Iš Ispanijos apie čia gyvenančius lietuvius kartais atkeliauja ne pačios maloniausios žinios – juodadarbiai, nusikaltėliai. Suprantama, visi žino, kas yra Arvydas Sabonis. Tačiau Muchijos miestelio gyventojams žvaigždė ir pavyzdys yra būtent lietuvis A. Viskontas.
„Aš šią knygą parašiau galvodamas apie Antaną, kuriam ją ir skyriau”, – sakė knygos „Juodi atoslūgiai. Balti atoslūgiai” autorius Josepas Figueras. Nafta užlietus Galisijos paplūdimius savanoriškai valiusio A. Viskonto atminimui pirmajame knygos puslapyje puikuojasi jo nuotrauka.
„Antaną Muchijoje iki šiol visi mini geruoju. Mūsų miestelis jį pamilo ir priėmė kaip sūnų. Jo pastangos valant krantus išsiliejus naftai buvo milžiniškos. Jis mums tapo broliu”, – taip apie miestelio, kuriame yra tūkstantis gyventojų, herojų lietuvį „Lietuvos rytui” pasakojo buvęs žvejys, dabar vietinio baro savininkas Pepe.
Po katastrofos – ryžtas padėti
Pirmadienį sukaks lygiai 10 metų, kai netoli Muchijos krantų ant seklumos užplaukęs tanklaivis „Prestige” lūžo pusiau ir išliejo į Atlanto vandenyną 77 tūkstančius litrų naftos.
Idiliški apylinkių paplūdimiai buvo apipilti juodu lipniu dvokiančiu skysčiu. Ši tragedija išsiliejus naftai Ispanijoje buvo vadinama juoduoju atoslūgiu. Nafta nusiaubė ištisus Galisijos krantus.
Tuo metu lietuvis A. Viskontas Pietų Ispanijoje, Huelvos miesto apylinkėse, darbavosi rinkdamas braškes.
Vos tik išvydo per televizorių žinias apie „Prestige” katastrofą, A.Viskontas patraukė Galisijos link. Mat Ispanijos vyriausybė ne tik neužkirto kelio katastrofai, ignoruodama ant seklumos užplaukusį tanklaivį, bet ir vėliau nedaug kuo padėjo atliekant valymo darbus.
„Galisijos paplūdimius išgelbėjo iš Ispanijos ir viso pasaulio suvažiavę savanoriai. Tai buvo solidarumo katarsis ir mus pavadino baltuoju atoslūgiu”, – pasakojo J.Figueras, Muchijoje kartu su A. Viskontu valęs paplūdimius.
Ištisus mėnesius padėjęs žmonėms valyti naftą lietuvis į gimtinę daugiau nebegrįžo – 2004 metų balandį A. Viskontas mirė nuo vėžio. Bet mirus atsirado jo legenda.
Tapo savanorių dievaičiu
„Antano istoriją mes visi prisiminsime iki gyvenimo pabaigos. Jis buvo nepaprastas žmogus. Dirbo už du, už tris, pats vienas kilnojo 30–40 kilogramų sveriančius naftos kubilus. Jis atliko pačius sunkiausius darbus. Stiprus ir darbštus lietuvis tapo savanorių dievaičiu.
Rytais dirbdavo, kad užsidirbtų pragyvenimui – sodininku ar mechaniku, o po pietų paplūdimyje valydavo naftą. Vietiniai ir kiti savanoriai pamilo Antaną už jo tokį pasiaukojimą”, – apie buvusį bendražygį kalbėjo J. Figueras.
Prieš dešimt metų Muchijos miestelyje mobilizavosi visi.
Vietiniame vienuolyne buvo įrengti namai ir valgykla savanoriams.
„Antanas buvo labai sąžiningas. Tomis dienomis, kai dėl kokios nors priežasties neateidavo valyti paplūdimio, jis neidavo pietauti į vienuolyną. Mes jį kviesdavome ateiti, juk valgio tikrai visiems užteks.
Bet jis sakydavo – šiandien aš nevaliau naftos, pietauti neisiu. Tokio kilnaus žmogaus kaip Antanas nesu sutikęs”, – lietuviu žavėjosi J. Figueras.
A. Viskontas Muchijoje tapo tikra įžymybe – apie jo ligą ir mirtį pranešė vietinis laikraštis „El Correo de Galicia”, jo vardas iki šiol skamba ne tik gatvėse, bet ir seniūnijoje.
Pepe „Lietuvos rytui” papasakojo, kad Muchijos seniūnija norėtų sukurti A. Viskonto biustą ir pastatyti jį ant uolos ten, kur išbarstyti jo pelenai.
„Jie manęs prašė nuotraukų, kad galėtų atkurti Antano veidą. Jis labai mylėjo jūrą. Antanas pasakojo, kad ir Baltijos jūroje valė išsiliejusią naftą”, – pasakojo Pepe. Tiesa, kol kas geri norai atsimuša į realybės sieną – pinigų skylėtame ispanijos ir jos miestelių biudžete paminklams tiesiog nėra.
