Nepaisant įvairių konfesijų nepritarimo, lengvesnės ir greitesnės mirties prašo vis daugiau ligos ir kančių įveiktų žmonių.
O sociologai net kalba apie istorinį lūžį. Anksčiau baimę ir neigiamas emocijas kėlusi mirtis dabar vertinama kitaip.
Jai ruošiamasi, apie ją kalbama su artimaisiais, ji apmąstoma, tad žmonės ją ima vertinti ramiau. Žinoma, nuo to nė kiek ne lengviau mirti padedantiems medikams, kurie visą gyvenimą mokėsi gelbėti kitų gyvybę, o dabar priversti ją nutraukti.
Norą gyventi atėmė lūžis
Nepagydomas kasos vėžys nesumažino 75-erių belgo Jeano Marie Tesmoingt noro gyventi.
Į pensiją išėjęs buvęs žurnalistas daug laiko skyrė tam, kas jį domino per visą karjerą: nepaaiškinamiems reiškiniams ir ateiviams.
Tą dieną kaip įprastai jis ruošėsi susitikti su bendraminčiais, bet netyčia pargriuvo.
Diagnozė prestižinėje katalikiškojoje Belgijos ligoninėje – neoperuojamas šlaunikaulio lūžis – tapo kančių pradžia. Ilgainiui skausmai dėl traumos ir progresuojančios onkologinės ligos darėsi nepakeliami.
„Situacija tapo pragariška, kai mane graužiantis kasos vėžys sukėlė dažną kraujingą viduriavimą. Kartais tiesiog gulėdavau išmatose. Be to, ėmė rastis pragulų, tad dėl atsivėrusių žaizdų infekcijos tikimybė tapo milžiniška.
Šis pasakojimas mane žemina, bet jeigu viešai nekalbėsiu, niekas nesupras, ką reiškia būti pasmerktam praradus visą orumą lėtai merdėti”, – savo atvirumą kolegoms aiškino buvęs žurnalistas.
Onkologinei ligai atėmus viltį vieną dieną vėl normaliai, oriai gyventi J. M. Tesmoingt kreipėsi į savo gydytoją, prašydamas jam padėti numirti.
Dėl eutanazijos – pragaras
Pagal 2002 m. Belgijoje priimtą įstatymą, prašyti eutanazijos gali pilnametis sąmoningas žmogus, kenčiantis nepakeliamas fizines ar psichines kančias, kurių neįmanoma palengvinti, o jų priežastis – neišgydoma.
J. M. Tesmoingt gydytojas patvirtino, kad paciento būklė leidžia prašyti lengvesnės mirties. Patvirtinimas būtinas. Paruošti mirtiną vaistų gėrimą ar suleisti žmogaus kvėpavimą sustabdančią injekciją gali tik profesionalus gydytojas.
Bet jei tai prieštarauja moralės normoms, įsitikinimams ar religijai, medikai neprivalo patenkinti mirties norinčio ligonio prašymo.
Tokiu atveju medicinos profesionalas turėtų ligonį siųsti pas jam padėti galintį kolegą.
Tačiau iš katalikiškosios Briuselio ligoninės gydytojos J. M. Tesmoingt išgirdo, kad čia mirti jam niekas nepadės.
Jos nuomone, vėžiu sergantis ligonis skausmus išsigalvoja, todėl grasino į jo medicinos istoriją įrašyti, kad pacientas kliedi ir yra nesąmoningas.
Tokiu atveju jam atlikti eutanazijos nebūtų įmanoma.
Į paciento prašymą, kad mirtiną dozę vaistų jam suleistų daugybę metų jį prižiūrintis gydytojas, ligoninės administracija reagavo taip pat – jų lovoje to padaryti nebus leista.
Tik tada, kai Belgijos teisės oriai numirti asociacijos gydytojas patvirtino, kad pacientas atitinka visus įstatymų numatytus reikalavimus ir turi teisę į eutanaziją, pradėtas organizuoti 75 metų J. M. Tesmoingt perkėlimas į kitą ligoninę. Tiesa, ant neštuvų, nes katalikiškoji ligoninė atsisakė paskolinti lovą ligoniui pergabenti.
