Septyniolika metų kentę milijardieriaus superkapitalisto Silvio Berlusconi erotinius maskaradus, meldęsi už permainas, kurios kažkodėl niekaip neįvykdavo nei šiandien, nei rytoj, Italijos kairieji pagaliau gavo galimybę nuspręsti.
Naujuoju šalies vairininku greičiausiai taps buvęs komunistų partijos aparato žmogus Pierluigi Bersani.
Kodėl 61 metų Demokratų partijos sekretorius italų kairiesiems atrodė geriau už 37 metų Florencijos merą?
Kuo geruoliško veido P. Bersani patikimesnis už džinsais apsitempusį Matteo Renzi?
Italijos kairieji, regis, nusprendė tradiciškai – geriau žvelgti į ateitį ne ryžtingo, ambicingo jaunuolio, o patyrusio, vyresnio, todėl ir ne tik todėl labiau gerbiamo komunisto akimis.
Už tėvą ar už sūnų?
Paralelės čia aiškios, tarsi būtų varžęsi tėvas su sūnumi, nors jie nėra giminės.
Tai tiktai alegorija, ir italai nusprendė – geriau tėvas. Juk Florencijos mero M. Renzi tėvui tiek metų, kiek sekretoriui P.Bersani. Nuosprendis aiškus, bet tai nereiškia, kad viskas buvo aišku iš pat pradžių.
Pirminiai Demokratų partijos rinkimai buvo kaip niekada aršūs. Ir kaip nebus aršūs, jei gerojo partinio boso Pierluigi konkurentas buvo blogasis Matteo. Kur slypėjo vieno gerumas ir kito blogumas? P. Bersani – vienas retų Italijos politikos personažų, kuris niekada neturėjo jokių reikalų su teisėsauga.
Neteistas, neišsiskyręs, neapsivogęs, nesusidėjęs su mafija. Kone vienintelis geraširdžio P.Bersani trūkumas – potraukis prie aitrių Toskanos cigarų.
Bet cigaras – tipiška kairiųjų italų intelektualų įvaizdžio detalė nuo generolo Giuseppe Garibaldi laikų.
P. Bersani gerumas slypi būtent čia: jis savas barzdotiems universitetų politologams, bet dar savesnis kol kas veikiančių Italijos fabrikų darbininkams.
M. Renzi blogumas – jo džinsai. Ar gali laimėti pirminius Italijos kairiųjų rinkimus sąmojingas vaikinas, įtartinai panašus į jupį iš Amerikos? Žinoma, negali. Bent kol kas.
Be to, partijos sūnus Matteo partijos tėvą Pierluigi erzino ne tik džinsais, bet ir liežuviu. Ambicijų kupinas Florencijos meras gana greitai išvaikė automobilius iš miesto centro, būtų staigiai išvaikęs ir partijos dinozaurus.
Tuos politikos senolius, kurie jau antrą dešimtmetį snūduriuodami šalies Senato ir Deputatų Rūmų suoluose gauna po 16 tūkstančių eurų (55 tūkst. litų) per mėnesį.
Pralaimėjo virtualioji Italija
P. Bersani surinko 60,6 proc. kairiųjų elektorato balsų, M. Renzi – 39,3 proc. Bet laimėtojas nespinduliavo pasipūtimu, priešingai – buvo lipšnus ir pagarbus pralaimėjusiam varžovui.
„Matteo šiems rinkimams suteikė energijos, gaivumo”, – barstė komplimentus jaunajam konkurentui partijos bosas.
Kurgi ne: gaivumas šįsyk pralaimėjo, o priplėkę vakarykščiai šventė pergalę.
P. Bersani tapo oficialiu kandidatu į Italijos premjero postą, nes vietoj informacinių technologijų naudojo tradicinius politinės kovos modelius – mitingus ir televiziją.
M. Renzi rinkimų kampaniją vykdė daugiausia internete.
Sprendžiant iš tyrimų, atliktų svarbiausiuose socialiniuose tinkluose, 49 proc. internautų buvo Florencijos mero pusėje, o Demokratų partijos sekretoriui teko 36 proc.
M. Renzi kovėsi „Twitter”, į jo „cypsėjimus” atsiliepė 23 tūkst. 774 sekėjai. Dėde Pierluigi domėjosi vos 8171 sekėjas. Na, ir kas?
M. Renzi rėmęs fondas „Big Bang” skyrė šimtą tūkstančių eurų rinkimų kovai socialiniuose tinkluose, tai absoliutus Italijos rekordas. Bet visiškai bevertis: tikri komunistai „Facebook” negyvena.
P. Bersani, matyt, puikiai žino, kas yra tikrieji komunistai ir kur jų ieškoti, užtat per daug nesivargino prie kompiuterio.
Vis dėlto dabar galima teigti bent tai, kad M. Renzi ir P. Bersani susidūrimas tapo istorinis – politinė kova Italijoje pirmąkart išties vyko ne tik aikštėse plevėsuojant vėliavoms, bet ir virtualioje erdvėje.
