Iš ištuštėjusios senatoriaus posto Bostone netekusio Scotto Browno stovyklos iki Elizabet Warren rinkimų štabo - vos penkios minutės kelio pėsčiomis ištuštėjusiomis santūraus Bostono gatvėmis.
Minios čia nešvenčia, nerengia ir gedulo eitynių. Vienur kitur pasigirsta skardus ir apgirtęs „Obamaaaaaaaaaa!!!!!“, jam pavymui - piktas namų ieškančio respublikonų rėmėjo žvilgsnis arba keiksmas.
Ar labai skiriasi respublikonų bei demokratų rėmėjai Bostone? Nesunku įsitikinti, kad skirtumai matomi plika akimi.
Ir ne tik išvaizda ar amžiumi: taip, į S. Browno vakarėlį susirinko šimtai trumpomis, provokuojančiomis ir neskoningomis suknelėmis vilkinčių merginų, kostiumuotų ir treningais vilkinčių jų vaikinų.
Daugelis rankose laikė po butelį alaus arba viskio taurę - paprasti, tiesmukiški, linksmi ir nuoširdūs žmonės. Kai kurių dar vadinami „Tikrosios Amerikos atstovais“. Jie jautėsi tvirti, net kai miestai ekranuose mėlynavo demokratų spalva - nieko tokio, provincija ištemps - drąsinosi. Su tokiais paprasta ir įdomu bendrauti. Net gaila matyti jų nusiminusius, piktus veidus ir linguojančias galvas.
O demokratai? Penkios minutės kelio - ir visai kitas vaizdas. Entuziazmas iš viešbučio, kur vakarėlį iškėlė E. Warren rėmėjai, trykšta tiesiog į gatvę. Sausakimša salė žmonių ošia, dunda. Bet skirtumas - ne tik nuotaikos.
Čia susirinko ne tik E. Warren rėmėjai, bet ir demokratų, o ypač - B. Obamos pergalę švenčiantys žmonės. Jaunutėliai, nežinia - apsvaigę nuo pergalės kvaitulio ar kai ko kito, jie veržiasi prie baro ir jaučiasi 4 metrų ūgio.
Dauguma - tarp vyresnių ir pasyviai veiksmą stebinčių demokratų yra ypač jauni. Pirmakursiai, išdidžiai vilkintys savo koledžų džemperius arba pasipuošę hipsteriškai.
Svarbiausia - požiūris. Šiek tiek riečia nosis, bet švenčia labai amerikietiškai. Išskyrus nebent skirtumą, kad vietoje alaus butelių daugelio rankose - vyno taurė ar stilingas kokteilis. Na, o amerikietiška pergalė - lyg bokso ringe ar amerikietiškojo futbolo varžybose - aiškus nokdaunas, tačdaunas ar kitoks triuškinantis smūgis varžovams į paširdžius.
Būtent tai padarė B. Obama bei E. Warren, bet labiausiai džiūgavo jų rėmėjai. Jie kalbėjo ne šiaip apie „dar ketverius ketus“ - šūkį, kuriuo B. Obama mobilizavo neapsisprendusius amerikiečius, bet ir apie naują erą, naujas galimybes. Apie ateities planus, socialinį teisingumą ir pergalę prieš baimę kėlusį M. Romney.
Ir tai kalbėjo jauni, savo „iPhone“ rankose nuolat maigantys aštuoniolikmečiai, jausmų neslepiantys homoseksualios orientacijos šalininkai - „bučinys už E. Warren, bučinys už B. Obamą“ - šaukė du vyrai ir buvo pasveikinti džiugiu pritarimo šūkiu.
Ar tai - ateities Amerika? Respublikonai nenori tuo tikėti, o demokratai - tik pradeda. Vienaip ar kitaip, dar ketverius metus JAV prezidentas B. Obama turės galimybę įrodyti, kad jis gali būti netgi savo priešininkus vienijantis šalies lyderis - tai savo pergalės kalboje labai galantiškai išmintingai pareiškė perrinktas JAV lyderis.
Demokratų rėmėjų miniai jau buvo ir nebesvarbu, ką jis sako - galėjo kalbėti kad ir lietuviškai - pergalės šūkiai nustelbė kas antrą prezidento žodį, transliuotą tiesiogiai. Džiaugsmo ašaros ir kalbos apie „antrąjį Kennedy (jei tik jis nebūtų nužudytas)“ - labai amerikietiška dramatiško Holivudo filmo atomazga. Nors tai buvo realybė.
