Kad gali įveikti A. Lukašenką, A. Sanikovas net negalvojo. Baltarusijos prezidentas į valdžią atėjo dar 1994 metais ir nuo to laiko savo režimą nuolat stiprino.
Tačiau negausi šalies opozicija nesitikėjo, kad bus taip prismaugta. Kai balsavimo dienos vakarą maždaug 30 tūkstančių protestuotojų susirinko Minsko centre, juos žaibiškai išvaikė saugumo pajėgos. Šimtai žmonių buvo sumušti ir sulaikyti – įskaitant beveik visus prezidento rinkimuose dalyvavusius opozicijos kandidatus.
Kalėjime nepadėjo medikai
A. Sanikovas sunkiai atsimena, kas vyko. Jį pagriebė riaušių policijos pareigūnai, parvertė jį ant žemės ir žiauriai sumušė.
„Praradau sąmonę, - pirmajame savo interviu po pabėgimo iš Baltarusijos teigia aktyvistas. – Tikriausiai mano gyvybę išgelbėjo tai, kad mane savo kūnais apsaugojo žmona ir draugas“.
Jis negalėjo paeiti – saugumietis metaliniu skydu sutraiškė jo kelius. Bet A. Sanikovo net nebuvo leista nuvežti į ligoninę – iš automobilio jį ištraukė policininkai ir dar kartą sumušė: „Girdėjau, kaip šalia rėkia žmona“.
Pareigūnai A. Sanikovą nuvežė į liūdnai pagarsėjusį Baltarusijos KGB tardymo izoliatorių, vietos gyventojų vadinamą „Amerikana“. Čia jis buvo uždarytas vis dar segėdamas kandidato į prezidentus kortelę, o medikai nekreipė dėmesio į sunkiai sužalotą vyrą.
Aktyvisto artimieji ir draugai bei tarptautinė bendruomenė baiminosi, kad A. Sanikovas mirė. Tik po kelių savaičių paaiškėjo, kad jis gyvas.
Minske paliko žmoną ir sūnų
Buvęs diplomatas A. Sanikovas, kuris yra bene garsiausias Baltarusijos opozicionierius, nuo 2010-ųjų gruodžio kitus 16 mėnesių praleido kalėjime. 2011-ųjų gegužę jis buvo nubaustas kalėti 5 metus už „masinių neramumų kurstymą“.
Jis ir kiti kaliniai izoliatoriuje buvo laikomi žeminančiomis sąlygomis. Kartą pareigūnai net ėmėsi iniciatyvos netiesiogiai pasiūlydami A. Sanikovui nusižudyti – jo vienutėje paliko skutimosi peiliuką ir dalį virvės. Užuomina aiški.
Nors galiausiai šiemet balandį A. Sanikovas buvo paleistas, rugpjūtį A. Lukašenka, buvusios JAV valstybės sekretorės pavadintas paskutiniuoju Europos diktatoriumi, užsiminė, kad netrukus jis gali būti vėl suimtas.
Tad A. Sanikovas, nors ir nenoriai, paprašė politinio prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje. Minske liko jo žmona Iryna Chalip ir 5 metukų sūnus. Rusijos dienraščio „Novaja Gazeta“ žurnalistė I. Chalip iki šiol laikoma namų arešto sąlygomis Minske – jai draudžiama naudotis telefonu, elektroniniu paštu, net prieiti prie lango.
Dirbo sovietiniu diplomatu
Jau atsidūręs naujuosiuose savo namuose Londone, A. Sanikovas tikina, kad Baltarusija pagrįstai vadinama pilietinių suvaržymų tvirtove: „A. Lukašenka yra diktatorius. Jis pats save taip vadina. Kartais jis koketuodamas sako, kad toks nėra, bet keliskart yra išsidavęs. Tai – tiesa. Kaip ir kiti diktatoriai, jis gyvuliškai siekia valdžios“.
