Ar galima išpažinti islamą, būti gėjumi ir feministu? Vienas taip save apibūdinantis 35 metų prancūzas Ludovicas Mohamedas Zahedas įkūrė pirmąją Europoje liberalių pažiūrų mečetę. Vieniems tai – iškrypimas, kitiems – dar vienas modernumo ženklas.
L. M. Zahedas jau sulaukė pirmųjų sekėjų ir yra įsitikinęs, jog tai tik pradžia. Ko pradžia? Kol kas sunku pasakyti.
Nors išskirtinių maldos namų nepripažįsta tradicinės musulmonų bendruomenės, jaunas vyras nenusimena. Pats išgyvenęs dvasinių išbandymų laikotarpį, tvirtai pasiryžo padėti tokiems kaip jis.
Alžyre gimęs, bet Prancūzijoje užaugęs L .M. Zahedas būdamas 17 metų suvokė esąs homoseksualus. Iš pradžių paaugliui tai buvo smūgis, o paskui jis paniro į skausmingas priežasčių paieškas.
„Nesupratau, kas atsitiko. Aš dariau viską, kad būčiau geras žmogus, o man buvo visą laiką aiškinama, ypač mečetėje, kad homoseksualai blogiausi žmonės”, – į praeitį prisiminimais grįžta jaunas vyras.
„Paskui aš mokiausi, dirbau, viskas sekėsi gerai. Bet sulaukęs 30-ies pasakiau, kad nesu laimingas, nes man kažko trūksta, tai yra dvasingumo.” Taigi jis nuėjo ne sykį drąsių žmonių pramintu taku – jei netenkina padėtis, keisk ją, o tada kurk ką nors savo. L. M. Zahedas įkūrė mečetę gėjams musulmonams – pirmąją Europoje.
Grįžimas į islamą
Iš pradžių jaunas vyras bandė įvairiausius būdus – meditavo, domėjosi budizmu. Paskui atrado stiprybės grįžti prie Korano nagrinėjimo.
Išmokęs kasdienės praktikos 2009 metais L. M. Zahedas išvyko į kelionę aplink pasaulį „prieš AIDS”.
„Tada vienatvėje atradau dvasingumą. Aš esu pats vienas. Aš esu geras”, – sako jis.
Grįžęs į Prancūziją L. M. Zahedas baigė antropologijos doktorantūros studijas ir įkūrė Prancūzijoje Homoseksualių musulmonų asociaciją. Pradžioje, 2010 metais, jai priklausė vos šeši asmenys, dabar jau jų – 270.
L. M. Zahedas vedė pietų afrikietį Qiyamą al-Diną. Pora susituokė Pietų Afrikos Respublikoje, kur tos pačios lyties santuokos yra įteisintos.
Vyras domėjosi toliau ir į jo akiratį pakliuvo amerikietiškas Progresyvaus islamo judėjimas. Jis moko apie lygias moterų teises, atvirumą homoseksualams ir transseksualams.
„Pamaniau, kad tai įdomu – reikia panašią organizaciją, kurios stuburu taptų mečetė, įkurti Prancūzijoje”, – „Lietuvos rytui” dėstė L. M. Zahedas.
Plačių pažiūrų musulmonams penktadienio maldai erdvę „paskolino” budistų vienuolis.
Taip prabangiame Paryžiaus rytų priemiestyje atsirado pirmoji gėjams, lesbietėms, transseksualams atvira feministinė mečetė.
Iki šiol tokio tipo maldos namai egzistavo tik Kanadoje, JAV ir Pietų Afrikos Respublikoje.
Mato vien galimybes
Su L. M. Zahedu susitikome Eliziejaus Laukuose jau po pirmosios maldos, praėjusį penktadienį.
„Susirinko penkiolika žmonių. Tai labai gerai. Vieną iš dviejų maldų vedė moteris”, – dėsto jis.
Tai tik pradžia, įsitikinęs vyras ir vardija skaičius: „50 procentų musulmonų – moterys ir tik keli procentai jų – nešioja galvos apdangalą. Tik 10 procentų Prancūzijos musulmonų lanko mečetę.”
