Ką bendra turi anglų komikas Benny Hillas ir psichodelinio roko krikštatėviai „Pink Floyd”? Arba kas sieja legendinį „The Beatles” ketvertuką su anarchistine lėle – nuolat orą gadinančiu televizijos personažu Misteriu Blobiu?
Kuo panašūs Freddie Mercury iš „Queen” ir statybininkas Bobas, animacinių filmukų darželinukams herojus? Už Jungtinės Karalystės ribų net didžiausi roko ar popmuzikos gerbėjai greičiausiai nusilaužtų galvą ieškodami atsakymų.
Tačiau daugeliui britų tokie klausimai, ypač jei juos kas nors pateikia Kalėdų dienomis, nesukelia absoliučiai jokių keblumų. Mat Jungtinė Karalystė – vis dar tradicijas gerbianti šalis. Ne tik keisčiausias, bet ir ypač kilniausias, siejamas.
Ne visos tradicijos išplito
Visi aukščiau minėti muzikantai – tiesa, vargu ar B. Hillą, Misterį Blobį bei animacinį statybininką galima priskirti prie šios garbingos profesijos atstovų – yra tapę nugalėtojais žūtbūtinėje ir itin prestižinėje kasmet užverdančioje kovoje dėl savaitė iki Kalėdų perkamiausios dainos Jungtinėje Karalystėje.
Kovos dėl populiariausios Kalėdų dainos jau yra tapusios viena naujų neatsiejamų šiuolaikinės britų visuomenės tradicijų.
Istorija įrodė, kad kurti Kalėdų tradicijas britams apskritai sekasi itin gerai.
XIX a., karalienės Viktorijos ir Charleso Dickenso laikais, Britų imperija likusiame Vakarų pasaulyje išpopuliarino įprotį temptis į namus nukirstą eglę ir ją puošti. Arba rašyti naujamečius sveikinimo atvirukus ir juos siųsti paštu į tolimiausius kampus.
O XX a., netrukus po II pasaulinio karo, britai išpuoselėjo dar tris Kalėdų tradicijas.
Tiesa, visos jos kol kas neperžengė Jungtinės Karalystės ribų. Pirmoji tradicija – sportinė. Antrąją Kalėdų dieną geriausi šalies futbolo klubai ne atostogauja, o dalyvauja čempionato rungtynėse.
Antroji – tai monarchės Elizabeth II kalba per televiziją, transliuojama gruodžio 25-ąją lygiai 15 val., kai milijonai šeimų sėda prie šventinio pietų stalo.
O trečioji – per BBC radiją sekmadienį prieš Kalėdas specialioje tiesioginio eterio laidoje paskelbiamas oficialus pranešimas, kuri daina iškovojo pirmąją poziciją. Šio pranešimo klausosi milijonai.
Laimėti kelissyk nelengva
Arši kova dėl perkamiausios Kalėdų dainos Jungtinėje Karalystėje verda jau šeši dešimtmečiai.
Pirmuoju Kalėdų hito karaliumi dar 1952-aisiais tapo amerikiečių džiazo dainininkas Allas Martino.
Jo daina „Here In My Heart” pirmojoje vietoje išsilaikė ne tik per naujametes šventes – 9 savaites iš eilės.
A.Martino kalėdinį ilgaamžiškumo rekordą tik po keturių dešimtmečių, 1992-ųjų pabaigoje, viršijo Whitney Houston su balade „I Will Always Love You”.
Ši daina soste išsilaikė net 10 savaičių.
Vargu ar verta stebėtis, kad absoliučiais perkamiausių Kalėdų singlų Jungtinėje Karalystėje rekordininkais yra tapę „The Beatles”.
Vaikinai iš Liverpulio vieninteliai yra net keturiskart tapę nugalėtojais. Palyginkime: amžini priešininkai „The Rolling Stones” neturi nė vieno Kalėdų hito.
Be „bitlų”, tik dar trys muzikantai ar grupės – Cliffas Richardas, „Spice Girls” ir „Queen” sugebėjo į gruodžio 25-osios sąrašo viršų prasibrauti daugiau nei vienąsyk.
„Queen” laimėjimas yra apskritai unikalus – į viršūnę grupė užkopė su ta pačia savo nemirtinga daina – „Bohemian Rhapsody”. Ji buvo karūnuota 1975-aisiais ir 1991-aisiais.
Žinoma, antrasis kartas buvo tiesiogiai susijęs su liūdnu faktu: 1991-ųjų lapkričio 24 d., likus lygiai mėnesiui iki Kalėdų, grupės siela F.Mercury mirė nuo AIDS.
Laimi vien išsišokėliai?
Nuo 1971 metų į kovą dėl geriausios Kalėdų dainos nusprendė įsitraukti ir populiarūs prašalaičiai.
