Savaitraštis „Time” gruodį neabejojo: Metų žmogumi negali būti niekas kitas kaip tik JAV lyderis Barackas Obama, lapkritį perrinktas šalies prezidentu.
Būtent jo vadovaujama Baltųjų rūmų administracija 2012-aisiais rūpinosi, kad Amerika nebečiaudėtų, o paskui ją visas pasaulis nebesirgtų sloga.
Žinoma, yra ir chroniškų ligų, būdingų Pietų Europos regionui, atvejų. Tačiau ispanai, italai ir net, kaip atrodė anksčiau, lengvatų ir dosnių valdžios dovanų niekam neatiduosiantys graikai jau ima keistis.
Nors kol kas galutinai nepasveikstama, bent jau simptomai nustatyti. O gydytoja – Europos Sąjunga, nors ir vis užklumpama vidinių dvejonių, regis, yra atradusi efektyvius vaistus.
Permainos – tiek valdžios viršūnėje, tiek žmonių mąstysenoje – tapo bene svarbiausiu besibaigiančių 2012-ųjų ženklu.
Švytuoklės principas nesuveikė
Prieš dvejus metus atrodė, kad B. Obamai galimybė būti perrinktam minimali. JAV ekonominė padėtis niekaip nesitaisė. Nedarbo lygis nemažėjo, o valstybės skola augo milžinišku tempu.
Pirmoji B. Obamos rinkimų kampanija 2008-aisiais buvo perpildyta kalbų apie viltį ir permainas.
Senate Ilinojaus valstijai tuomet atstovavęs jaunasis senatorius žarstė ambicingus pažadus: sustabdyti pasaulinį atšilimą, uždaryti Gvantanamo kalėjimą, suvienyti susiskaldžiusį Vašingtoną ir apskritai grąžinti Amerikai buvusią galybę.
Dabar jau galima konstatuoti, kad daug kas nepavyko. Vašingtone respublikonai ir demokratai riejasi aršiau nei bet kada, o gruodžio viduryje valstybės skola siekė 11 trilijonų dolerių – 73 proc. bendrojo vidaus produkto.
Nenuostabu, jog daugelis manė, kad respublikonų stovykloje iškilusiam Mittui Romney be didesnio vargo pavyks parblokšti B. Obamą. Nepavyko – ir tai, ko gero, yra bene didžiausia naujovė kaip niekada susiskaldžiusioje Amerikoje.
Tvirta B. Obamos pergalė lapkritį paneigė švytuoklės principo galią. Daugiau nei pusė amerikiečių nepanoro ieškoti naujo gelbėtojo, suprasdami, kad šaliai būtinos permainos nepasiekiamos per vienintelę 4 metų kadenciją.
Galės elgtis laisviau
Būtent B. Obamos sugebėjimą įtikinti amerikiečius, kad jis vertas antrojo šanso, įvertino autoritetingasis „Time”, Metų žmogumi JAV lyderį paskelbdamas jau antrą sykį.
Esą JAV išgyvena milžiniškus kultūrinius ir demografinius pokyčius, o B. Obama yra ne tik šių pasikeitimų simbolis, bet ir jų varomoji jėga.
„Time” pažymėjo, kad B. Obama – pirmasis JAV prezidentas po Franklino Delano Roosevelto, laimėjęs daugiau nei 50 procentų balsų dvejuose rinkimuose iš eilės.
Taip pat jis yra pirmasis JAV vadovas po 1940 metų, kuris buvo perrinktas antrajai kadencijai, nepaisant daugiau nei 7,5 proc. siekiančio nedarbo šalyje, o tai labai daug amerikiečiams.
„2012 metais B. Obama sustiprino naują daugumą, silpnybę pavertė galimybe ir, nepaisydamas itin nepalankios padėties, siekė suburti tobulesnę sąjungą”, – rašė „Time”.