Būtent tie, kurie atsuko nugarą tradiciniams maldos namams, homoseksualūs, transseksualūs musulmonai ir lygių teisių siekiančios moterys – naujosios mečetės taikinys.
Jos įkūrėjas sako, kad mečetės tikslas – suteikti galimybę rinktis, skatinti įvairovę: „Dauguma žmonių mano, kad islamas su homoseksualumu nesuderinamas, kad moteris negali būti imamas. Tai išankstinis vertinimas. Islamas neturi telefono numerio, adreso, islamas tai mes.
Manau, kad didžioji dalis musulmonų yra nusistatę prieš šį išankstinį vertinimą, dogmas, homofobiją, seksizmą, rasizmą, antisemitizmą.
Yra atmetimo reakcijų, bet girdime ir padėkų iš žmonių. Jie sako: „Jūs esate tikras islamas”, – įsitikinęs homoseksualus musulmonas.
Palaikymo nesulaukė
Suprantama, ši neįprasta iniciatyva nesulaukė jokios tradicinės musulmonų organizacijos palaikymo, o daugelis žymių Prancūzijos islamo asmenybių mato šį projektą nebent kaip priešpriešą religijai.
„Mes nekaltiname homoseksualų, tačiau negalime suteikti erdvės šiai praktikai, kai ji tampa visuomenės dalimi”, – miglotai samprotavo Dalilas Boubakeuras – Paryžiaus Didžiosios mečetės rektorius. Pagal jį, ši mečetė negali būti pripažinta.
Bet dėl to mečetės įkūrėjui, regis, nei šilta, nei šalta.
„Mes – alternatyvi atšaka. Yra daug mečečių Prancūzijoje, kurios niekada neprašė leidimo būti įkurtos. Kultūrinės asociacijos įkūrė šias mečetes. Nėra Prancūzijoje institucijos, kuri galėtų nuspręsti, kas yra mečetė, o kas ne”, – atšauna L.M.Zahedas.
Čia vyras, atrodo, išties neklysta. Mečetę, pasak islamo tyrinėtojo, politologo Egdūno Račiaus, priešingai negu katalikų bažnyčią, gali pasistatyti bet koks musulmonas.
„Katalikų pasaulyje bažnyčios negali pasistatyti, kas tik nori. Negali ten ateiti bet koks kunigas. Iš karto sulauktume kardinolo protesto, nes ji nekonsekruota ir atėjusysis – ne klebonas.
Musulmonų pasaulyje, jeigu turi pinigų, vietą, pasistatai mečetę. Jeigu taip nusprendi, įleidi į ją vien transvestitus ir homoseksualus. Tai tavo reikalas”, – skirtumus dėsto mokslininkas.
Kitas reikalas – kiek ilgai tokiai viešai pozicijai pavyktų atstovauti. Europos vyriausybės esą nori kontroliuoti tokių maldos namų kūrimąsi.
Teisės požiūriu – nusikaltimas
Norint suprasti musulmonų požiūrį į islamą, tenka žvelgti iš dviejų perspektyvų: teisinės sistemos ir kultūrinės aplinkos. Taip, pasak islamo tyrinėtojų, išvysime skirtingus vaizdus.
Žvelgiant griežtai pagal nustatytas normas ir klasikines teisines sistemas, kurių žymiausios yra aštuonios, homoseksualumas islame yra nusikaltimas.
„Leidžiama aiškiai suprasti, kad pirmiausia lytiniai santykiai tarp nesusituokusių asmenų yra nusikaltimas, o įsivaizduojant, kad susituokti gali tik vyras ir moteris, tai atitinkamai lytiniai santykiai tarp dviejų moterų arba tarp dviejų vyrų irgi kriminalizuojami”, – aiškina E. Račius.
Mokslininkas pažymi, kad islame homoseksualumas nematomas kaip sveikatos nuokrypis, liga, kurią galima pagydyti. Tai yra nusikaltimas, ir tokie santykiai niekaip negali būti pateisinami.
Pavyzdžiui, Irane homoseksualai nėra gydomi, jie tiesiog kariami ant stulpų.
Homoseksualų visada buvo
Vis dėlto, žvelgiant iš kultūrinės perspektyvos, vaizdas kiek kitoks. Net jei jis ir nepatinka religingiems islamo išpažinėjams.