„Norėdamas oriai mirti aš turėjau išgyventi pragarą žemėje”, – teigė eutanazijos dar laukęs belgas.
Jau kuris laikas J. M. Tesmoingt ilsisi ramybėje.
Atverta Pandoros skrynia
Ši istorija Belgijoje nuskambėjo praėjus 10 metų nuo tada, kai šalyje buvo įteisinta eutanazija. Nepaisant šimtų per metus greitesnės ir ramesnės mirties prašančių ligonių, dešimties metų nepakako, kad išnyktų prieštaros tarp pacientų, medikų, šeimos narių ir Bažnyčios atstovų.
Sukakties proga į visuomenę kreipėsi Briuselio vyskupas.
Anot jo, tai ne tik gyvybės ir mirties klausimas, bet ir milžiniška atsakomybė medicinos personalui.
„Visą gyvenimą mokęsi gelbėti žmonių gyvybę dabar jie priversti imtis atvirkštinių veiksmų”, – teigė dvasininkas.
Grupė medikų, filosofų, mokslininkų šiais metais pasirašė atvirą laišką, kuriame teigia, kad legalizavusi eutanaziją Belgija atvėrė Pandoros skrynią.
Jų manymu, pabrėždami pasirinkimo laisvę, eutanazijos šalininkai pamiršta, kad šiame procese ligonis nėra vienas. Lemiamą veiksmą turi atlikti gydytojai, kurių pašaukimas – menas gydyti, o ne menas numarinti.
Skeptikai dvejoja ir dėl visų eutanazijos atvejų teisėtumo. Per dešimt metų nė dėl vieno pagalbos mirti atvejo nebuvo kreiptasi į prokuratūrą, kad ji ištirtų, ar veikta pagal įstatymus.
Tad kaip galėjo nutikti, kad prieštaravimų vis dar draskoma Belgija prieš 10 metų tapo antrąja eutanaziją įteisinusia šalimi pasaulyje?
Daugybę metų už žmogaus pasirinkimo teisę kovojanti Teisės oriai numirti asociacijos pirmininkė teisininkė Jacqueline Herremans „Lietuvos rytui” pasakojo, kad pasinaudota susiklosčiusia politine situacija.
1999 metais pirmą kartą nuo pokario laikų Belgijoje buvo sudaryta Vaivorykštinė koalicija, kurioje nedalyvavo jokia krikščioniška partija.
Supratę, kad tai tinkamiausias metas veikti, lengvos mirties šalininkai ėmė skatinti diskusijas viešojoje erdvėje, kol galiausiai pateikė įstatymo projektą.
„Turiu pripažinti, kad kartais dvejoju, ar tikrai gerai darome. Juk tai lemiamas veiksmas, po kurio atgal nesugrįši. Bet kaskart padėjus žmogui ramiai mirti suprantu, kad neklydome”, – teigė J. Herremans.
Ilgas ligų sąrašas
Vos tik atsiradus šiam įstatymui Belgijos medikai per mėnesį sulaukdavo 3–4 prašymų atlikti eutanaziją.
Šiandien šis skaičius jau siekia apie 100 per mėnesį ir vis dar didėja. Pernai padėti lengviau numirti iš viso prašė 1133 nepagydomomis ligomis sergantys ligoniai.
Iki šių metų lapkričio vidurio tokių atvejų jau buvo 1202. Eutanaziją pasirinkę belgai sudaro 1 proc. kasmet šioje šalyje mirštančių žmonių.
Dažniausiai (54 proc. atvejų) greičiau ir lengviau gyvenimą baigti padedama vyrams, kurių amžius – 60–79 metai. 92 proc. eutanazija pasinaudojusių pacientų gyvenimo prognozės buvo labai trumpos. Dažniausia liga – vėžys.