Dabar B. Obamai greičiausiai bus lengviau, mat jis nejus Demokratų partijos vadovybės spaudimo dirbti taip, kad būtų perrinktas, – trečioji kadencija JAV prezidentams neįmanoma pagal konstituciją.
V. Putinas valdys amžinai?
Skirtingai nei JAV, Rusijoje prezidentas pasikeitė. Bet Vladimiro Putino pergalė prezidento rinkimuose labiau vadintina nieko nestebinančiu sugrįžimu.
Priešingai nei Vašingtone, Maskvoje dabar klausiama, ar dabartinis Rusijos prezidentas liks iki gyvos galvos.
Lapkritį Archangelsko mieste šalies šiaurėje atsirado paminklinė lenta, skirta carui Ivanui Rūsčiajam. Tekstas prasideda įstabiai: „Pirmajam rusų carui, XVI amžiaus demokratinių reformų iniciatoriui...”
Liaudis skaitė ir prietaringai žegnojosi: „Atstok, piktoji dvasia!” Iki šiol rusų istorijoje šis valdovas buvo laikomas pirmuoju vienvaldžiu ir vienu kruviniausių carų.
Šį „paminklą” politologai suvokė kaip užuominą ir nedelsdami rado paralelę: Sovietų Sąjungai vadovaujant Josifui Stalinui Maskvoje imta šlovinti Petrą I.
Esą šis caras buvo rūstus, bet Rusiją pavertė didžia valstybe. O V. Putinui mielesnis kitas – kruvinesnis pavyzdys.
Gniaužtai pilietinei saviraiškai
Žinomas žurnalistas ir žmogaus teisių gynėjas Andrejus Babickis pažymi, kad pastaruoju metu tai, kas vyksta Rusijoje, nepagrįstai vadinama „naujaisiais 1937 metais”.
Esą „valdžia neužsiima sistemingu totalitarinio režimo atkūrimu, o tik naudojasi kai kuriomis jo technologijomis, pirmiausia – valdymo ir priešinimosi pilietinės visuomenės vystymuisi srityse”.
Bet ar tikrai? Štai visai neseniai Maskvos Zamoskvorečės teismas pripažino „ekstremistiniais” penkis grupės „Pussy Riot” vaizdo klipus. Dabar už jų platinimą gresia areštas arba bauda.
Rašytojas ir komikas Viktoras Šenderovičius iškart pareiškė, kad teismo sprendimas reiškia „juridinį Dievo Motinos pripažinimą”, nes būtent į ją klipuose buvo kreipiamasi su prašymu išvyti V. Putiną.
Tačiau tikrovėje viskas rimčiau. Dabar Rusijoje galima gauti baudą arba būti suimtam už šią frazę: „Dievo Motina, išvyk Putiną!”
Be to, neatmestina, kad grupės „Pussy Riot” narėms bus iškeltos naujos bylos – dėl „nesantaikos kurstymo” ir net „naujos ekstremistinės bendrijos sukūrimo”.
Įstatymai nenumato represijų?
Jau pirmieji V. Putino sugrįžimo į prezidentūrą mėnesiai buvo pažymėti keliais įstatymais, nukreiptais prieš bet kokius opozicinius veiksmus ir net pareiškimus.
Į Baudžiamąjį kodeksą grąžintas straipsnis dėl šmeižto, nustatytos drakoniškos baudos už teisėtvarkos pažeidimus rengiant mitingus ir eitynes.
Pasitaiko ir kuriozų. Prieš mėnesį Maskvos merija uždraudė mitingą, nukreiptą prieš politines represijas ir žmogaus teisių pažeidimus, nes Rusijos įstatymuose esą nenumatytos represijos!
Kitaip tariant, valdžia daro viską, kad užkirstų kelią kritikai savo adresu, ir vis aktyviau, agresyviau tobulina savo įvaizdį. Kodėl? Priežastis paprasta: pastaruoju metu sociologinės tarnybos pažymi, kad nuosekliai mažėja V. Putino ir D. Medvedevo reitingai.