„Musulmonų pasaulyje homoseksualumas buvo visada ir visur paplitęs, – primena E. Račius. – Sunkiai galėtume nuspėti – 2–5 ar 7 proc. musulmonų buvo ir yra homoseksualūs.
Bet kultūriniu aspektu galime pasakyti, kad, nelygu kraštas ir laikotarpis, musulmonai homoseksualus daugiau ar mažiau toleravo.”
Tai esą priimtina kaip kultūrinis ekstravagantiškumas, kur dominuojanti pozicija leidžiama stipresniems vyrams, o dominuojamojo vaidmuo lieka silpnesniems, žemesnių socialinių sluoksnių atstovams.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus gali sau tai leisti. Ypač neturtingas, kai homoseksualumas yra pasirenkamas ne iš gero gyvenimo. Taigi homoseksualumas gali ir nebūti nuoširdus.
Pavyzdžiui, žemesnių socialinių sluoksnių asmenys iš homoseksualių santykių gali siekti užsidirbti ar šiek tiek palypėti socialiniais laipteliais.
Brolis gėjus – tragedija?
Lyginant dabartinę pokrikščioniškąją Europą ir islamo pasaulį, galima pamatyti netgi savotišką paradoksą.
Europoje homoseksualūs asmenys turi daugiau erdvės saviraiškai, viešam veikimui, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jie čia labiau priimami.
„Europoje šiais laikais daug ką gali sakyti ir daryti. Gali būti homoseksualas, eiti į viešumą, rašyti, reikalauti teisių, dėmesio. Tapo normalu, kad jie, kaip ir įvairios pasaulėžiūros žmonės, gali reikšti savo mintis”, – konstatuoja E. Račius.
Bet paklauskime šimto žmonių Lietuvoje ir tiek pat islamiškoje šalyje, ar jie pritaria homoseksualiems santykiams.
Šitokį provokuojamą pasiūlymą pateikęs ekspertas spėja, kad abiem atvejais dauguma nuoširdžiai pasisakys neigiamai.
„Spėčiau, kad tarp musulmonų mes galime surasti daugiau atlaidžių žmonių, kurie sakys: „Na, ką darysi, jeigu jau jam taip nutiko, tai tegu jis toks ir būna”, – sako E. Račius.
Europoje viešumoje galime matyti homoseksualų organizacijas, kurios gina homoseksualių asmenų teises, o islamo pasaulyje „absoliučioje daugumoje valstybių nieko panašaus nėra”.
Tačiau ne viskas taip akivaizdu, nes tolerancija peržengia valstybių sienas ir namų duris.
Pagalvokime, ar musulmonas dėl brolio homoseksualumo labai išskirtinai liūdėtų? O lietuvis?
„Ir atsakymas yra toks, kad lietuvių būtų tikrai ne mažiau, o galbūt ir daugiau tokių, kurie būtų priešiškai nusiteikę savo giminaičių homoseksualumo atžvilgiu”, – konstatuoja E. Račius.
Vertina nesiafišavimą
Islamo pasaulyje nepamatysime daug viešo homoseksualumo deklaravimo atvejų, tokiems ir visuomenė nepalanki.
„Esi homoseksualas, na, ir gerai – būk. Tačiau nelįsk mums į akis, mes tau nelįsime į akis. Nebėk į televiziją, neaiškink, kad tave skriaudžia, nes mes tavęs neskriausim, jeigu tu nieko specialiai nedarysi”, – musulmonų požiūrį nusako E. Račius.
Eksperto nuomone, Europoje, ypač rytinėje jos dalyje, kur homoseksualai dar neturi tokių teisių kaip vakariečiai, vyrauja požiūris, jog jie, homoseksualai, „visur, kur gali, save pristato kaip auką”.
„Tuo musulmonų homoseksualai skiriasi: jie neina į gatves, jie nenešioja vėliavyčių, jie nesirengia kaip nors juokingai, tačiau žmonės turi tam tikrą orientaciją, santykius ir gyvena santykinai normalų gyvenimą”, – aiškina E. Račius.