Prie šio įstatymo redakcijos prisidėjusi belgė teigia net neįsivaizdavusi, kiek įvairiausių ligų žmones įstumia į beviltiškas nepakeliamo skausmo kupinas ir jokios vilties nepaliekančias situacijas.
Nors lyderis išlieka vėžys, pasitaiko nemažai Parkinsono, išsėtinės sklerozės, širdies ligų, šoninės amiotrofinės sklerozės atvejų.
„Kai tik įstatymas įsigaliojo, nebūtume net pagalvoję, kad Alzheimerio liga gali atitikti eutanazijos reikalavimus. Tačiau pakako vieno atvejo, kad suprastume, kokios siaubingos gali būti šios ligos pasekmės”, – teigė J. Herremans.
Prieš kurį laiką greitesnę ir lengvesnę mirtį pasirinko Alzheimerio liga sirgęs garsus Belgijos rašytojas Hugo Clausas. Atmintį sujaukusi liga ėmė kėsintis ir į jo bendravimo sugebėjimus. Dar nepabaigęs sakinio jis jau pamiršdavo, ką buvo pradėjęs sakyti.
„O juk tai buvo visą gyvenimą žodžiais žaidęs žmogus. Rašytojo našlė pasakojo, kad vieną vakarą paprašytas išjungti šviesą jis to nebesugebėjo padaryti, nes pamiršo, kaip tai daroma. Jam tai buvo nebe gyvenimas”, – Belgiją sukrėtusį ligos atvejį prisiminė pašnekovė.
Moterys rašo prašymus mirti
Lengvesnės ir greitesnės mirties gali prašyti ne tik fizines, bet ir psichines kančias išgyvenantys žmonės.
Žinoma, ne dėl laikinų nuotaikos svyravimų ar sezoninės depresijos, bet, pavyzdžiui, dėl chroniškos nervinės depresijos, kurios neveikia joks gydymas. Neretai tokie pacientai jau būna bandę keletą kartų nusižudyti.
J.Herremans pabrėžia, kad, skirtingai nei gydymas, kurį siūlo gydytojas, eutanaziją gali inicijuoti tik pats ligonis.
Be jo iniciatyvos ir raštiško sutikimo eutanazija negali būti įvykdyta nei gydytojo, nei giminių valia.
Kadangi įstatymas numato, kad užbaigti kančias ar merdėjimą gali prašyti tik sąmoningas žmogus, Belgijoje egzistuoja išankstiniai eutanazijos prašymai.
Tokį raštišką sutikimą turi pasirašyti ne tik eutanazijai pritariantis žmogus, bet ir du liudininkai, nesusiję su prašančiuoju jokiais finansiniais ar paveldėjimo klausimais. Šis prašymas turi būti atnaujinamas kas penkerius metus.
Per porą metų Belgijoje buvo pasirašyti 15 144 išankstiniai prašymai. Dažniausiai parašą po jais deda septintąją dešimtį perkopusios moterys.
Beje, pacientas iki pat paskutinės akimirkos turi teisę atsisakyti eutanazijos. Statistika rodo, kad pateikę prašymą persigalvoja apie 10 proc. žmonių.
Nevienoda medikų pozicija
Gydytojui nusprendus, kad paciento būklė beviltiška, eutanazijos galimybę turi taip pat patvirtinti antras nepriklausomas gydytojas. Tik gavus dviejų specialistų sutikimą galima pradėti tartis dėl eutanazijos būdo ir laiko.
Kadangi Belgijoje, kaip ir Nyderlanduose bei Liuksemburge, įteisinta aktyvi eutanazija, gydytojams šiame procese iš tiesų tenka lemiamas, morališkai sunkus uždavinys.
Būtent jie turi suleisti gyvybę nutraukiančių vaistų.
39 proc. Belgijos gydytojų prisipažįsta bent kartą gavę prašymą padėti numirti. Vieni jų niekada nesutiks suleisti mirtinos injekcijos.