Būtent tais metais komiškų situacijų meistras aktorius B. Hillas laimėjo pirmąją vietą su idiotiška dainele „Ernie (The Fastest Milkman In The West)” („Ernis, mikliausias pienvežys Vakaruose”).
Nuo tų laikų į muzikinį olimpą pavyko įkopti dar keliems keistuoliams, tarp jų ir Misteriui Blobiui bei animaciniam personažui Bobui.
Britų muzikantų kova dėl populiariausios dainos gana šmaikščiai ir tiksliai įamžinta prieš devynerius metus anglų režisieriaus Richardo Curtiso susuktoje kultinėje kino komedijoje „Tegyvuoja meilė” („Love Actually”).
Viena siužetinių linijų yra seno prasigėrusio roko veterano Bilio Mako begalinis troškimas vogta ir negrabiai perdaryta daina bet kokia kaina užkopti į Kalėdų olimpą.
Rokeriui, kurį vaidina aktorius Billas Nighy, tai pavyksta pasiekti, bet tik viešai pasižadėjus tautos akivaizdoje nusirengti nuogutėliam.
XXI a. Jungtinėje Karalystėje prasidėjus televizinių muzikos konkursų epidemijai į pirmąją poziciją bemaž automatiškai iššaudavo vis kokia nauja žvaigždutė, laimėjusi arba „Popstars”, arba „X Factor” varžytuves.
Nuo 2002-ųjų Kalėdų hito nugalėtojas tapo taip lengvai prognozuojamas, kad Londono lažybų kontoros numojo ranka ir aistruoliams tesiūlė lažintis dėl antrosios vietos.
Čia bent jau virdavo reali kova tarp tikrų muzikantų, o ne ką tik iškeptų vienadienių konkursantų.
Dainos tikslas – kilnus
Tiesa, 2009-aisiais rimti roko gerbėjai taip užsiuto ant konvejeriu gaminamų žvaigždučių, kad susivienijo per socialinį tinklą „Facebook” ir parodė solidarumo galią.
500 tūkst. internautų ėmė masiškai pirkti metalistų grupės „Rage Against The Machine” seną dainą „Killing In The Name”.
Dar 1992-aisiais parašyta protesto daina, kurioje riebiais keiksmais smerkiamas rasizmas ir policijos brutalumas, šovė tiesiai į Jungtinės Karalystės Kalėdų hito sostą nustumdama į šoną verkšlenantį televizijos projekto „X Factor” nugalėtoją Joe McElderry.
Atrodo, kad šiemet naujai iškeptai britiškojo „X Factor” žvaigždutei Jamesui Arthurui vėl teks pasislinkti į šalį.
Nors dar gruodžio 16-ąją jo daina „Impossible” laikėsi pirmojoje pozicijoje, Jungtinėje Karalystėje mažai kas abejoja, kad 24 metų dainininkui nepavyks atsilaikyti prieš unikalų labdaringą muzikinį susivienijimą, kurio tikslas turi ir politinę potekstę.
Tai į būrį susirinkę legendiniai britų muzikantai, futbolininkai, treneriai, aktoriai ir komikai, pasivadinę „The Justice Collective” („Teisingumo kolektyvas”).
Tarp šio kolektyvo dalyvių – Paulas McCartney, Robbie Williamsas, Melanie C, Rebecca Ferguson, Shane’as MacGowanas, Kenny Dalglishas ir dar keliolika kitų skambių muzikos ir sporto pasaulio vardų.
Kartu su Liverpulio simfoniniu orkestru ir vaikų choru „The Justice Collective” įrašė naują prieš 40 metų gyvavusios anglų grupės „The Hollies” dainos „He Ain’t Heave, He’s My Brother” versiją.
Daina skirta 96 liverpuliečių šeimoms, kurios 1989-aisiais per Šefildo miesto „Hillsborough” futbolo stadione įvykusią tragediją – masinę spūstį prarado savo sūnus, dukras, brolius, seseris, kitus artimuosius.
Politinės, teisėtvarkos ir teisėsaugos viršūnės šmeižė sirgalius – apkaltino chuliganizmu, vagystėmis, netgi tyčiojosi iš mirusiųjų.
Kai kurie britų laikraščiai, ypač bulvarinis „The Sun”, šį melą propagavo daugelį metų.
Ir tik šių metų rugsėjį pateiktas specialus išsamus nepriklausomo tragedijos „Hillsborough” stadione tyrimo, kuriam vadovavo Liverpulio vyskupas anglikonas Jamesas Jonesas, 395 puslapių verdiktas.
Jo išvada vienareikšmiška: tragedija įvyko dėl policijos aplaidumo. Maža to, bent dviejų trečdalių iš 96 sutryptų ar uždususių sirgalių gyvybę policija galėjo išgelbėti, jei tik būtų laiku pasirūpinusi, kad jiems būtų suteikta tinkama pirmoji medicinos pagalba.
