as Gaudinas, tokius nusikaltimus vadina sąskaitų suvedinėjimu.
„Taip jie tarsi pareiškia: leiskite jiems žudyti vieniems kitus”, – piktinosi kelių vargingiausių miesto rajonų merė Samia Ghali.
Vienas geriausių finansų srities advokatų šiame mieste Hakimas Ikhlefas taip pat dažnai girdi kalbas: „Ir gerai, vienu mažiau. Marselis taip išsivalys.”
Šis teisininkas prieš kelerius metus palaidojo užpuolikų nušautą savo brolį.
Narkotikų karo aukų šeimoms beveik neįmanoma sulaukti psichologinės pagalbos.
Be to, teismai dažniausiai atmeta jų prašymus dėl žalos atlyginimo – esą dėl tragedijos kaltas aukos gyvenimo būdas.
Matydama aštrėjančią padėtį S. Ghali kreipėsi į vyriausybę, kad ji pasiųstų karius konfiskuoti gaujų ginklų ir suardyti nebaudžiamai veikiančio narkotikų prekybos tinklo.
„Aš gimiau ir užaugau čia, tad puikiai žinau, ką kalbu. Nebegaliu žiūrėti, kaip vaikai, kuriuos mačiau augančius, dabar guli su šautinėmis žaizdomis.
Negaliu pamiršti šoko ištiktos merginos, radusios 30 kulkų suvarpyto savo vaikino kūną. Metas baigti šias žudynes”, – vyriausybės pagalbos prašė S. Ghali.
Prieš artėjančius Europos kultūros sostinės metus mėgindama gerinti smarkiai suprastėjusį Marselio įvaizdį Prancūzijos vyriausybė pažadėjo imtis priemonių mieste įsisiautėjusiam nusikalstamumui stabdyti.
Lankydamasis šiame Viduržemio jūros uoste vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas paskelbė, kad neramiausiuose miesto kvartaluose patruliuos papildomos 230 policininkų pajėgos.
Be to, bus įsteigta nauja pareigybė, iki šiol buvusi tiktai Paryžiuje, – Marselio policijos prefektas.
Prancūzijos ministras pirmininkas Jeanas Marcas Ayrault pareiškė, jog būtina imtis politinių ir ekonominių priemonių, kad miestas taptų klestinčiu Viduržemio metropoliu.
Verda kova be taisyklių
Tačiau kol kas į metropolį Marselis panašus vieninteliu kriterijumi – šiam 800 tūkstančių gyventojų turinčiam miestui tenka beveik tiek pat su kvaišalais susijusių nusikaltimų kiek ir 8 milijonus žmonių turinčiam Niujorkui.
Daugelis dėl to kaltina neva neefektyviai dirbančius policijos pareigūnus. Bet ekonominius ir finansinius nusikaltimus tiriantis ekonomikos mokslų daktaras Thierry Colombie tam prieštarauja.
„Jei pareigūnų darbas būtų neefektyvus, Marselio gatvės primintų nuolatinio mūšio lauką, kuriame vyksta atviri karai tarp banditų gaujų ir policininkų. Taip kaip Meksike ir Rio de Žaneire”, – įsitikinęs mokslininkas.
Th.Colombie manymu, net jei per pastaruosius dešimt metų nusikaltimų skaičius Marselyje didėja, jam dar toli iki gangsterių kovų Amerikoje ar netgi čia pat, Italijoje – Palerme arba Milane.
Specialisto teigimu, kol vietos valdžios nėra perėmusi mafija, Marseliui iki tikro gangsterių miesto dar toli.
Tiesa, gaujų kovos ir narkotikų prekyba Marseliui – ne naujiena. Ginklų žvangesys čia girdimas ir banditų karai vyksta nuo XX amžiaus pradžios.
Į šį Viduržemio jūros uostą nuo senų laikų atplukdomos ne tik legalios prekės.
Dėl miesto geografinės padėties čia juntama ir korsikiečių bei siciliečių įtaka.
Ką jau kalbėti apie imigrantus, nelegaliais būdais bandančius užsidirbti pragyvenimui.
Tačiau advokatas L. Gaudonas teigia, kad didieji neramumai mieste prasidėjo praėjusio amžiaus pabaigoje, kai policija išardė didžiausią senųjų narkotikų prekeivių gaują.
