Su kuo jums asocijuojasi Europos Parlamentas? Vieniems su Briuseliu, kitiems su Strasbūru. Vieniems su Rolandu Paksu, kitiems su Leonidu Donskiu. Vieniems su europinių lėšų įsisavinimu, kitiems su svajonių darbu. Tačiau turbūt beveik niekas Europos Parlamento nesusietų su geru kinu. O be reikalo.
Kaip sakoma, europarlamentarai – irgi žmonės. Gal dauguma jų ir nutolę nuo elitinės kultūros, tačiau vieną kitą filmą tikrai yra matę. Nekalbu apie kokį Džeimsą Bondą. Omenyje turiu paveikias dabarties režisierių juostas, rodomas įvariuose prestižiniuose kino festivaliuose. Ne tik rodomas, bet ir nuskinančias vieną kitą prizą ar bent jau sukeliančias žiūrovų ir kritikų diskusijas.
Taigi, kaip sakiau, europarlamentarai – taip pat žmonės. Todėl jiems nesvetimos ir žmogiškos silpnybės. Kertu lažybų, kad retas jų pastaruoju metu lankėsi Briuselio ar Strasbūro kino teatre, ką jau kalbėti apie Venecijos ar Kanų kino festivalį. Tačiau kaip nepažiūrėsi filmų, kurie rodomi darbo vietoje – Strasbūre įsikūrusiuose Europos Parlamento rūmuose esančioje kino salėje. Nors nueiti iki jos jėgų po audringų Europos Sąjungos biudžeto svarstymo batalijų retam lieka. Bet ir apie tai buvo pagalvota. Tris šių metų europiečių režisierių filmus europarlamentarai galėjo pasižiūrėti internetu – tiesiog suvedę savo duomenis ir slaptažodį. Tačiau greičiausiai ir šia galimybe pasinaudojo ne visi iš 752 Europos Parlamento narių. Kur jau visi. Duok Dieve, ketvirtadalis. O kiek iš to ketvirtadalio tuos tris filmus pažiūrėjo iki pabaigos?
Šiaip ar taip, europarlamentarai balsavo. Už vieną filmą, kuris jiems labiausiai patiko. Teigiama, kad balsavo tik tie, kurie matė visas tris juostas. Bet kas patikrins? Kad ir kaip būtų, balsavusiųjų valia geriausiu europietišku filmu buvo išrinktas italų filmas „Šun Li ir Poetas“. Jo režisierius Andrea Segre'as šiandien buvo pagerbtas LUX kino apdovanojimu. Skulptūrėlė, primenanti susuktą kino juostą, jam buvo įteikta Europos Parlamento rūmų Strasbūre pagrindinėje posėdžių salėje. Ją įteikė pats pirmininkas Martinas Schulzas. Keli šimtai europarlamentarų plojo atsistoję. Tik nesuprasi, ar dėl to, kad laimėjo jų favoritas? O gal tik todėl, kad kultūrinė ceremonija tiesiog praskaidrino visą dieną virusias diskusijas dėl Europos Sąjungos biudžeto.
„Pirmąsyk esu Europos Parlamento Strasbūre rūmuose. Man išties buvo įdomu pamatyti įspūdingą salės, kurioje posėdžiaujama, vaizdą. Šiaip ar taip, LUX apdovanojimas – tai parama Europos nepriklausomam kinui“, - ištarė A. Segre'as. Jis dar atskleidė, kad juosta „Šun Li ir Poetas“ sukurta pagal tikrą istoriją apie nelegalius emigrantus. „Aš gyvenu Europoje. Todėl galiu laisvai keliauti. Tačiau pasaulyje yra tūkstančiai žmonių, kurie keliauja nelegaliai todėl, kad yra emigrantai. Norėčiau, kad mano filmas prisidėtų prie to, jog mūsų planetoje padaugėtų legalių keliautojų“, - kalbėjo laureatas.