„Vyresnioji karta visada žinojo, kas įvyko tądien. Kelis dešimtmečius žuvusiųjų šeimoms teko kęsti valdžios spaudimą ir patyčias. Tad šis dainos projektas yra mūsų solidarumo ir paramos gestas”, – gruodžio 18-ąją Liverpulyje pristatydamas singlą kalbėjo legendinis „Liverpool FC” ir Škotijos rinktinės žaidėjas bei treneris K. Dalglishas, trumpam tapęs vienu iš „The Justice Collective” dainininkų.
Tiesos valanda artėja
Trečiadienį būrys liverpuliečių – žuvusiųjų artimųjų ir juos remiančių dvasininkų bei teisininkų – vyko į Londono aukščiausiąjį teismą, kuriame buvo sprendžiamas tolesnis „Hillsborough” bylos likimas.
Trys teisėjai sutartinai nusprendė panaikinti diskredituoto, prieš 22 metus vykusio tyrimo rezultatus, kuriuose ties kiekvieno iš 96 mirusių pavarde buvo parašyta, kad žūties priežastis yra „nelaimingas atsitikimas”.
Bus rengiamas naujas nepriklausomas teisinis tyrimas. Ir visai realu, kad kai kuriems buvusiems ir esamiems Šefildo policijos vadams teks sėsti į teisiamųjų suolą.
„Kad ir kaip būtų sunku ir nepatogu, tiesa privalo išvysti dienos šviesą.
Tik taip žuvusiųjų šeimos sulauks teisingumo. Naujas tyrimas turi būti pradėtas nedelsiant ir nešvaistant laiko”, – pareiškė lordas Igoras Judge’as, atsakingas už šios bylos nagrinėjimą.
Dabar jau žinoma, kad Šefildo policijos vadai 1989-ųjų balandį, praėjus vos keletui dienų po baisios tragedijos, liepė savo pavaldiniams pakeisti net 116 rašytinių pareiškimų. Tokių klastočių tikslas – nuplauti policijos pareigūnų mundurus ir apkaltinti niekuo dėtus mirusiuosius ir jų artimuosius.
„Dar neišmušė tiesos valanda. Bet ji artėja. Viskas, ką mes sakėme nuo pat pradžių, buvo patvirtinta Aukščiausiajame teisme. Kodėl reikėjo laukti beveik ketvirtį amžiaus?” – šalia Londono teismo kalbėjo Trevoras Hicksas, tais lemtingais 1989-aisiais stadione netekęs dviejų savo dukterų.
Solidarizuodamiesi su tiesos siekiančiais liverpuliečiais šią savaitę „He Ain’t Heavy, He’s My Brother” dainą kasdien pirko apie 60 tūkst. britų internautų.
Tad bendras parduotų egzempliorių skaičius iki Kalėdų turėtų siekti apie pusę milijono. Absoliučiai visos surinktos lėšos bus skiriamos žuvusiųjų šeimoms.
Šalies premjeras Davidas Cameronas dar rugsėjį viešai atsiprašė Liverpulio futbolo klubo sirgalių šeimų už savo pirmtakų konservatorių klaidingus pareiškimus.
O šią savaitę jis patvirtino, kad nė vienas parduotas dainos diskas ar internetinė kopija nebus apmokestinta PVM.
Labai realu, kad „The Justice Collective” daina ne tik užkops į Kalėdų hitų viršūnę, bet ir surinks apie 1 milijoną svarų sterlingų, kurie bus pervesti už teisingumą kovojančioms šeimoms.
Didžiausia tragedija per britų futbolo istoriją
1989-ųjų balandžio 15 dieną Šefildo stadione „Hillsborough” po „Liverpool FC” ir „Nottingham Forest” klubų rungtynių kilus spūsčiai žuvo 96 žmonės, dar per 760 sužeista.
Prieš 23 metus įvykusi nelaimė – didžiausia visų laikų sporto tragedija Didžiojoje Britanijoje – iki šiol yra atvirai kraujuojanti žaizda. Po tragedijos „Liverpool” gerbėjai užtvindė stadioną gėlėmis.
Mat nuo pat pirmų dienų tiek aukščiausi policijos pareigūnai, tiek politikai, tarp jų ir tuometės konservatorių premjerės Margaret Thatcher artimi patarėjai, unisonu teigė, kad dėl „Liverpool FC” futbolo sirgalių žūties kalti ne kas kitas, o jie patys.
Sirgaliai tikino, kad spūstis kilo dėl to, kad „Liverpool” aistruolius policija suvarė į pernelyg mažą erdvę ir nepasirūpino jų saugumu.