Graudi lietuvio istorija
Dabar, minint katastrofos dešimtmetį, apie lietuvį prabilo ne tik vietinė Muchijos žiniasklaida, bet ir kiti Ispanijos leidiniai. Mat jos istorija ne tik graži, bet ir graudi.
„Antano istorijos pabaiga labai liūdna. Aš – ne mokslininkas ir negaliu nieko tvirtinti, tačiau visi žinome, kad nafta yra labai pavojinga medžiaga
Mums buvo liepta dirbti tik su kaukėmis ir pirštinėmis, o Antanas sakydavo, kad jam pirštinės trukdo, ir lietė naftą rankomis. Taip dirbant kelias dienas gal ir nėra didelės rizikos, tačiau Antanas ten dirbo ištisus mėnesius.
Tiesos mes jau niekada nesužinosime – jo lavonas buvo sudegintas be medicininės ekspertizės”, – dėl lietuvio ligos priežasties dvejojo jo buvęs bendražygis J. Figueras.
„Antanui pradėjo skaudėti kaklą. Iš pradžių jis jokiais būdais nenorėjo eiti pas gydytojus, tačiau artimai jo draugei Teresai Lord pagaliau pavyko jį įtikinti.
Tačiau Antanas, nors ir didvyriškai valė Ispanijos krantus, neturėjo leidimo legaliai čia gyventi. Todėl T. Lord reikėjo ilgai kovoti, kol jam buvo atlikti tyrimai”, – pasakojo J. Figueras.
Atlikus tyrimus A.Viskontui buvo diagnozuotas vėžys ir metastazės aplink stuburą. Medikams dar ilgai nesisekė rasti vėžio židinio, kol pagaliau paaiškėjo, jog jis yra inkste.
Gydytojai spėjo, kad jis gyvens tris mėnesius, tačiau vyras ištempė daugiau nei metus.
Muchijos gyventojai su sunkia liga kovojančiam A. Viskontui surinko ir įteikė 3000 eurų. Prisidėjo ir vietos žiniasklaida, kurioje buvo skelbiamas lietuvio sąskaitos numeris ir buvo raginama padėti miestelio krantus valiusiam sergančiam savanoriui.
„Jau sergantis A. Viskontas buvo pakviestas į Galisijos sostinę Santjago de Kompostelą, kur jis buvo pagerbtas kaip tarptautinis savanoris. Matydami Antaną, lipantį ant pakylos atsiimti padėkos rašto, verkėme. Jis jau buvo pakirstas sunkios ligos”, – prisiminė J. Figueras.
Vėlai šimtai nafta užterštus krantus valiusių savanorių skundėsi sveikatos problemomis, bet tik A. Viskontas patyrė tokias rimtas komplikacijas.
Mirė draugo namuose
„A. Viskontas iki mirties gyveno mūsų namuose. Aš ir mano žmona Socorro jį slaugėme kaip galėdami. Aš jam pats leidau chemoterapijos vaistus. Antanas ir mirė laikydamas mane už rankos”, – drebančiu balsu apie lietuvio mirtį pasakojo ispanas.
Pepe sakė, kad su A. Viskontu jie jau buvo suplanavę atidaryti automobilių taisymo dirbtuvę. „Deja, likimas lėmė kitaip, – atsiduso Pepe. – Jis mums sakė, kad mes esame jo šeima ir jo vieta čia.”
Beje, Lietuvoje buvo likusios Antano buvusi žmona ir dukra. Iš Kretingos rajono kilęs vyras jų taip ir neišvydo.
„Mes buvome surinkę pinigų iš vietos gyventojų, kad dukra galėtų aplankyti mirštantį tėvą. Antanas tuo labai džiaugėsi. Deja, į tėvo laidotuves dukra atvažiuoti nespėjo”, – apgailestavo broliu A.Viskontą vadinantis Pepe.
Pelenai – jūroje ir Lietuvoje
Paskutinė A. Viskonto valia – būti palaidotam Muchijoje ir vandenyne, kurį jis taip mylėjo, buvo išpildyta bent iš dalies.
Jo lavonas buvo sudegintas, pusė pelenų išbarstyta vandenyne uolėtame krante, kurį Antanas labai mėgo, o kita pusė išvežta į Lietuvą.
Pepe „Lietuvos rytui” pasakojo, kaip jis pats nuvežė pelenus į Lietuvos ambasadą Madride ir išsireikalavo, kad jie būtų nusiųsti A. Viskonto šeimai.
„Antano laidotuvės buvo nepaprastai jaudinančios. Susirinko šimtai gyventojų, iš Barselonos specialiai atvažiavau aš ir kiti buvę jo bendražygiai. Herojus – tai per menkas žodis šiam didžiam žmogui įvertinti”, – sakė J. Figueras.
