„Kažkas labai negerai su Danijos Karalyste!” Romoje daug kas tokią niūrią W. Shakespeare’o herojaus Hamleto pastabą siūlo šiek tiek pakeisti ir paversti politiniu lozungu: „Kažkas labai negerai su Italijos Respublika.”
Po šlykščių korupcijos ir partijų pinigų švaistymo skandalų Lacijuje ir Lombardijoje italai nieko nenori girdėti apie politiką.
Tos pačios politinės ambicijos, tas pats valstybės žmonių godumas. Tie patys veidai. Italijos politikos veteranai – vieni nusibodę, kiti – susikompromitavę, treti paprasčiausiai nusenę laukia rinkimų į šalies senatą ir deputatų rūmus.
Laukia 76 metų „Laisvės partijos” kūrėjas Silvio Berlusconi. Laukia buvę komunistai – 62 metų Pierluigi Bersani ir 63 metų sulaukęs Massimo D’Alema, laukia daugybė kitų „amžinųjų”.
Tik 87 metų šalies prezidentas Giorgio Napolitano paskelbė, kad nenori pasilikti Kvirinalo rūmuose. Ir štai priplėkusioje Italijos politinėje arenoje pasigirdo balsas: „Į metalo laužą juos!” Kieno šis balsas? Negirdėtas, jaunatviškas, kupinas įžūlumo ir energijos. Ar jis išgelbės Italiją?
Skiriasi nuo bendraamžių
Sukluso visi: buvę ir esami komunistai, S. Berlusconi partijos milijonieriai, atsiskirti nuo Romos planuojanti „Šiaurės lyga”.
„Į metalo laužą! Į sąvartyną!” – garsiai sušuko Florencijos meras Matteo Renzi. Į džinsus įsispraudęs 37 metų jaunas vyras kai kuriems parlamento nariams tiktų į sūnus, o kai kuriems – į anūkus.
Bet Matteo kalba kitaip nei jo bendraamžiai.
Drąsiai, be jokios išankstinės meilės ir pagarbos vyresniesiems, kurią Italijoje jaunimas privalo rodyti senjorams.
Politikos veteranai niršta
Naująjį politikos lozungą išgirdo visi. Kai kurios garbaus amžiaus politikės net žadą neteko: „Kaip? Mus – į metalo laužą? Tai nepagarba, įžeidimas, akių draskymas!”
O M. Renzi patenkintas. Būtent tokio efekto jis ir siekė.
Niekas iki šiol nedrįso pavartoti itališko veiksmažodžio „rottamare”, kuriuo paprastai apibūdinamas senų, nevažiuojančių automobilių likimas sąvartyne.
„Jie jau davė viską, ką galėjo duoti Italijai, – aiškina Matteo. – Jie turėjo istorinę galimybę ką nors nuveikti, mes matėme, kaip jie ja pasinaudojo, o dabar atėjo naujų žmonių laikas.”
Namo, į pensiją ir prie šilto židinio – siūlo M. Renzi. Visiems labai įdomu, kas tie jie? Šito Matteo nesako. Juk visi ir taip viską žino: kalbama apie senąją Italijos kairiųjų nomenklatūrą.
Tai buvusieji, kurie žada sugrįžti: buvęs premjeras Walteris Veltroni, buvęs premjeras M. D’Alema, buvęs kairiųjų krikščionių lyderis Franco Marini.
Jaunasis Florencijos meras garsiai sako tai, apie ką visi Italijoje anksčiau tik šnabždėdavo: „Prisiminkime: prieš 25 metus nebuvo mobiliųjų telefonų, partijų logotipai buvo visai kitokie. Viskas pasikeitė, ar ne? Viskas, išskyrus juos – lyderius, jie buvo ir liko tie patys.”
Senyvos ir labai intelektualios parlamento komunistės, išgirdusios tokius pareiškimus, niršta ir taškosi seilėmis: „Nenaudėlis! Netašytas stuobrys!”
Buvęs sovietinės „Arteko” pionierių stovyklos klientas, buvęs leninietis M. D’Alema nervingai pešioja sau ūsus: „Ką čia tas vaikinukas šneka? Mus – į sąvartyną?”
Tapo mylimiausiu meru
Bet Matteo nejuokauja. Jis žino, ką sako. Jauniausiu Florencijos istorijoje meru šis vaikinas tapo ištaręs kultinę frazę: „Po 20 metų jūs nebejausite nusivylimo dėl to, ką padarėte. Užtat jūs gailėsitės dėl to, ko taip ir nepadarėte.”
Italijoje ką nors nuveikti nesulaukus 40 metų nėra paprasta. Jaunimas čia laukia savo eilės tol, kol pasensta, nes senoji karta gyvybinga ir laikosi įsitvėrusi postų, privilegijų, titulų iki pat anapilio prieangio. Tik Matteo laukti nenusiteikęs.
Baigęs teisės studijas Florencijos universitete išsyk metėsi į politiką. Pirmąją šiltą valdininko kėdę jis išsikovojo 2004 metais: būdamas 29 metų tapo Florencijos provincijos tarybos prezidentu. Tai absoliutus jaunumo rekordas tarp 110 Italijos provincijų vadovų.
