V. Putinas neslėpė pasitenkinimo, kai Londone 2006 metais buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Rusijos lyderis tada pabrėžė, kad „išdavikai sulaukia žiauraus atpildo“.
Net ir puikuodamasis juodu dziudo diržu, be baimės medžiodamas tigrus, plikomis rankomis gaudydamas upėtakius ir nuolat demonstruodamas pranašumą įvairiose ginkluotės pratybose, Rusijos prezidentas vis tiek nesijaučia saugus. Pasirodo, yra dalykų, kurių net ir toks visa kontroliuojantis žmogus kaip V. Putinas negali suvaldyti.
Prieš sėsdamas prie pietų stalo Rusijos lyderis jaučia baimę būti apnuodytas.
Todėl V. Putinas jau kurį laiką turi oficialų savo maisto ragautoją-bandytoją, kurio pareiga yra visapusiškai rūpintis prezidento maisto saugumu.
Kvalifikuotas medicininį-cheminį išsilavinimą turintis Kremliaus tarnautojas privalo ne tik kruopščiai patikrinti kiekvieną patiekalą prieš šiam atsiduriant ant V. Putino stalo, bet ir nuodugniai ištirti visus į jo sudėtį įeinančius ingredientus - likviduoti bet kokią prezidento apnuodijimo galimybę, dėl kurios itin baiminasi valstybės vadovas.
Kremliuje ne naujiena
Šiaip ar taip, toks elgesys Kremliuje nėra visiškai naujas, kadangi panašios baimės kankino ir buvusį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą. Į visus tarptautinius renginius pastarąjį nuolat lydėdavo bent vienas maisto bandytojas, o į 2008 m. Europos Sąjungos ir Rusijos susitikimą Prancūzijoje Kremliaus delegacija atsivežė net du profesionalius ragautojus.
Viešai jie buvo pristatyti kaip gydytojai. Maskva pareikalavo organizatorių leisti šiems specialistams patikrinti kiekvieną Nicos „Sarde Palais“ rūmų virtuvėje esantį produktą, iš kurių virtuvės šefai vėliau turėjo paruošti vakarienę.
Komunizmo palikimas
Nors kartais pasigirsta gandų, kad ir Barackas Obama didesnių renginių metu nevengia pasinaudoti maisto bandytojo paslaugomis, o George'as W. Bushas ne kartą ir pats viešai yra pademonstravęs nepasitikėjimą vienu ar kitu ypač užsienio valstybėse ragaujamu patiekalu, prieš tai jį liepdamas paragauti savo FTB agentams. Vis dėlto manoma, jog šitokia paranoja – tai veikiau buvusių komunistinių valstybių palikimo dalis.
Kadangi komunizmas sukuria aplinką, kurioje privalu išlikti budriam ir niekuo nepasitikėti, nenuostabu, kad net ir šiai santvarkai subyrėjus sustiprėję savisaugos instinktai lieka.
Šiuo atveju Kinija – ne išimtis. Nors ir nesugebėdama iki galo susidoroti su maisto saugumo problemomis šalies viduje, į užsienio rinkas ji vis dar žvelgia su gerokai didesniu nepasitikėjimu.
Per Pekino olimpines žaidynes kasdien net keli tūkstančiai laboratorinių žiurkių buvo šeriamos atletams bei delegacijoms skirtu maistu, taip tikintis užkirsti kelią bet kokioms maisto nesaugumo apraiškoms, kurias galėtų sukelti padidėję iš užsienio importuojamų maisto produktų mastai.
Nors didelių nemalonumų pavykta sėkmingai išvengti, tačiau baimė niekur nedingo – į Londono olimpiadą Kinijos atletai išvyko su griežtais nurodymais negerti vandens iš čiaupo ir iš atidarytų ar kurį laiką be priežiūros paliktų buteliukų.
Taip pat jiems buvo patarta itin atidžiai rinktis maistą ir verčiau valgyti tik tai, ką valgo ir kitos delegacijos.