Kiti mano, kad jų pareiga lydėti pacientą iki paskutinio atodūsio, nesvarbu, koks tas atodūsis būtų.
„Jei pacientas nusprendžia, kad jo gyvenimą turi užbaigti eutanazija, privalau jam padėti”, – teigė jauna gydytoja pulmonologė Frederique Bustin.
Patartina, kad lemiamu metu gydytojas būtų ne vienas – jam padėtų kolega arba slaugos darbuotojai.
Būtent jie prireikus ramina ir ligonio artimuosius. Tad užduotis surasti eutanazijai neprieštaraujančių specialistų gali tapti dvigubai sunkesnė.
Kai Namiūro miesto ligoninė gavo pirmą lengvos mirties prašymą, ligoniu besirūpinantis gydytojas šiam veiksmui nepritariantiems kolegoms pasiūlė sutartą dieną neateiti į darbą.
Lježo ligoninės slaugos darbuotojų vadovė Nathalie Lambert teigė, kad būtina iš anksto aptarti, kuri iš medicinos seserų galėtų padėti gydytojui atlikti eutanaziją.
„Kai kuriems darbuotojams gali būti sunku, bet ne todėl, kad jie iš principo nepritaria eutanazijai.
Būna atvejų, kai slaugytoja susidraugauja su ligoniu, tad nenorėdama išprovokuoti emocijų atsisako padėti. Kita vertus, turiu pripažinti, kad šis veiksmas mums psichologiškai sunkus”, – teigė medicinos sesuo.
Mirties klinika Hagoje
Kaip parodė ir orios mirties siekusio J.M.Tesmoingt atvejis, Belgijoje yra ligoninių, kuriose eutanazija tebėra tabu. Būna atvejų, kai dėl medicininėje kortelėje esančio išankstinio eutanazijos prašymo pacientas nepriimamas į konkrečią ligoninę.
Beje, nors apie 90 proc. Flandrijos regiono ligoninių yra katalikiškosios, būtent šioje Belgijos dalyje atliekama daugiausia eutanazijų.
Pirmieji pasaulyje eutanaziją įteisinę Nyderlandai šią problemą nusprendė spręsti įkurdami vadinamąją Mirties kliniką. Erdviame name Hagos mieste įsikūrusioje įstaigoje dirba 15 komandų, kurias sudaro gydytojas ir medicinos sesuo. Į juos kreipiasi pacientai, kurių prašymas užbaigti gyvenimą buvo atmestas dėl medicinos personalo įsitikinimų.
Tik išanalizavę paciento būklę ir ją aptarę su iki tol ligonį gydžiusiu gydytoju, šios klinikos specialistai gali sutikti jam padėti mirti.
Klinikos atstovai šį lapkritį pateikė oficialius skaičius, pagal kuriuos nuo kovo mėnesio čia užregistruoti 456 eutanazijos prašymai. Iš jų patvirtintas ir įvykdytas tik 21.
Tiesa, apie 40 proc. paraiškų dar tik bus nagrinėjama.
Iš viso Nyderlanduose per metus eutanazijos prašo apie 3000 žmonių. Pastebima, kad vis dažniau kreipiasi chroniškų psichologinių problemų kamuojami ir vis jaunesni žmonės. Trečdaliui prašančiųjų mirties dar nėra 60 metų.
Nuodai su aviečių esencija
Tačiau moralinė dilema dėl žmogaus gyvybės nutraukimo kyla ne tik gydytojams ir slaugos darbuotojams. Pasitaiko atvejų, kai prieš eutanaziją protestuoja ir vaistininkai.
Pagal Belgijoje priimtą įstatymą eutanazijai skirtais receptiniais vaistais turi pasirūpinti gydytojas, o ne ligonis ar jo artimieji.
Kadangi recepte yra pažymėta, kad šie medikamentai bus naudojami eutanazijai, šalyje užfiksuota atvejų, kai vaistininkai atsisakė parduoti vaistus.
