Pasak jo, ši savaitė leis sugretinti du skirtingus įvykius. Antradienį bus išrinktas naujasis Amerikos prezidentas. Po dviejų dienų 18-asis Kinijos komunistų partijos kongresas išrinks naująjį Kinijos prezidentą ir ministrą pirmininką.
Demokratija negarantuoja teisėtumo
Vargu ar gali būti didesnis kontrastas.
Balsuoti eis dešimtys milijonų amerikiečių. Kinijoje rinkimų procesas vyks už uždarų durų, ir jame dalyvaus tik gana nedidelė saujelė žmonių.
Tikriausiai jūs dabar galvojate: „Ak, Amerika yra pati geriausia, o Kinija – pati blogiausia, visiškas demokratijos nebuvimas. Kinijos Achilo kulnas yra jos valdžia. Tai Kiniją sužlugdys“.
Norėčiau teigti, kad kaip tik priešingai.
Jūs tikriausiai galvojate, kad valstybinės valdžios, arba vyriausybės, teisėtumas yra iš principo vakarietiško stiliaus demokratijos funkcija.
Bet demokratija yra tik vienas iš veiksnių. Demokratija pati savaime negarantuoja teisėtumo.
Pagalvokite apie Italiją. Ji visada balsuoja, bet nuolatinė Italijos vyriausybę lydinti problema yra ta, kad šaliai trūksta teisėtumo. Pusė gyventojų juo netiki.
Ne tautinė, o civilizacinė valstybė
Dabar leiskite jus šokiruoti: Kinijos valstybėje daugiau teisėtumo, nei bet kurioje Vakarų valstybėje. Kaip tai gali būti?
Kinijos atveju teisėtumo šaltinis glūdi visiškai anapus vakarietiškų visuomenių istorijos ir patirties.
Aš jau aiškinau, kad Kinija visų pirma yra ne tautinė valstybė, o civilizacinė valstybė.
Atsižvelgiant į šalies dydį ir įvairovę, tai labai problemiška. Nuo 1840-ųjų iki 1949 m. Kinija buvo okupuota kolonialistinių jėgų, suskaldyta ir fragmentuota. Kinai tai vadina savo pažeminimo amžiumi.
Jie mato savo valstybę kaip Kinijos civilizacijos įsikūnijimą ir sergėtoją. Svarbiausia jos atsakomybė – išlaikyti šalies vientisumą. Vyriausybė, kuri nesugebės to užtikrinti, žlugs.
Istorijoje yra daugybė pavyzdžių. Kinijos valstybės teisėtumas remiasi visų pirma jos santykiu su Kinijos civilizacija.
Patenkinti valdžia
Daugelis jūsų paklaus, bet ar Kinijos valstybė iš tiesų atrodo teisėta savo žmonių akyse?
Tony Saichas iš Harvardo, atlikęs keletą tyrimų, nustatė, kad 80-95 proc. Kinijos gyventojų arba gana, arba visiškai patenkinti savo centrine valdžia.
2010 m. atlikti „Pew Global Attitudes“ tyrimai rodo, kad 91 prc. kinų galvojo, jog jų vyriausybės ekonominė politika buvo gera (palyginimui, Didžiojoje Britanijoje šis skaičius siekė 45 proc.).
Toks didelis pasitenkinimo lygis nereiškia, kad Kinijoje nebūna konfliktų.
Priešingai, yra begalė pavyzdžių apie protesto akcijas, tokias, kaip streikų banga Guangdongo provincijoje dėl aukštesnių atlyginimų 2010 ir 2011 metais, ir vadinamieji masiniai incidentai, kuriuose dalyvauja 150 tūkst. ar daugiau žmonių, vykstantys kiekvienais metais – tai daugiausia ūkininkų protestai prieš, jų manymu, neteisėtą jų žemės konfiskavimą, vietos valdžiai slapta susitarus su nekilnojamojo turto supirkėjais.
Bet šios akcijos nereiškia bendro nepasitenkinimo centrine valdžia.
Kontrolė – gero valdymo atributas
Jeigu Kinijos valstybė sulaukia tokios paramos, kodėl tuomet ji rodo tokius paranojos ženklus, kaip spaudos ir interneto kontrolė, periodiški disidentų areštai ir visa kita?
Geras klausimas. Iš tiesų visos Kinijos valdžios rodė tuos pačius simptomus. Kodėl?
Todėl, kad šalis milžiniška, ir ją valdyti ypatingai sunku. Jie visada sunerimę, visada bijo, kad nutiks kas nors nenumatyto. Nestabilumo šaltinių numatymas nuo seno buvo laikomas pagrindiniu gero valdymo atributu.
Nenuostabu, kad kinų požiūris į valdžią visai kitoks, nei Vakaruose.
