Šią savaitę Rusijoje nuskambėjo netikėta žinia – šalies prezidentas Vladimiras Putinas sutiktų sukurti naują ginklų gamybos įmonę ir ją pavadinti legendinio „Kalašnikov” automato vardu.
Kam? Priežastis, kuri Rusijoje žinoma jau seniai, – automato kūrėja įmonė „Izmaš” ir toliau sunkiai verčiasi, o sujungus ją su kita Iževske veikiančia ginklų gamintoja „Ižmech” didelė bendrovė esą galėtų sėkmingiau konkuruoti pasaulio ginklų rinkose.
Už Rusijos ginklavimo pramonę atsakingas vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas mėgsta kurstyti tėvynainių pasididžiavimą savo šalimi. Geriausia pasitelkti simbolius.
D. Rogozinas, dirbdamas Rusijos ambasadoriumi prie NATO Briuselyje, iš savo Vakarų kolegų esą dažnai girdėjęs tokį pasakymą: „Dabar optimistai mokosi anglų kalbos, pesimistai – kinų, o realistai – valdyti „Kalašnikov”.”
Tai seno anekdoto „užpilas”, kurį, kaip galima įtarti, „pagamino” pats D. Rogozinas. Kai Rusijos vicepremjeras lankėsi Iževsko mašinų gamykloje, šis sąmojis labai tiko – buvo tarsi balzamas darbininkų sielai.
Mat už nekalto bendrovės trumpinio „Izmaš” slypi didžiausia Rusijos sausumos kariuomenės ginklų kalvė – garsiojo „Kalašnikov” atsiradimo vieta. Ir čia paradoksas: ginklas vis dar populiarus, o gamykla merdi.
Liaupsių negaili ir varžovai
Kaip gamyklos darbininkams pasakojo D. Rogozinas, „Kalašnikov” sistemos automatams pagyras žeria net amerikiečiai.
Esą net Jungtinių Valstijų specialieji daliniai būtų juos naudoję, bet Kongresas linkęs teikti pirmenybę Amerikoje pagamintiems ginklams.
Privatūs kolekcininkai taip pat graibsto legendinį rusų automatą. Vien praėjusiais metais „Kalašnikov” pardavimas išaugo 50 procentų.
Ir Afganistanas vis dar iš Maskvos, kaip ir anksčiau, prašo „Kalašnikov” automatų, nors NATO šalys afganams perdavė savo sistemos ginklų.
Argumentas, girdėtas tūkstančius kartų, su neslepiamu pasididžiavimu ir kone apsiseilėjus kartojamas vėl: ginklas geras, patikimas, nepralenkiamas.
Rusija niekada nesugebėjo pasaulio nustebinti naujos konstrukcijos automobiliu ar keleiviniu lėktuvu. Grubūs, gendantys, nevykę, nepatogūs.
Tačiau pergalingas „Kalašnikov” žygis per pasaulį atrodo nesustabdomas daugiau nei 60 metų. Jau yra 100 milijonų šio ginklo kopijų.
Tokius automatus Vietnamo partizanai buvo nukreipę į amerikiečius, Mozambiko valstybės vadovai juo papuošė valstybės vėliavą, o „Al Qaeda” lyderis Osama bin Ladenas jį mėgo laikyti rankoje filmuodamasis.
Iki šiol „Kalašnikov” – pagrindinis beveik visų afrikiečių maištininkų armijų ginklas.
Šio ginklo jokiu būdu nepavadinsi technikos stebuklu. Originalusis AK-47 modelis, kurio įsikibę žurnalistai iki šiol klaidingai vadina visas kitas „Kalašnikov” sistemos automato modifikacijas, nėra įmantrus.
„Kalašnikov” ginklų rinkoje lyginamas ne su „Porsche”, o „Volkswagen”: paprastas, grubus, bet patvarus.
Pasaulyje nėra kito tokio patikimo ginklo”, – taip apie savo sprendimą įsigyti „Kalašnikov” automatą sakė buvęs JAV jūrų pėstininkas Joshas Laura iš Tenesio valstijos.
Elektrikas Terry Sandlinas iš Indianos valstijos savo namų ginklų spintoje laiko net tris „Kalašnikov”.