Aktyvistas politinę sistemą Baltarusijoje vadina „kolūkių diktatūra“ – A. Lukašenka sovietiniais laikais buvo kolūkio pirmininkas.
„Sistemoje nėra jokios ideologijos. Kratomasi tokių nacionalinių vertybių kaip istorija, kultūra ir kalba. Sistema paremta tik būtinybe išsilaikyti valdžioje“, - aiškina A. Sanikovas.
58 metų baltarusis užaugo Minske, kur po anglų kalbos studijų prisijungė prie Sovietų Sąjungos diplomatinės tarnybos. Žlugus SSRS, jis dirbo Baltarusijos diplomatu JAV ir Šveicarijoje, o 1995-aisiais tapo šalies užsienio reikalų viceministru.
Tačiau netrukus, protestuodamas prieš A. Lukašenkos valdžią, jis paliko postą ir įkūrė prodemokratinę organizaciją „Charter 1997“.
Apmaudas dėl Arabų pavasario
Po 2010-ųjų susidorojimo su opozicija Europos Sąjunga (ES), anksčiau, regis, tikėjusi gražiais A. Lukašenkos žodžiais apie demokratiją, paragavo realybės ir atnaujino draudimus keliauti po Bendriją prezidentui ir dar 150 režimo pareigūnų.
Tačiau A. Sanikovas tvirtina, kad demokratinis pasaulis į Baltarusiją ir toliau žvelgia pernelyg atlaidžiai. Esą šalis ne tik engia savo piliečius, bet ir parduoda ginkluotę nestabiliausioms pasaulio valstybėms, ypač – Afrikoje.
„Baltarusija kelia grėsmę tarptautiniam saugumui. Mat diktatoriai turi savybę susitelkti, susiburti į savotišką klubą ir vienas kitą saugoti“, - teigia aktyvistas.
O klubas esą didėja. A. Sanikavas tvirtina su nerimu žvelgiantis į Rusiją, kur prezidentas Vladimiras Putinas vos perrinktas ėmė smaugti įvairias žmogaus teisių gynimo organizacijas: „Bet Baltarusijos keliu žengia ne tik Rusija, bet ir Ukraina bei Gruzija“.
Jis dar kalėdamas išgirdo apie Arabų pavasarį Artimuosiuose Rytuose ir prisimena: „Kone fiziškai pajutau didžiulį apmaudą . Permainos tikrai turėjo ir galėjo prasidėti Baltarusijoje, bet startavo kitur. Tai nebuvo sąžininga“.
Tiki, kad Baltarusija suklestės
Aktyvistas nesutinka su aiškinimais, esą A. Lukašenka, save vadinantis tautos tėvu, yra remiamas daugumos paprastų baltarusių. Ypač dabar – Baltarusiją krečia ekonominė krizė, gyvenimo kokybė nuolat blogėja.
„Didžioji dauguma Baltarusijos žmonių tik pasveikintų pokyčius, - įsitikinęs A. Sanikovas. – Dabar čia apstu tik žmonių terorizavimo ir populizmo. Režimas nesikeičia – jie meluoja tau į akis, svaidosi absurdiškais kaltinimais“.
Baltarusija – nedidelė, kone prakeiktoje geografinėje padėtyje esanti šalis. Vakaruose į šią šalį dažnai žvelgiama kaip į atrakcionų parką, kurio tema – Sovietų Sąjunga. Esą Baltarusija tokia pat neturtinga ir pilka.
Bet A. Sanikovas tikina, kad Baltarusija turi ką pasiūlyti. Šalyje esą klesti kultūrinis gyvenimas, graži gamta, o jei būtų atsikratyta A. Lukašenkos, suklestėtų ir ekonomika.
„A. Lukašenkos režimas pasmerktas, nematau jokios jo ateities. Nežinau, kada jis grius, bet taip tikrai atsitiks“, - mano A. Sanikovas.