„Vaistininkai neturėtų taip elgtis vien dėl savo įsitikinimų. Ar tai būtų eutanazijai skirtos medžiagos, ar kontraceptinės priemonės, jų darbas – parduoti medikamentą.
Tačiau įstatymo numatyta, kad niekas negali būti verčiamas dalyvauti eutanazijos procese. Tad prievartos prieš vaistininkus nesiimame, bet prašome nurodyti kitą vaistinę, kur būtų galima įsigyti reikalingų priemonių”, – aiškino J.Herremans.
Išlaidas už vaistus, kurie gali kainuoti apie 50 eurų, ir mediko priežiūrą turi padengti ligonis arba jo šeima. Teigiama, kad gydytojų įkainis už eutanaziją nesiskiria nuo įprastos konsultacijos kainos.
Visose trijose Beniliukso šalyse pacientas gali pasirinkti, kaip norėtų mirti: išgerti barbitūratų pagrindu sumaišyto gėrimo ar gauti mirtį sukeliančių vaistų injekciją.
Paprastai pacientui sulašinami maždaug 2 gramai jį per pusę minutės užmigdančių ir komą sukeliančių vaistų.
Tuomet suleidžiama kvėpavimą stabdančių medžiagų ir po kelių minučių nustoja plakusi žmogaus širdis.
„Susirinkusiems artimiesiems ši situacija labai nelengva – vos prieš kelias minutes jų mylimas žmogus kalbėjosi, gal net juokėsi, ir štai jo jau nebėra”, – pasakojo su ligonių šeimomis dažnai bendraujanti J. Herremans.
Jos teigimu, labai retais atvejais pacientai pasirenka patys išgerti mirtino gėrimo. Vienoje ataskaitų rašoma, kad nurijęs šio skysčio ligonis ištarė: „Kaip šlykštu.” Tad kartais į mišinį įlašinama aviečių esencijos, vaistų kartumui numalšinti pasiūlomas gabalėlis gardaus belgiško šokolado.
Išvengia mirties turizmo
Kalbinta eutanazijos šalininkė prisiminė ir vieną pirmųjų eutanazijos prašymų Belgijoje. „Man atrodo, ta moteris buvo rusė. Vėliau man pasakojo, kad prieš amžiams užmigdama ji niūniavo rusiškas savo vaikystės dainas”, – prisiminė J.Herremans.
Belgijoje galiojantis įstatymas išties nedraudžia eutanazijos atlikti užsieniečiams. Tačiau apsisaugoti nuo mirties turizmo pamėginta įvedant reikalavimą, kad ligonį ilgą laiką gydyti ir puikiai jo būklę žinoti turi Belgijoje dirbantis medikas. Be to, numatyta, kad belgas medikas savo tautiečiui negali suleisti mirtinos dozės kitoje šalyje.
„Tačiau draudimo atlikti eutanaziją užsieniečiui nėra. Kurį laiką Belgijoje gydomas užsienietis arba, pavyzdžiui, per avariją Belgijoje sunkiai sužalotas turistas galėtų prašyti eutanazijos”, – aiškino teisininkė.
Beje, šiais metais pirmą kartą Belgijoje eutanazija buvo įvykdyta ir ilgą bausmę turėjusiam atlikti kaliniui.
Dar vienas už dviejų žmonių nužudymą jau 27 metus kalintis vyras yra pateikęs eutanazijos prašymą.
Medikai įvertino, kad jo sveikatos būklė atitinka įstatymo numatytus reikalavimus.
Keičia požiūrį į mirtį
J. Herremans teigimu, vien su gyvenimo pabaiga sieti eutanazijos nederėtų. Kai kuriuos ligonius faktas, kad nereikės ilgai ir siaubingai kankintis, skatina sutikti su sunkiu ir pavojingu gydymu.
Toks yra ir belgės Michele Coerten atvejis. Gydytojai siūlo jos smegenyse išplitusius navikus mėginti įveikti agresyviais švitinimo seansais. Tačiau toks gydymo būdas gali ne tik padėti, bet ir paveikti moters koordinaciją, visiškai sutrikdyti jos kalbą ir kitus gebėjimus.