Pasak jo, šio ginklo kokybė ir įvairiapusiškumas ginklų rinkoje užgožia visus kitus.
Tokie amerikiečių komplimentai – neatsitiktiniai.
Ginklų konstruktoriaus Michailo Kalašnikovo tikslas buvo sukurti kuo paprastesnį šautuvą: jis buvo sugalvotas ne kaip profesionalių karių ginklas, bet kaip automatas, kuriuo gali naudotis paprastas neraštingas ir neatidus kolūkietis iš atokiausio sovietinės sistemos kaimelio.
„Atominė bomba ir „Kalašnikov” yra neišskiriama pora”, – rašė amerikietis Christopheris Chiversas savo 2010-aisiais pasirodžiusioje knygoje „AK-47 ir karo evoliucija”.
„Pasitelkus bombą buvo įtvirtintos sienos ir režimai, bet „Kalašnikov” padėjo jiems įsigalėti ir išplisti”, – teigė Ch. Chiversas.
Rusų ginklas, kuris neužsikerta kilus smėlio audrai, pliaupiant lietui ar tąsomas po pelkes, sniegynus ar džiungles, greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje – ne tik už geležinės uždangos.
Ypač tvarus mitas
Per Vietnamo karą išpopuliarėjo mitas, kad amerikiečių kariai savo M-16 keitė į paimtų nelaisvę ar nukautų priešininkų „Kalašnikov”, nes jie neužsikirsdavo net drėgnose džiunglėse.
Panašios rusų šovinistų savimeilę glostančios istorijos buvo pasakojamos ir Irako karo metu. Esą amerikiečiai meta savo M-4 ir keičia į AK-47. Begalės šių ginklų palyginimų primena aklojo ir kurčiojo ginčą.
Iš tikrųjų rusiškus automatus amerikiečiai naudodavo tam tikromis aplinkybėmis arba imdavo kaip trofėjinius ginklus, bet ne nuolatiniams kovos veiksmams.
Vis dėlto „Kalašnikov” mitas yra ypač tvarus.
Rusijos muzikantas Dmitrijus Poltarackis „Kalašnikov” automatui 2001-aisiais sukūrė dainą: „Žinau, kam turiu melstis ir kas man padės. Mano dievas kabo ant odinio diržo, jis turi paprasto rusų fabriko prekės ženklą. „Kalašnikov” – mano dievas.”
Bankrotas – tik į naudą?
Tačiau, kaip ir kiekvienoje istorijoje, ypač apipintoje mitais, „Kalašnikov” gamintojų realybė ne tokia šviesi.
Legendinio automato kūrėjams atėjo sunkūs laikai.
Pagyros, kurių negaili ir Rusijos vicepremjeras D. Rogozinas, tiesiog krizės simptomas, nors „Kalašnikov” vertė ir pakilo Amerikos rinkoje.
Rusijos gynybos ministerija, iki šiol buvusi didžiausia legendinių automatų pirkėja, jų pirkimą praėjusį rudenį sustabdė.
Priežastis: „Kalašnikov” dūla armijos ginklų saugyklose, atsargos dešimteriopiai viršija jų paklausą.
Be to, ginklas sensta. Dabartiniuose konfliktuose esą reikia tikslumo, kuriuo „Kalašnikov” sistemos automatai niekada nepasižymėjo, o ne gražiai parodomuosiuose renginiuose atrodančių papliūpų.
Esant tokiai padėčiai Rusijoje iki 2015 metų turi būti sunaikinta 4 milijonai „Kalašnikov”, tad nuotaikos Iževsko ginklų kalvėje tikrai nėra geriausios.
Gamykla, kurioje Rusijos caras Aleksandras I prieš 200 metų leido gaminti muškietas karui su Napoleonu, jau du sykius turėjo skelbti bankrotą. Pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį. Nenuostabu. Vien 2011 metais gamyklos nuostoliai siekė 62 milijonus eurų, o kreditoriniai įsipareigojimai siekia 136 milijonus eurų.