„Nuo to laiko narkotikų verslą nuolat mėgina perimti jaunuoliai iš neturtingų rajonų.
Bėda ta, kad senieji gangsteriai turėjo elgesio taisykles. Jaunoji karta – nebe.
Jaunimas bet kaip perka ginklus ir bet kaip juos naudoja”, – aiškino advokatas.
Beje, dažniausia sąskaitų suvedinėjimo priemonė – automatai „Kalašnikov” arba kiti šaunamieji ginklai, Marselį pasiekiantys iš Balkanų ir Šiaurės Afrikos šalių.
Didžiausia viltis – futbolas
Iš ten ne tik į Marselį, bet į ir visą šalį keliauja ne tik ginklai ar kvaišalai, bet ir žmonės. Vien musulmonų Prancūzijoje gyvena 5–7 mln. – tai didžiausias skaičius visoje Europoje.
Antrasis pagal dydį šalies miestas jau seniai vadinamas laboratorija, kurioje stebima, kaip sugyvena skirtingų tautų ir tikėjimo žmonės.
Apie trečdalį gyventojų – 250 tūkst. – Marselyje sudaro musulmonai.
Be to, čia veikia net 95 etninių mažumų, pavyzdžiui, Dramblio Kaulo Kranto, bendruomenės.
Tiesa, neretai miestas pristatomas ir kaip puikios integracijos pavyzdys.
Kai 2005 metais neramumus kėlę imigrantai degino Paryžiaus ir kitų didžiųjų Prancūzijos miestų priemiesčius, Marselyje buvo ramu.
Bet didelis nusikalstamumas rodo, kad išspręstos toli gražu ne visos problemos.
Šiaurinio rajono gyventojų asociacijos vadovė Rachida Tir pasakojo, kad imigrantų jaunuolių bėdos prasideda gerokai anksčiau, nei jie susideda su narkotikų prekeiviais.
„Nusivylimas ir depresija atsiranda patyrus pirmas nesėkmes – pavyzdžiui, kai bendraamžiai atstumia mokykloje.
Vėliau į neviltį stumia darbo trūkumas. Šie jaunuoliai nemato ateities.
Gyvendami tik dabartimi, jie stengiasi įsisukti į lengvų pinigų, tad neretai – ir į smurto pasaulį”, – aiškino R.Tir.
Tiesa, yra svajonė, imigrantų jaunimą viliojanti dar labiau nei pinigai už kvaišalus.
Tai – vienas pajėgiausių Prancūzijoje Marselio „Olympique” futbolo klubas.
Vargingų rajonų jaunimo dievukas – buvusi futbolo žvaigždė, iš Alžyro kilęs Zinedine’as Zidane’as.
Jis taip pat augo narkotikų prekybos centru pramintame Marselio La Kastelano rajone.
Tačiau vienu geriausių pasaulio futbolininkų tampa tikrai ne kiekvienas.
Todėl kai subliūkšta svajonės užkariauti futbolo aikšteles, regis, lieka kone vienintelė viltis – tapti narkotikų karaliumi.
Pagrindiniai faktai apie Marselį
Marselis – vienas didžiausių Prancūzijos miestų, Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regiono ir departamento centras.
Marselį 800 m. pr. Kr. įkūrė graikai kaip Masaliją. Vėliau Marselis priklausė keltams, romėnams.
Mieste apie 850 tūkst. gyventojų, su priemiesčiais – apie 1,6 mln. Marselis – didžiausias Prancūzijos uostas ir didžiausias uostas prie Viduržemio jūros.
Nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Marselis yra pagrindinis patekimo į Prancūziją taškas šimtams tūkstančių imigrantų, daugiausia iš Afrikos. 1962 metais per Marselį į šalį pateko apie 150 tūkst. atvykėlių iš nepriklausomybę paskelbusio Alžyro.
Greta miesto – tarptautinis oro uostas, taip pat veikia metro. Marselyje išplėtota naftos apdirbimo, aviacijos pramonė, laivų statyba.
Marselyje yra universitetas, Marselio istorijos muziejus, archeologijos, amatų, senovės prekybos muziejai.
Šis Prancūzijos miestas kartu su Slovakijos miestu Košice yra paskelbtas 2013 metų Europos kultūros sostine. 2009 metais toks titulas buvo atitekęs Vilniui.