„Kitaip tariant, rizikuoju tapti poru. Su gydymu sutikau tik gavusi patvirtinimą, kad jei pasireikštų nors viena iš man netinkančių pasekmių, būsiu numarinta.
Galiu drąsiai pasakyti – eutanazija man suteikė viltį gyventi, nes kitaip nebūčiau sutikusi su tokiu rizikingu gydymu. Jei jis nepavyks, vietoj gražaus gyvenimo turėsiu gražią mirtį”, – optimizmo neprarado M. Coerten.
Belgijoje įteisinus eutanaziją atsirado ir atsisveikinimo ritualai. Žmonės rengia savotišką paskutinę vakarienę, vakarėlius. Antai H. Clausas lemiamą dieną į ligoninę atvyko nešinas šampano buteliu.
Briuselyje įsikūrusių slaugos namų koordinatorė Christine Colard prisimena, kaip vienas numirti nusprendęs vyras į palatą sukvietė apie 20 šeimos narių, artimųjų, draugų. Jie gėrė šampaną, juokėsi, atsisveikino ir tik tada gydytojas suleido mirtiną vaistų dozę.
„Viena jau beveik apakusi Parkinsono liga sirgusi moteris teigė, kad jai pasisekė nugyventi labai gražų gyvenimą ir ji nenorinti pabaigoje visko sugadinti, todėl ir pasirinko eutanaziją.
Ji labai mėgo saldumynus, tad iš vakaro su vaikais surengė blynų šventę.
Kitą dieną pas ją apsilankė kirpėja, marti ir dukra jai padarė manikiūrą.
Ir ji štai taip pasiruošusi, labai graži paliko šį gyvenimą”, – prisiminė J. Herremans.
Be to, žmonėms svarbu, kad jie gali pasirinkti, kur užges jų gyvybė. Belgijoje 70 proc. įprastu būdu mirštančių žmonių gyvybė užgęsta ligoninėse, tačiau čia eutanazija atliekama tik 40 proc. pacientų. Likusi dalis renkasi mirtį savo namuose arba senelių namų, kuriuose gyveno, lovoje.
Socialinių mokslų atstovai įsitikinę, kad eutanazijos legalizavimas visuomenėje lėmė lūžį: per amžius baimę ir neigiamas emocijas kėlusi mirtis pradedama vertinti naujai.
Tai liudija ir senyvą ligotą motiną palaidojusio vyro pasakojimas: „Galėjome pasiruošti taip, lyg ką nors išlydėdami į ilgą kelionę. Gedulas buvo ne toks skausmingas. Be to, mama buvo laiminga. Ji užmigo su šypsena ir tokia liko amžiams.”
Eutanazija pasaulyje nėra paplitusi
Aktyvi eutanazija įteisinta tik trijose šalyse: Belgijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose.
Šveicarijoje ir JAV Oregano bei Vašingtono valstijose legalizuotas padėjimas nusižudyti, t.y. kai ligonis mirtiną vaistų dozę išgeria ar susileidžia pats.
Šveicarijoje dažni pasyviosios eutanazijos atvejai, kai ligoniui atsisakius jam nebeteikiamas gydymas, kartais net ir maistas.
Eutanazija aktuali Beniliukso kaimynėms, nes pasienio gyventojai lengvesnės mirties ieško eutanaziją legalizavusiose šalyse.
Lietuvoje Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už eutanazijos (suleidžiant mirtiną injekciją ar kitu aktyviu veikimu) atlikimą.
Praėjusios kadencijos Seime buvo įregistruotas siūlymas svarstyti eutanazijos įstatymo projektą.
Apklausų duomenimis, eutanazijos įteisinimui pritaria beveik pusė Lietuvos gyventojų.
Lietuvoje Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas numato galimybę pacientams atsisakyti tam tikrų procedūrų ar gydymo.