Įsikišti teko Rusijai ir padengti „Izmaš” skolas. Nenorėdami, kad gamyklos įvaizdis dar labiau smuktų, rusų viešųjų ryšių specialistai netgi pasitelkė amerikietiškus principus. Esą bankrotas – anokia bėda, ne pasaulio pabaiga, priešingai – proga atsitiesti, viską pradėti iš naujo.
Naujieną priėmė skeptiškai
Žinoma, dėl „Izmaš” bėdų negalima kaltinti vien Rusijos armijos. Kita priežastis: pasaulinę ginklų rinką užplūdo pigesnės šių ginklų kopijos, gaminamos Baltarusijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Afrikos šalyse ir pirmiausia Kinijoje. Žinoma, visur be licencijos.
Be to, bendrovės vadovai nesėdi rankų sudėję: stengiasi išplėsti pasiūlą. Dabar pirkėjams daugiausia siūloma įsigyti sportinių ir medžioklinių šautuvų.
Vienas tokių – civilinis „Kalašnikov” variantas „Saiga” – itin populiarus JAV.
Šis modelis nėra visiškai naujas: jis buvo sukonstruotas aštuntajame dešimtmetyje Kazachstano stepėse saigoms – retai tapusiai antilopių rūšiai medžioti.
Tuometis Kremliaus vadovas, aistringas medžiotojas Leonidas Brežnevas davė sutikimą gaminti šį šautuvą. Nepaisant augančio „Saiga” pardavimo, Amerikoje jis susiduria su aršia vietos ginklų konkurencija.
Tiesa, Rusijos ginklų gamintojai gali nesibaiminti pigių kinų ginklų, kurių importas į JAV uždraustas nuo 1994 metų, konkurencijos.
Nepaisant „Kalašnikov” užgriuvusių bėdų, Iževske nedaug kas tiki, kad 200 metų ginklų gamybos tradicija nutrūks. Vietos darbininkai turi naują viltį – automatą AK-12.
Jis – nauja „Kalašnikov” versija, su legendiniu AK-47 turinti ne tiek jau daug bendra.
Būtent dėl šio naujo ginklo, kurį Rusijos vadovams pompastiškai pristatė „Izmaš” vadovai, šalies vicepremjeras buvo atvykęs į Iževską.
Naujajam „stebuklingam” ginklui negailima liaupsių: jis turi specialias pavažas, ant kurių galima tvirtinti įvairią optiką (rusų kariškiai jau seniai naudoja vakarietišką), povamvzdinius granatsvaidžius.
Ginklu galima šaudyti pavieniais šūviais trijų šūvių papliūpomis arba serijomis. Jis gerokai stabilesnis ir taiklesnis nei pirmtakai, bet esą toks pats patikimas kaip ir legendinis AK-47.
Vis dėlto Rusijos žiniasklaida AK-12 apibūdina kaip blefą.
Esą šis automatas tėra tik išgražintas senojo „Kalašnikov” variantas.
Tokių bandymų pakeisti dabar naudojamus AK-74 arba šimtosios serijos automatus būta jau ne kartą. O ar AK-12 kada nors naudos Rusijos armija, kol kas neaišku.
„Ižmaš” bendrovė, laukdama armijos sprendimo, nusprendė skirti dėmesį iki tol apleistai sričiai – „Kalašnikov” prekės ženklo sklaidai pasaulyje.
Netoli Iževsko esančiame Glazovo mieste gaminama „Kalashnikov” degtinė parduodama dideliais šautuvo formos buteliais.
Kinijoje atsirado žaislinės, iš plastiko gaminamos „Kalašnikov” kopijos, o Zolingeno (Vokietija) miesto bendrovė MMI įsigijo teisę „Kalašnikov” ženklu žymėti gaminamus laikrodžius ir skėčius. Tikimasi sukurti ir „Kalašnikov” drabužių liniją, o susigrąžinti prarastas pozicijas esą padėtų ir nauja „Kalašnikov” gamykla.
Tačiau tai turėjo palaiminti legendinio automato kūrėjas M. Kalašnikovas arba vienas iš trijų jo vaikų.
Dukart socialistinio darbo didvyriui jau 92 metai ir jis sunkiai sutiko žinią, kad jo automatų Rusijos armijai nereikia.
