„Sąjunga ir jos pirmtakai ilgiau nei šešis dešimtmečius prisidėjo prie taikos ir susitaikymo, demokratijos ir žmogaus teisių Europoje“, - Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjoernas Jaglandas sakė Osle.
„Per 70 metų laikotarpį Vokietija ir Prancūzija kovėsi trijuose karuose. Mūsų dienomis karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos neįsivaizduojamas. Tai rodo, kaip gerai nukreiptomis pastangomis ir stiprinant abipusį pasitikėjimą istoriniai priešai gali tapti artimais partneriais“, - sakė jis, aiškindamas šių metų komiteto sprendimą.
Tačiau šis apdovanojimas tapo staigmena tuo metu, kai Europos solidarumas patiria didžiausią per kelis pastaruosius dešimtmečius iššūkį, atsiradus giliam atotrūkiui tarp prasiskolinusių Bendrijos šalių ir turtingesnio šiaurinio regiono, vadovaujamo Vokietijos, kuris tik nenoriai ryžtasi gelbėti savo partneres.
Kol kas neaišku, ar šis įtemptas bendradarbiavimas padės išsaugoti Europos projektą, tačiau gili krizė dar labiau padidino atotrūkį tarp piliečių įvairiose Bendrijos šalyse ir Briuselio, seniai laikomo pernelyg nutolusiu ir biurokratiniu.
„ES šiuo metu išgyvena itin didelius ekonomikos sunkumus ir nemažus socialinius neramumus, - penktadienį pripažino Th.Jaglandas. - Norvegijos Nobelio komitetas nori sutelkti dėmesį į tai, ką laiko svarbiausiu ES rezultatu: sėkmingą kovą už taiką ir susitaikymą, už demokratiją ir žmogaus teises. Stabilizuojantis vaidmuo, kurį atliko ES, padėjo didžiąją dalį Europos iš karų žemyno paversti taikos žemynu.“
Kita vertus, šios organizacijos įkūrimas laikomas svarbiu veiksniu, padėjusiu sukurti taiką ir stabilumą karo nuniokotame žemyne, suartinant buvusias didžiausias priešininkes Prancūziją ir Vokietiją bei nukreipiant jas bendru keliu.
Socialiniuose tinkluose Nobelio komiteto sprendimas penktadienį išprovokavo komentarų pliūpsnį - tiek teigiamų, tiek neigiamų.
Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) penktadienį sakė, kad premija yra „didelė garbė“ 500-ams milijonų Europos Sąjungos (ES) piliečių.
„Tai didelė garbė visai ES, visiems 500-ams mln. piliečių“, - „Twitter“ parašė J.M.Barroso.
Jam antrino ir Europos Parlamento vadovas, vokiečių socialistas Martinas Schulzas.
„Labai sujaudintas, pagerbtas, kad ES laimėjo Nobelio taikos premiją. Susitaikymas yra ES esmė. Ji gali tarnauti kaip įkvėpimas“, - parašė jis „Twitter“.
„Nobelio premija ES. Tuo metu, kai Briuselis ir visa Europa griūva į skurdą. Kas toliau? „Oskaras“ Van Rompuy?“ – savo ruožtu atkirto euroskeptikas Nyderlandų įstatymų leidėjas Geertas Wildersas, turėdamas omenyje Europos Sąjungos prezidentą Hermaną Van Rompuy.
Vieningosios Europos idėja pradėjo įgyti konkretesnį pavidalą nuo 1950 metų gegužės 9 dienos, kai tuometis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert’as Schumanas pasiūlė suvienyti savo šalies ir Vokietijos Federacinės Respublikos akmens anglių ir plieno išteklius, įsteigiant naują organizaciją, prie kurios galėtų prisijungti ir kitos Europos šalys.
Nepaisant pasikartojančių sunkumų, ES tapo didžiausia pasaulyje bendra rinka, leidžiančia laisvai judėti prekėms, žmonėms, paslaugoms ir kapitalui.
Ilgainiui ši Bendrija išsiplėtė iki 27 šalių, kurios dar visai neseniai buvo vienoje arba kitoje Geležinės uždangos pusėje.