Žinoma, mūsų požiūris priklauso nuo to, kurioje politinio spektro vietoje mes stovime. Jeigu jūs esate dešinėje, greičiausiai mažiau tikite valdžia, o daugiau – rinka. Jeigu esate kairėje, greičiausiai esate palankiau nusiteikę valstybės atžvilgiu.
Bet ir kairė, ir dešinė turi tam tikras vienodas pamatines prielaidas. Valstybės vaidmuo turi būti susistemintas teisėje, turi būti nubrėžtos aiškios jos galios ribos, ir yra daug sričių, į kurias valstybė neturi kištis. Mes manome, kad valstybė yra būtina – bet iki tam tikros ribos.
Konkurencinga valstybė
Kinų valstybės samprata visiškai kitokia.
Jie nežvelgia į ją iš utilitaristinio požiūrio taško ir neklausia, ką ji gali duoti.
Jie žiūri į valstybę kaip į kažką artimo, kaip į savo šeimos narę ar veikiau šeimos galvą. Kinai šeimą laiko valstybės modeliu. Dar daugiau, jie suvokia valstybę ne kaip kažką išoriško, bet kaip savo pačių pratęsimą ar reprezentaciją.
Tai, kad Kinijos valstybė visuomenėje turi tokį palaikymą, leidžia jai įgyti didžiulę valdžią, sugebėjimą viską apimti ir didelį konkurencingumą.
Pavyzdžiui, ekonomika. Už Kinijos ekonominį augimą – 30 metų augimą kasmet po 10 proc. - reikia dėkoti Kinijos valstybei.
Tai didžiausia pasaulyje ekonominė transformacija, kokia yra įvykusi nuo moderniosios eros pradžios, kuri sutapo su britų pramonės revoliucija XVIII a. pabaigoje.
Nors Kinija vis dar tebėra neturtinga besivystanti šalis, jos valstybė, reikia pripažinti, yra viena konkurencingiausių pasaulyje.
Infrastruktūra – jos svarbą pavėluotai pradeda pripažinti ir Vakarai. Čia Kinija nepralenkiama. Jos greitųjų geležinkelių tinklas yra didžiausias pasaulyje ir greitai bus didesnis, nei viso pasaulio kartu sudėjus.
Ir valstybės sugebėjimas viską apimti – didžioji dalis konkurencingiausių Kinijos kompanijų šiandien yra valstybinės. Pagalvokime ir apie valstybės vykdomą vieno vaiko politiką, kurią vis dar sulaukia didelio palaikymo iš visuomenės.
Apie valstybės kompetencijas Vakaruose, ypač anglosaksiškuose Vakaruose, mažai kalbama ir jos menkai vertinamos.
Nuo devintojo dešimtmečio pradžios Didžiojoje Britanijoje diskusijos apie valstybę daugiausia sukdavosi apie tai, kurios sritys turėtų būti privatizuotos ar kaip ją galima padaryti artimesnę rinkai.
Pasaulis tampa rytietiškas
Bet dabar mes atsidūrėme naujame žaidime. Kai Vakarų ekonomikose – tokia gili netvarka, o Kinija stulbinančiai auga, valstybės kompetencijų daugiau nebegalima ignoruoti. Mūsų modelis patyrė krizę. Jų modelis neša pelną.
Jeigu Kinija toliau taip smarkiai kils – o greičiausiai taip ir bus – Kinijos galia pradės vis labiau dominti Vakarus. Mes suvoksime, kad nebegalime toliau aiškinti jiems, kaip jie turėtų tapti panašūs į mus. Laukia šioks toks nusižeminimas.
Viena dramatiškiausių to iliustracijų bus valstybė. Mes galvojame, kad tai silpniausia jų vieta, bet suprasime, kad tai viena stipriausių jų vietų.
Tačiau Vakarų valstybėms bus visiškai neįmanoma tapti tokioms, kaip Kinija. Tai – kitokios istorijos ir kitokio santykio tarp valstybės ir visuomenės produktas. Mes niekada negalėsime perkelti jų valstybės modelio į vakarietišką šalį ir atvirkščiai. Bet tai nereiškia, kad mes negalime pasimokyti iš Kinijos valstybės, visai kaip ir jie daug ką išmoko iš mūsų.
Kinijos išlikimas Vakaruose sukels daug diskusijų.
Maždaug po šešerių metų Kinijos ekonomika dydžiu pralenks JAV ekonomiką. 2030 m. ji bus už ją daug didesnė.
Kinija vis labiau formuoja pasaulį, ir jeigu pastaruosius du šimtmečius jis atrodė vakarietiškas, ateityje jis atrodys rytietiškas.
Taigi, sveiki atvykę į naująją Kinijos paradigmą – tokią, kuri sujungia labai konkurencingą, dažnai netgi žiaurią rinką su visaapimančia ir dideles teises turinčia valstybe.
Mums Vakaruose tai visiškai naujas reiškinys. Ir tai formuos mūsų ateitį.