Tiesa, pasitikėjimas jais vis dar didelis. Prie to prisidėjo ir tai, kad per pastaruosius du mėnesius demaskuoti stambūs korupcijos rykliai – buvęs šalies gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas, žemės ūkio eksministrė Jelena Skrynik.
Tokiu būdu Kremlius stengiasi atitraukti dėmesį nuo aštrėjančių ekonominių problemų.
Verdiktas – Rusijos degradacija
„Per 12 V. Putino vadovavimo metų Rusija siaubingai degradavo švietimo, pilietinių organizacijų, korupcijos lygio srityse – visur, kur tik prisiliesi. Siaubingas dvokas sklinda iš paties viršaus, jo su niekuo nesupainiosi. V. Putinas sutelkė savo rankose didžiulę valdžią. Ir ji turi kol kas tik vieną pasekmę – Rusijos degradaciją”, – sako žymi žurnalistė ir rašytoja Julija Latynina.
Savo ruožtu iš Kremliaus prasiskverbia informacija apie rengiamą V. Putino įvaizdžio pakeitimą. Kaip rašo laikraštis „Nezavisimaja gazeta”, Kremliaus strategai nusprendė pakeisti ankstesnį mačo įvaizdį į gyvenimo išminties sukaupusio patriarcho.
Rusijos prezidentas neva pasirengęs suartėti su ne tokiais korumpuotais kaip ištikimi senbuviai liberalais – kad „nuramintų gyventojus”.
Tačiau jėgos struktūrų atstovai, kuriems V.Putinas kadaise atidavė labai daug valdžios, kliudo šiam suartėjimui, tad „nusodinti juos be nuostolio sudėtinga”.
Ir vis dėlto Kremliuje manoma, kad toks vyriausiojo žynio vaidmuo padės prezidentui laiku išleisti garą, periodiškai atiduodant susidoroti miniai itin nekenčiamus valdininkus.
Beje, valdžia baiminasi ne aktyvios opozicijos, kurią ir taip triuškina atitinkami įstatymai. Pagrindinis pavojus esą yra rusų protestai dėl jau išryškėjusio gyvenimo lygio kritimo.
A. Merkel – A. Hitlerio dukra?
Gyvenimo lygis jei ir nekrito, tai tikrai negerėjo ir Europos Sąjungoje, ypač euro zonoje. Vis dėlto Bendrija 2013 metus pasitinka geresnės nuotaikos.
2011-uosius ES užbaigė su nerimu: ar pasiseks išbristi iš krizės? Ar euro zonoje išliks Graikija? Ar pavyks išsaugoti patį eurą?
Juk piniginės sąjungos pabaiga iš esmės reikštų visos Bendrijos griūtį. Ir vis dėlto nors šiemet ES toliau lydėjo praėjusių metų bėdų ir krizės šleifas, šįkart nuotaikos optimistiškesnės.
ES lyderiai tikisi, kad paskutinėmis metų savaitėmis pasiektas susitarimas dėl bankų sąjungos nuramins rinkas ir pačią Bendriją. Senajame žemyne jau suvokiama: panašių krizių privalu išvengti.
Lyg griežta auklė taisydama auklėjimo spragas ES ėmėsi kurti įvairias programas: „Dviejų paketas”, „Šešių paketas”, finansinių sandorių mokestis, Europos stabilumo, bendros bankų priežiūros mechanizmai.
Visos šios priemonės skirtos tam, kad 27 ES narės taptų drausmingesnės.
O kad jos nesukčiautų, jų vyriausybių programos, biudžeto deficitas ir bankų sveikata ateityje bus prižiūrima iš šalies – Europos Komisijos ir Europos centrinio banko pareigūnų.
Nors ilgą laiką sprendimus ES diktavo dvi šalys – Prancūzija ir Vokietija, griežtosios guvernantės vaidmuo šįkart teko Vokietijos kanclerei Angelai Merkel.