Jos narėmis tapo šalys, kuriose ekonomikos, socialinės ir kultūros sąlygos yra labai skirtingos, tačiau po intensyvių integracijos pastangų jau 17 ES valstybių naudoja bendrą valiutą.
ES jau daugelį metų minima kaip potenciali kandidatė į Nobelio taikos premiją, o Nobelio komiteto nariai anksčiau gyrė Bendrijos vaidmenį skatinant taiką ir demokratiją Europoje. Komiteto pirmininkas Th.Jaglandas taip pat yra Europos Tarybos, žmogaus teisių organizacijos, generalinis sekretorius.
ES sėkmė užtikrinant, kad karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos taptų neįsivaizduojamas, yra neginčijama. Priešingai: šiuo metu abi šalys yra tapusios pagrindinėmis ES veikėjomis, o Prancūzijos prezidentas dažnai susitinka su Vokietijos kanclere, tardamiesi dėl Bendrijos politikos.
Kita vertus, Didžioji Britanija, įstojusi į ES 8-ame dešimtmetyje, visada buvos santūresnė Bendrijos atžvilgiu ir nepriklauso 17 narių turinčiai euro zonai, naudojančiai bendrą valiutą.
Nors ES viduje karų dar nėra buvę, šis blokas nesugebėjo užkirsti kelio Europos karams už jo sienų. Kai 10-ame dešimtmetyje įsiplieskė kruvini karai Balkanuose, ES negalėjo jų sustabdyti savo jėgomis. Tik su Jungtinių Valstijų pagalba ir praradus daugiau nei 100 tūkst. žmonių gyvybių taika Bosnijoje ir Kosove galiausiai buvo atkurta.
Šių metų Nobelio taikos premija taip pat tampa akibrokštu Norvegijai, kuri dukart (1972 ir 1994 metais) atsisakė stoti į ES ir kurioje trys ketvirtadaliai gyventojų, kaip rodo naujausios apklausos, nusistatę prieš narystę Bendrijoje.
Th.Jaglandas, kuris taip pat yra Europos Tarybos generalinis sekretorius, yra žinomas kaip aistringas ES šalininkas.
Penktadienį jis sakė žurnalistams nesitikintis, kad sprendimas skirti Nobelio taikos premiją Bendrijai bus prieštaringai įvertintas Norvegijoje.
„Įmanoma būti nusistačiusiam prieš Norvegijos narystę ES ir tuo pačiu pripažinti taiką kuriantį vaidmenį, kurį ES atliko Europoje“, - pažymėjo jis..
Nepaisant aštrėjančių sunkumų Bendrijoje, įvykių kupina jos istorija rodo, kad bent iki šiol ES visada sugebėdavo atlaikyti krizes, dažnai galiausiai sustiprindavusias bloko integraciją.
Norvegijos Nobelio komiteto šiemet priimtas sprendimas gali būti vertinamas kaip pastanga atitaisyti istorinį neapsižiūrėjimą: dauguma ekspertų sutinka, kad po Indijos nepriklausomybės šauklio Mahatmos Gandhi, kuris mirė taip pat nesulaukęs šios garbės, vieningosios Europos projektas iki šiol buvo labiausiai į akis krentanti spraga Nobelio taikos premijų istorijoje.
Kol kas neaišku, kad atsiims šią premiją ES vardu.
„Jie turės nuspręsti, kuris lyderis atvyks ir atsiims aukso medalį“, - nurodė Th. Jaglandas.
Be auksinio medalio, kuris bus įteiktas per ceremoniją Osle gruodžio 10 dieną, jos laureatui taip pat bus skirta 8 mln. Švedijos kronų (3,2 mln. litų).
Praėjusiais metais Nobelio taikos premija penktadienį buvo paskirta Liberijos prezidentei Ellen Johnson-Sirleaf ir jos tėvynainei, „ taikos karei“ Leymah Gbowee, mobilizavusiai šalies moteris protestuoti prieš šalį apėmusį pilietinį karą, taip pat Jemeno arabų pavasario aktyvistei Tawakkul Karman, moterų teisių ir demokratijos gynėjai.