„Šun Li ir poetas“ - jautrus ir įdomus kūrinys. Jame pasakojama apie imigrantės kinės gyvenimą Romoje. Ji dirba tekstilės fabrike, kad galėtų susitvarkyti dokumentus ir atsivežti į Italiją aštuonmetį sūnų. Netikėtai ją perkelia dirbti į vieną Italijos salelę. Netrukus ji pajunta simpatiją Bepiui, pagyvenusiam slavų kilmės žvejui, vadinama Poetu. Ši draugystė nepatinka nei vietos kinų, nei žvejų bendruomenėms. Jei turėsite galimybę, būtinai pažiūrėkite šį kiek melancholišką filmą.
Europos Parlamento įsteigtas LUX kino apdovanojimas įteiktas šetąjį kartą. Jei A.Segre'as būtų laimėjęs ne šiemet, o ankstesniais metais, jo ir tik jo juosta būtų subtitruota visomis 23-jomis oficialiomis Europos Sąjjungos kalbomis. Toks yra pagrindinis LUX kino apdovanojimo prizas, kurio iki šių metų buvo sulaukę penki europiečių filmai. Tarp jų – tokių režisierių kaip broliai Jeanas Pierre'as ir Lucas Dardenne'ai ar Fatihas Akinas kūriniai.
A. Segre'o kūrinys, aišku, irgi sulaukė subtitrų, bet tuo pačiu džiaugėsi ir dar dviejų filmų režisieriai, taip pat pretendavę į šį prizą. Šiais metais pirmąsyk buvo subtitruoti visi trys į apdovanojimą pretendendavę filmai, kuriuos iš pradžių iš keturiasdešimties, tada iš dešimties atrinko pripažinti Europos kino žinovai. Trys subtitruoti filmai, beje, visai neseniai buvo parodyti visose 27 Europos Sąjungos valstybėse narėse. Taip pat ir Lietuvoje vykusiose LUX kino dienose.
Nors daugiausia parlamentarų balsų sulaukė būtent A.Segre'o juosta, tačiau gero kino mėgėjams patartina pamatyti ir kitus du filmus, jei, žinoma, jie jų dar nematė. Vienas jų - neseniai pasibaigusioje „Scanoramoje“ demonstruota vengrų režisieriaus Bence'o Fliegaufo'o juosta „Čia tik vėjas“ - tikrais įvykiais paremta sukrečiama drama apie Vengrijos romų bendruomenę.
„Kai išgirdau apie Vengrijoje išžudytas kelias romų šeimas, buvau Vokietijoje. Mane ėmė persekioti košmarai – stiprūs ir nuolatiniai. Supratau, kad jie nepraeis, kol apie tai nesusuksiu filmo. Tiesiog fiziškai pajutau, kad aš, kaip intelektualas, negaliu tylėti“, - juostos atsiradimo istoriją papasakojo Strasbūre viešėjęs B. Fliegauf'as.
Į kasmet Europos Parlamento teikiamą LUX apdovanojimą šiemet pretendavo ir portugalų režisieriaus Miguelio Gomeso juosta „Tabu“, pasakojanti trijų senų moterų dabarties ir praeities istorijas. „Mano filmą sudaro tarsi dvi dalys. Viena, pasakojanti apie jaunystę, vadinasi „Paradise Lost“ (liet. „Prarastas rojus“), kita, pasakojanti apie senatvę, - tiesiog „Paradise“ (liet. „Rojus“). Keisčiausia, kad filme rojus ateina tada, kai jis prarandamas“, - Strasbūre kalbėjo M. Gomesas.
LUX kino apdovanojimo istorijoje – tik vienas lietuviškas akcentas. 2010 metais LUX kino apdovanojimo komisija į dešimtuką buvo įtraukusi Šarūno Barto juostą „Eurazijos aborigenas“. Tačiau lietuvio kūrinys tarp trijų pagrindinių pretendentų tuomet nepateko. Taigi jo nepamatė ir europarlamentarai, nuo kurių balsų priklauso, kas taps laureatu.
