Anksčiau buvęs radikalių dešiniųjų pažiūrų, smurtaujantis, šiandien trisdešimtmetis studijuoja teologiją.
Nekyla abejonių, kad jis iš tiesų pasikeitė. J. Kneifelis ateityje rūpinsis kitų žmonių sielovada, bet paties jaunystė buvo kupina neapykantos, smurto, išgertuvių, ultradešiniųjų propagandinių dainų.
Dienomis – gimnazistas, vakarais – rasistas
Dar būdamas nepilnametis ir gyvendamas gimtajame Ešedene (Žemutinė Saksonija), J. Kneifelis tapo agresyviai ultradešiniąsias pažiūras reiškiančios grupuotės nariu. Anksti nutraukęs ryšius su ligotais tėvais, kurie, pasak paties J. Kneifelis, nebepajėgė suvaldyti paauglio sūnaus ir išsiuntė jį mokytis į internatinę mokyklą, jis tapo neonaciu ir tuo didžiavosi. Elcės internatinėje mokykloje netoli Hanoverio J. Kneifelis gyveno dvigubą gyvenimą: dienomis buvo geras, stropus mokinys, vakarais ir savaitgaliais – rasistas. Jis tvirtai tikėjo rasistine ideologija ir neonacius laikė savo draugais. Ir tai atvedė jaunuolį į kalėjimą. Tuo neabejoja tuometis internatinės mokyklos vadovas Eckhardas Nuhringas: „Esu įsitikinęs, kad Johanesas turėjo blogus draugus, kurie jam darė didesnį poveikį nei mes.“ Tamsiausia gyvenimo naktis Kartu su bičiuliu neonaciu Marku Johannesas įvykdė nusikaltimą, turėjusį pakeisti jo gyvenimą. 1999 metų rugpjūčio 9 dieną septyniolikmetis J. Kneifelis ir jo draugas užsuko pas Peterį Deutschmanną, ilgą laiką niekur nedirbusį, gyvenusį iš socialinės paramos ir propagavusį laisvės ir nesmurtinių metodų idėjas. Todėl vietinių jis buvo vadinamas hipiu. Stipriai išgėrę neonaciai nutarė „hipį“ pamokyti, nes šis, mat, išdrįsęs juos atvirai kritikuoti. Jie žiauriai sumušė vyrą ir paliko be sąmonės gulėti. Kitą dieną 44 metų P. Deutschmannas mirė ligoninėje. Nepilnametis Johanesas, už sunkų kūno sužalojimą, sukėlusį mirtį, teismo pasiųstas už grotų, atsidūrė didžiausiame Vokietijoje Jaunimo kalėjime Hamelne. Psichologai nustatė jį turint dvasinių sutrikimų, ilgai netikėjo J. Kneifelio pasikeitimu.
Nusigręžęs nuo neonacių, atrado Dievą
Kalėjimo dvasininkas Dieteris Kulksas padėjo J. Kneifeliui nutraukti ryšius su neonaciais ir atrasti kelią į Dievo šventovę. Kunigui buvo suprantamas toks esminis gyvenimo pasikeitimas ne tik todėl, kad buvo nuodėmklausys. „Johanesui natūraliai iškilo klausimai, kodėl jis nusikalto ir kas gali atleisti tą nuodėmę“, – prisimena D. Kulksas.
Tai buvo ieškojimų pradžia. Jaunimo kalėjimą J. Kneifelis paliko jau būdamas tvirtai tikintis krikščionis. Išėjęs į laisvę, dar nepasitikėdamas savimi, atramą ir prieglaudą surado baptistų bendruomenėje. Vietoj ultradešiniųjų propagandos jis skaitė Bibliją, seniau troškęs tapti mašinų konstruktoriumi-inžinieriumi, dabar svajojo būti kunigu.
Vienerius metus praleidęs drauge su baptistais, J. Kneifelis nutarė studijuoti teologiją. Jo dienos užpildytos veikla – jis, be studijų, ir toliau darbuojasi baptistų bendruomenėje šalia Berlyno.
Savo istoriją – nuo neonacio iki kunigo - J. Kneifelis aprašė knygoje. Jam buvo skausminga vėl viską išgyventi iš naujo. Užtat kritikai juo netiki ir mano, kad jis, buvęs neonacis, pirmiausia nori save parodyti. Su šiuo priekaištu J. Kneifelis nesutinka. Tiesa, sutinka, kad žmonės, nutraukę ryšius su neonaciais, dažniausiai atsitvers tylos siena ir norės likti nežinomi – yra sunku su tokia praeitimi pritapti visuomenėje.
Netrukus J. Kneifelis pradės savo ganytojišką tarnybą vienoje evangelikų baptistų bendruomenėje.
Jis nori būti ten, kur sunkiausia, kur daug klystkeliais nuėjusių žmonių. Būsimasis kunigas įsitikinęs, kad jo gyvenimiška patirtis ir žinios padės surasti su jais bendrą kalbą.
„Sunkiausia save nuolat įtikinėti, kad mano kaltė yra išpirkta ir leisti sau pasinaudoti man Dievo ir visuomenės suteikta galimybe pradėti viską iš naujo“, – prisipažįsta J. Kneifelis. Tik pradėjęs naują gyvenimą, jis iš tikrųjų bus sektinas pavyzdys kitiems: „Noriu padėti žmonėms su panašia praeitimi viską palikti ir pradėti naują gyvenimą.“