Rezultatas: virtualioji Italija pralaimėjo tradicinei – tai, kuri traukia cigarą, skaito popierinius agitacinius plakatus ir piktai diskutuoja bare prie rytinio kapučino puodelio.
Patikimas, nes paprastas
Italai šiomis dienomis gyvai diskutuoja: „compagno” (išvertus iš italų k. – draugas, komunistinis kreipinys) P. Bersani yra žingsnis į priekį ar atgal?
Sprendžiant iš to, ką televizijos debatų laidose kalbėjo italai, Demokratų partijos sekretoriaus pergalė parlamento rinkimuose gali nebūti nei žingsnis pirmyn, nei atgal, o tik trypčiojimas vietoje.
Agresyvus profesoriaus M. Monti taupymo vajus daugybei italų subrandino troškimą susigrąžinti prarastą socialinį tikrumo pojūtį.
Štai ką apie P. Bersani kalba garsus italų gimnastas, Atlantos olimpinių žaidynių čempionas Youri Chechi: „Kai galvoju apie būsimą šalies premjerą, galvoju apie Pierluigi. Jis yra būtent tas žmogus, kuris man suteikia tikrumo.”
Kur slypi P. Bersani gebėjimas perteikti žmonėms tikrumo pojūtį? Istorijoje apie sunkų darbą degalinėje, kurioje būsimasis sekretorius mokėsi gyvenimo?
Ji neišgalvota, tačiau reikalas tas, kad kitų gyvenimiškų istorijų P. Bersani ir neturi.
Padirbėjęs degalinėje, atitarnavęs kariuomenėje, trumpai pamokytojavęs, jis visą gyvenimą buvo partijos ir valdžios aparato žmogus.
Iš pradžių Pjačencos komunistų lyderis, paskui – Emilijos-Romanijos regiono vadovas, vėliau – ministras įvairiuose kairiųjų premjerų Massimo D’Alemos, Romano Prodi kabinetuose.
Tiesa, iš daugybės pilkų valstybės biurokratų P. Bersani išsaugojo doro valdžios atstovo reputaciją. Tokio, kuris sutaria su visais.
Pirmiausia, žinoma, su Bažnyčia, galbūt todėl vieni skeptikai sekretorių ironiškai vadina Tėvu Pierluigi, kiti kur kas bjauriau – katakomunistu (kataliku-komunistu).
Pasirodo, komunistų lyderis jaunystėje buvo ne šiaip pamaldus, bet ir patarnaudavo kunigui prie altoriaus.
Vėliau, jau būdamas studentas, parašė diplominį darbą, bet ne apie Karlą Marxą ir Friedrichą Engelsą, o apie popiežių Grigalių I Didįjį.
Toliau – dar keisčiau: P. Bersani idealas – popiežius Jonas XXIII, kurį tikintieji praminė Papa buono – geruoju popiežiumi. P. Bersani irgi stengiasi būti geras.
Taigi buvusio komunisto įvaizdžio schema labai paprasta: populiarus, nes geras, geras, nes paprastas.
Vilioja ir aptakumu
Užsienio apžvalgininkai spėlioja, kiek to komunistinio raudonumo dar liko. Bent jau kažkiek. Ir nors į Maskvą tartis su politbiuro bosais jis niekada nevažiavo, tam tikra ryškiai kairiojo veikėjo demagogija „draugui Pierluigi” iki šiol būdinga.
Tarkime, itališkasis politikos kaubojus M. Renzi labai aiškiai kalba apie tai, kaip jis žada gelbėti ekonominės krizės kamuojamus piliečius: „Gelbėsiu vidurinę klasę. Sumažinsiu mokesčius tiems, kurie uždirba mažiau kaip 2 tūkst. eurų (maždaug 7 tūkst. litų) per mėnesį. Grąžinsiu jiems į kišenę po 100 eurų per mėnesį (345 litus) ir garantuosiu tryliktąjį atlyginimą.”
Buvęs komunistas taip konkrečiai nekalba. Jis kalba aptakiai: „Iš krizės gelbėsimės pasitelkę fiskalinį solidarumą.
Kovosime su vengiančiais mokėti mokesčius. Šiek tiek palengvinsime kreditavimą. Šiek tiek sumažinsime nedarbą. Imsimės europietiško fiskalinės sistemos harmonizavimo.”
Solidarumas. Kova. Harmonizavimas. Kreditavimas. Fiskalinės sistemos. Tai svarbūs, reikšmingi žodžiai. Šiandien italams, matyt, tokių reikia. Tiesa, buvęs komunistas P. Bersani mėgsta ir kitokius, kairiesiems nelabai būdingus žodžius.
Pavyzdžiui, rinkos liberalizavimas. Būdamas transporto ministras jis užsitraukė didžiulę taksistų nemalonę, nes drįso įžengti į pašaliniams uždaras taksistų korporacijų džiungles.
Neįtikėtina partijos sekretoriaus drąsa pelnė jam tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų simpatijas.
Daug kas Italijoje dabar galvoja: tebūna premjeras tėtė Pierluigi, kad tiktai greičiau pasibaigtų M. Monti politika „lacrime e sangue” (išvertus iš italų k. – ašaros ir kraujas).