Paskui užsimanė valdyti buvusį juvelyrų ir bankų miestą – Didžiosios Toskanos Kunigaikštystės sostinę Florenciją. Pateikė savo kandidatūrą Italijos kairiųjų sąraše ir laimėjęs rinkimus 2009 metais persikėlė į buvusius Medici kunigaikščių rūmus Sinjorijos aikštėje, kur šiuo metu įsikūrusi miesto savivaldybė.
Tačiau šiltos kėdės sindromas, kuriuo paprastai užsikrečia Italijos politikai, Florencijos mero neįveikė. Kupinas idėjų ir ambicijų M. Renzi užsibrėžė ne šiaip valdyti miestą, bet būti mylimas ir gerbiamas. 2010 metais verslo dienraštis „Il Sole 24 Ore” paskelbė mylimiausią visų Italijos miestų merą.
Juo, žinoma, tapo Matteo. Tiesa, ne visi Florencijoje myli populiarųjį merą. Pavyzdžiui, visureigių savininkai jo tiesiog nekenčia. Mat vienas pirmųjų mero potvarkių buvo draudimas įvažiuoti visureigiu į miesto centrą.
Per pirmąsias šimtą dienų jis įgyvendino planą, kurio iki jo bandė imtis kone visos miesto galvos, bet nė vienai nepavyko įgyvendinti: miesto centre nuo Švč.Mergelės Marijos Gėlių katedros iki Arno upės pakrantės buvo uždraustas bet koks automobilių eismas.
Metė pirštinę sekretoriui
M. Renzi yra kairysis – Italijos „Partito Democratico” (išvertus iš italų k. – Demokratų partija) atstovas. Užtat labiausiai jį ir plaka saviškiai.
Garbaus amžiaus sulaukusiai buvusių komunistų nomenklatūrai metalo laužu grasinantis Florencijos meras tarsi raudonas toreadoro audeklas nusilpusiam, bet įniršusiam buliui.
Italijos premjero postas po artimiausių rinkimų numatytas 62 metų buvusios komunistų partijos sekretoriui Pierluigi Bersani.
Televizijos komikas Maurizio Crozza šį partinio aparato žmogų apibūdino gerai, bet ironiškai: „Bersani? Jis man primena pavažinėtą, bet patikimą automobilį.”
M.Renzi tokius „patikimus” siūlo nurašyti į politikos metalo laužą. Maža to, laimėti partijos lyderio rinkimus nori jis. Ir Italiją nori valdyti jis. 37 metų šalies vadovas?
Tokių dalykų Apeninuose nėra buvę nuo Romos imperijos laikų. Pats Matteo sako, kad gimimo metai politikui nėra ta žyma, kuri rodo, ar jis dar tinkamas dirbti valstybei: „Jaunas yra ne tas, kuriam mažiau metų, o tas, kuris nebijo rizikuoti. Aš rizikuoju.”
Pietų – pas S. Berlusconi
Florencijos meras iš tiesų nuolat rizikuoja, kad jį vieną dieną iš savo gretų išmes Demokratų partija.
Jis tapo vieninteliu kairiuoju, kuris nebijo bičiuliautis su S. Berlusconi. Maža to, jis pats paskambino amžinajam kairiųjų priešui ir pasiprašė priimamas garsiojoje Arkorės viloje.
Oficialus šio susitikimo pretekstas buvo M. Renzi derybos su premjeru dėl papildomo finansavimo Florencijos savivaldybei.
Apie ką iš tikrųjų kalbėjo milijardierius su jaunuoju Toskanos politiku, niekas, žinoma, taip ir nesužinojo. Kai Demokratų partijos ideologai puolė barti neklaužados mero, jis arogantiškai atšovė: „Florencijos reikalai man svarbesni už ideologines schemas.”
Kalbama, kad Matteo pas Silvio valgė pietus, o prie stalo greta politikos vyrų sėdėjo gražuolė turtuolio dukra Barbara. Kad ir kaip ten buvo, po kurio laiko Barbara Berlusconi savaitraščiui „Vanity Fair” pareiškė, kad Florencijos meras jai labai patiko.
„Aš sutikčiau, kad M. Renzi atstovautų man politikoje”, – prisipažino žavioji S.Berlusconi atžala. Patiko Florencijos meras ir S.Berlusconi. O tai išskirtinumas. Senasis milijardierius patologiškai nekenčia komunistų, bet M.Renzi jam padarė puikų įspūdį.
„Šis vaikinas tikrai skiriasi nuo įprastų kairiųjų. Jam netelpa į schemas ir yra panašus į mane”, – pripažino „Laisvės partijos” lyderis.
Ekscentriškojo Milano politiko komplimentas buvusios komunistų partijos nariui turėjo reikšti mirties nuosprendį. Jis ir buvo paskelbtas. Na, ir kas? Matteo apsimetė, kad jo neišgirdo.
