Vienas turtingiausių Afrikos žmonių, valdęs pasakiškus turtus, keistuolis Libijos tironas praėjusių metų spalio 20-ąją atsidūrė paskutinėje savo slėptuvėje – nuotekų vamzdyje Sirte. Kaip jis ten pateko? Tai atskleidė žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch” atstovas Peteris Bouckaertas ir jo tyrėjų komanda.
Remdamasi buvusių M. Gadaffi patikėtinių ir sukilėlių apklausomis, buvusio Libijos lyderio mirties dieną – spalio 20-ąją organizacija paskelbė pranešimą apie paskutines jo gyvenimo dienas ir valandas.
Rekonstruoti jas buvo sunku, nes tuomet jį supo tik nedidelis artimų draugų ir patikėtinių būrelis, asmens sargybiniai. Dauguma jų žuvo mėgindami išsiveržti iš Sirto. Bet išliko gyvas kadaise didžiulę baimę kėlusios „Liaudies gvardijos” vadas Mansouras Dhao.
Apsiaustis svajonių mieste
„Drąsa mane apleido”, – prisipažino vėliau M. Dhao, maldavęs sukilėlių pasigailėti. Misratos kovotojai taip ir padarė, nes aptiko svarbesnį grobį – M. Gaddafi.
Prasidėjus pilietiniam karui ir NATO remiamiems sukilėliams perėmus iniciatyvą, nuverstasis Libijos tironas su keliasdešimčia ištikimiausių bendražygių buvo priverstas slapstytis dykumoje. Bet sparčiai seko maisto atsargos, kantrybė ir viltis išlikti.
M. Gaddafi su nedidele palyda spruko iš Libijos sostinės Tripolio 2011-ųjų rugpjūčio 28-ąją. Niekas nežinojo, kur vyksta diktatorius. Tik vėliau jo šeimos nariai atsidūrė kaimyniniame Alžyre.
Dabar jau aišku, kad M. Gaddafi tikslas buvo Libijos rytuose esantis Sirto miestas, kurį jis kadaise buvo pavadinęs vadinamųjų Jungtinių Afrikos Valstijų sostine.
Bet gimtąjį diktatoriaus miestą, iš kurio pasitraukė dauguma iš 70 tūkstančių gyventojų, netrukus apsiautė sukilėliai.
Ketvirtajam M.Gaddafi sūnui Mutassimui, kuris gynė Sirtą, nesisekė sustabdyti sukilėlių. Libijos diktatorius ir jo palyda buvo priversti nuolat judėti.
Gimtinėje nesijautė saugiai
„Iš pradžių slėpėmės miesto centre įvairiuose apartamentuose. Bet kai apšaudymai pasiekė ir juos, patraukėme į mažesnius gyvenamuosius namus skirtingose miesto vietose.
Galiausiai apsistojome Antrajame Sirto miesto rajone. Nebeturėjome jokių medikamentų, buvo sunku gauti vandens, nes vandens rezervuarai buvo apšaudomi arba gal atsitiktinai sunaikinti bombardavimų. Maitinomės tik makaronais ir ryžiais, nebeturėjome duonos. Valgydavome tai, ką rasdavome namuose”, – pasakojo M.Dhao. Vėliau jis išklojo viską, ką žinojo apie paskutines M. Gaddafi dienas.
Jos buvo niūrios – iš Tripolio sprukęs diktatorius patyrė visa tai, ko greičiausiai nesitikėjo.
Iš visų pusių sukilėlių apšaudomas ir NATO aviacijos bombarduojamas diktatoriaus gimtasis Sirtas nebuvo saugi vieta.
M. Dhao tvirtinimu, M. Gaddafi dažniausiai skaitė Koraną arba meldėsi.
„Jis neturėjo jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Nebuvo televizijos, jokių žinių. Neturėjome jokių konkrečių užduočių – miegodavome arba nemiegodavome. Kas 4 ar 5 dienas keisdavome savo gyvenamąją vietą. Traukėme iš vieno civilių gyventojų palikto namo į kitą”, – pasakojo pašnekovas.
Atitrūko nuo realybės
Pasak „Liaudies gvardijos” vado M. Dhao, M. Gaddafi pasikeitė. Jis darėsi vis piktesnis. Dažniausiai dėl to, kad neturėjo ryšio su išoriniu pasauliu ir nežinojo, kas vyksta.
Ir tokioje aplinkoje nuverstasis Libijos lyderis neretai priblokšdavo savo klausimais: „Kodėl nėra elektros? Kodėl nėra vandens?”
Nieko keista: užuot mėgavęsis įprasta prabanga rūmuose ir po jais įrengtuose bunkeriuose, kur galėjo pliuškentis sūkurinėje vonioje, mėgautis masažu ir kitokiais malonumais, gimtajame Sirte jis turėjo patirti sunkią pabėgėlio dalią.
Tuo metu Antrasis miesto rajonas buvo paskutinis kvartalas, kurį laikė M.Gaddafi kovotojų likučiai. Bet sukilėliai vis įnirtingiau judėjo į priekį.
Nuverstasis Libijos diktatorius, jo patikėtiniai ir sūnaus Mutassimo vadovaujami kovotojai buvo ne vieninteliai Antrojo miesto rajono žmonės.
Kol sukilėliai nepajėgė užgrobti pagrindinės ligoninės, iš ten sužeisti M.Gaddafi kovotojai buvo išgabenti į karo lauko ligoninę Antrajame Sirto miesto rajone. Ir kai kurie civiliai nenorėjo palikti savo namų, nepaisydami įnirtingų kovų.
Užtruko pernelyg ilgai
Naktį iš spalio 19-osios į 20-ąją „Human Rights Watch” organizacijos komanda pastebėjo, kad Antrasis miesto rajonas buvo apšaudomas ypač intensyviai. Sprogimai aidėjo iki ankstaus ryto. Sukilėlių vadai informavo „Human Rights Watch”, kad konvojus mėgino išsiveržti iš miesto.
Mutassimas Gaddafi, nusprendęs, kad padėtis tapo sunki, visus dar likusius gyvus kovotojus surinko prie karo lauko ligoninės. Pagal jo planą, norėta prasiveržti 3 val. 30 min.–4 val. Bet pernelyg ilgai užtruko sužeistųjų ir civilių susodinimas į mašinas.
Kai kolona, turėjusi ištrūkti iš Sirto, pagaliau pajudėjo, buvo jau 8 val. ryto. Tokiu laiku sukilėliai jau buvo pasirengę sulaikyti konvojų. Mutassimo žmonės nepasinaudojo netikėtumo veiksniu.
Konvojų sudarė 250 žmonių ir apie 50 automobilių. Dauguma jų – visais ratais varomi pikapai, kuriuose netrūko ginklų ir šaudmenų. M. Gaddafi vyko viename šarvuotų visureigių.
Bet vilčių prasiveržti mažėjo. Konvojų sekė ir budrios akys danguje. Tą naktį ir rytą Sirto dangų raižė JAV bepiločiai orlaiviai, kuriuos Vašingtonas pasiuntė atitraukdamas didžiąją savo karo aviacijos dalį iš operacijos prieš Libiją.