Panašiai mano ir „Lietuvos ryto” kalbintas musulmonas gėjus. Pokalbio pabaigoje liberalią mečetę įkūrusio L. M. Zahedo paklausiu, ką jis mano apie gėjų paradus. Iki šiol išsamiai į klausimus atsakinėjęs jaunas vyras trukteli pečiais.
„Gerai, jeigu jų kam nors reikia, bet gerai, jeigu yra ir tokių, kuriems nereikia”, – diplomatiškai išsisuka jis.
Musulmonas sako pats juose nedalyvaujantis, nebent iš smalsumo nueinantis pasižiūrėti ir pafotografuoti.
Atėjo metas diskusijoms
Ar jo mečetėje homoseksualai galės tuoktis? Pirmiausia turime suvokti, kad islame, priešingai negu Katalikų bažnyčioje, santuoka nėra sakramentas. Islamas suvokia vedybas kaip socialinį kontraktą.
„Taigi mes galėtume susituokti merijose. Tam nebūtina mečetė. Imamai gali tik melstis už porą, bet juk iš esmės už santuoką gali melstis kiekvienas”, – pabrėžia L. M. Zahedas.
Vyras sako nenorintis politikuoti, bet jis pasisako už tai, kad homoseksualūs asmenys turėtų teisę tuoktis. Prancūzijoje dabar pats diskusijos dėl to įkarštis.
Įstatymo projektas, numatantis homoseksualams galimybę susituokti ir įsivaikinti, turėtų būti nagrinėjamas viešuose Nacionalinio Susirinkimo posėdžiuose vasario 4–10 dienomis.
Numatyti tokias galimybes – prezidento Francois Hollande’o rinkimų pažadas. Lapkritį platesnėms diskusijoms parlamente duris jau atvėrė Prancūzijos vyriausybės pritarimas projektui.
Jam prieštarauja faktiškai visi dešinieji, religinės bendruomenės, ypač katalikų. Projektas dėl gėjų bei lesbiečių santuokos tenkina ir ne visą homoseksualų bendruomenę.
Prezidentas – gėjų vestuvėse
Vis dėlto jeigu Prancūzijos valdžios planas pavyks, šalis 2013 metais taps devintąja Europos valstybe, kurioje legalizuota homoseksualių porų santuoka. Kol kas Paryžius deda daug pastangų, kad toks planas būtų patvirtintas.
Homoseksualų santykių įteisinimo klausimas suteikia erdvės reikštis ir pirmosioms Respublikos ponioms – buvusiai ir dabartinei.
Carla Bruni-Sarkozy savo naujausiame interviu „Vogue” pareiškus, kad ji nepritaria savo vyro Nicolas Sarkozy konservatyviai pozicijai dėl homoseksualų santuokų, nuo jos nusprendė neatsilikti ir F.Hollande’o gyvenimo draugė Valerie Trierweiler.
Ji pranešė būsianti liudininke vienoje pirmųjų gėjų tuoktuvių Prancūzijoje, vos tik įstatymas įsigalios.
Tai bus jos ir F. Hollande’o draugų vestuvės. Netrukus po to Prancūzijos prezidentas žada būti kitų dviejų gėjų tuoktuvių liudininkas.
O jei permainų vėjai į Prancūziją brausis tokiu pat tempu, visai neatmestina, jog šalies prezidentas kada nors laimins dviejų gėjų musulmonų santuoką. O gal net pats bus homoseksualus.
Gėjų santuokas remia ne visi
Tos pačios lyties santuokos visateisiškai pripažįstamos 11 pasaulio valstybių: Argentinoje, Belgijoje, Danijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Portugalijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir Švedijoje.
Homoseksualiems asmenims taip pat leidžiama tuoktis, kai kuriose JAV valstijose ir Meksikos miestuose.
Tiesa, dar 14 Europos šalių pripažįstama vienokia ar kitokia homoseksualių porų sąjunga. 11 ES šalių narių nepripažįsta homoseksualų santuokos. Kai kuriose jų, pavyzdžiui, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Bulgarijoje, tam prieštarauja tų šalių konstitucija. Šiose šalyse yra ir didžiausias nepritarimas homoseksualių porų santuokoms.
Nors didžioji dalis prancūzų palaiko homoseksualių santuokų įvedimą, rėmėjų šiemet sumažėjo iki 58 proc.