Veteranams siūlo „Facebook”
Vieni M. Renzi vadina išsišokėliu, kiti – kairiuoju eretiku. Meras džiaugiasi kiekvienu netradiciniu politiniu kreipiniu.
Jis ir pats rengia keistas politikos akcijas, kurias įvardija astronomijos terminais.
Pavyzdžiui, savo šalininkų suvažiavimą Florencijoje pakrikštijo „big bang” – taip astronomai vadina pirminį visatos sprogimą.
Jokių katastrofiškų reiškinių ten nepastebėta, bet politikos veteranams M.Renzi renginiai nepriimtini. Ne todėl, kad juose burtųsi jaunimas ir trauktų per dantį senąją nomenklatūrą.
Florencijoje politikuojama naujoviškai – taip, kaip Italijoje neįprasta. Pirmoji ir pati svarbiausia politinio „big bang” pagal M. Renzi taisyklė – kalbėti trumpai.
Maksimali kalbos trukmė – penkios minutės, paskui mikrofonas be ceremonijų išjungiamas. O štai tradicinė italų politiko kalba trunka ilgai. Labai ilgai.
Per pirmąsias penkias minutes jis paprastai nelabai spėja pasveikinti susirinkusiųjų, padėkoti renginio organizatoriams ir patikinti, kad yra laimingas galėdamas dalyvauti ir kalbėti.
Jeigu prireikia išdėstyti ką nors svarbesnio ir sudėtingesnio – reikalas užsitęsia. Galiausiai viskas užtrunka taip ilgai, kad susirinkusieji nebesuvokia, kokia pagrindinė kalbėtojo mintis.
M. Renzi itališkos politikos ypatumus puikiai žino. Todėl jis reikalauja gerbti laiką.
Kiekvienas kalbėtojas, užlipęs ant scenos, pirmiausia privalo užrašyti pagrindinę savo kalbos tezę, bet suformuluoti ją reikia vienu žodžiu.
Paskui suteikiamas mikrofonas penkioms minutėms. Ir jokių dėkojimų už dėmesį – penkios minutės – stop, ant scenos – jau kitas kalbėtojas.
Tiesa, norintiems kalbėti ilgai ir turintiems ką pasakyti „big bang” rengėjai tokią galimybę suteikia. Bet ne ant scenos, ne su mikrofonu rankoje ir ne žiūrovų akivaizdoje. O „Facebook” paskyrose.
Italų politikos veteranai tuščiažodžiauti mėgsta, bet spaudyti kompiuterio klavišus patinka ne visiems.
Patinka amerikietiškas stilius
Vienas svarbiausių M. Renzi pasiūlymų – nutraukti beprotišką pinigų švaistymą politikų privilegijoms, perpus sumažinti griozdišką dvejų rūmų Italijos parlamentą, nebemokėti iš valstybės iždo pinigų partiniams laikraščiams.
Savo rinkimų kampaniją į Florencijos mero postą jis apmokėjo pasiėmęs paskolą iš banko. Italams tai pasirodė keista ir neįprasta.
Lygiai taip neįprasta yra ir ta aplinkybė, kad Florencijos meras į darbą vaikšto pėsčiomis, o jeigu reikia kur nors važiuoti, jo nelydi apsauga ir netgi nežybsi mėlyni tarnybinio automobilio švyturėliai.
M. Renzi šiuo metu keliauja po Italiją ir ruošiasi pirminiams Demokratų partijos rinkimams. Tačiau jis nesinaudoja nei greituoju traukiniu „Raudonoji strėlė”, nei „Alitalia” lėktuvais.
Po šalį jis važinėja kemperiu. „Taip paprasčiau ir pigiau”, – aiškina Florencijos meras. Italijos jaunimui patinka M.Renzi.
Džinsai, balti šeštojo dešimtmečio stiliaus Bobo Kennedy stiliaus marškiniai su iki alkūnių užraitotomis rankovėmis. Nuoširdus bendravimo stilius, bet anaiptol nepernelyg lipšnus.
Dalykiškas kalbėjimo būdas – su šypsena, tačiau be jokių patoso gaidų. Kairiosios idėjos, sumišusios su laisvosios rinkos žavesiu, katalikiškas gyvenimo būdas, mišios kiekvieną sekmadienį.
Sportas, aistra savajam futbolo klubui „Fiorentina”. Ar šis žavus politikos debiutantas pajėgs atgaivinti prigesusį 60 milijonų italų entuziazmą?
M. Renzi sako, kad dabartinis premjeras Mario Monti dirba gerai, nes Italija vėl tapo šalimi, kuri veikia, užuot vis atidėliojusi. Juk mėgstamiausias Matteo žodis yra „adesso” – dabar.
Bet Florencijos meras primena: „M.Monti nesugeba sugrąžinti italams vilties.” Tai žada padaryti jis, Matteo Renzi. Mėgstamiausia jo citata – Marko Twaino žodžiai: „Kelkite inkarus, apleiskite įgrisusius uostus, iškelkite bures ir gaudykite vėją. Svajokite ir atraskite.”