Tad nenuostabu, kad krizės prislėgtos ir drastiškų taupymo priemonių priverstos imtis Graikijos gyventojai vokietę vizito jų šalyje metu sutiko nesvetingai.
„Hitlerio dukterie, lauk iš Graikijos”, „Pasiimkite taupymo programą ir dinkite iš čia”, – šaukė įpykusių graikų minia.
Partnerių paieškos – šiaurėje
Ne tik Graikijos, bet ir kitų diržus susiveržusių pietinių ES valstybių viltis – taupyti raginančios Berlyno ir Paryžiaus ašies iširimas.
Kai Prancūzijos prezidento poste Nicolas Sarkozy pakeitė socialistas François Hollande’as, tarp jo sąjungininkių vis dažniau minimos Italija, Ispanija, Portugalija.
Visos šios šalys taip pat mano, kad krizę išspręsti ir augimą sugrąžinti gali tik išaugęs vartojimas, tad taupymo politikai sutartinai sako „ne”.
Kalbama, kad, iširus Merkozy duetui, vien Prancūzijos ir Vokietijos pozicijoms suderinti prireikia ištisų valandų. Mat kanclerė neketina nusileisti, kad nedrausmingų pietiečių sąskaitas ir toliau apmokėtų Vokietijos mokesčių mokėtojai.
Sąjungininkų A. Merkel vis dažniau ieškojo tarp šiaurinių turtingų ES šalių, kurių pozicija – kad pinigus reikia leisti saikingai ir atsakingai.
Britai dar nesako „sudie”
Vis dėlto, net nepaisant ryškėjančių šiaurės ir pietų blokų, niekur nedingo ir vadinamųjų naujųjų bei senųjų ES narių skirtumai. Įrodymas – derybos dėl septynerių metų ES biudžeto.
Neturtingos Bendrijos narės nori, kad daugiametė finansinė perspektyva didėtų. Bet ES senbuvės įsitikinusios, kad taupymo politika turi atsispindėti ne tik nacionaliniuose, bet ir ES biudžete.
Tad pirmą kartą ES istorijoje Bendrijai 7 metus gali tekti gyventi su mažesniu nei iki tol bendruoju biudžetu.
Tiesa, lapkritį neradus bendro sprendimo derybos buvo nukeltos į kitų metų pradžią. Tačiau susitarti bus sunku, o vilčių neturtingoms narėms nedaug – kas daugiau moka į biudžetą, tas ir muziką užsako.
Be to, negalima pamiršti britų. Lapkritį nė vienos šalies grasinimai vetuoti derybas neskambėjo taip garsiai kaip britų „ne”.
Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas nuolat kartojo, kad neleis skriausti britų mokesčių mokėtojų ir kovos už ES biudžeto mažinimą.
Londonas taip pat įspėjo neliesti jam skirtų nuolaidų sistemos. Pagal ją dėl sąlyginai mažos paramos iš žemės ūkio fondų Jungtinė Karalystė kasmet iš ES biudžeto susigrąžina 4 mlrd. eurų.
Ir nors tokia britų pozicija lemia Briuselio nusiteikimą kompromiso ieškoti ignoruojant Londoną, Jungtinė Karalystė atitolimui nuo Bendrijos, regis, per daug net neprieštarauja.
Juk britai visada brangino savarankiškumą ir jau anksčiau ne sykį tiek privačiai, tiek viešai garsiai reiškė nepritarimą kai kuriems ES sprendimams.
Dabar jau netgi kalbama apie konkrečius 2015-uosius, kai Jungtinė Karalystė galėtų palikti ES. Tiesa, apie trenkimą durimis nekalbama – bent jau kol britai neišlips iš ekonominio sąstingio.
Už ką skirta Taikos premija?
Tokiame krizės ir esminių nesutarimų kontekste daug kam lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė iš Oslo – šių metų Nobelio taikos premija atitenka ES.
Vieniems tai – dešimtmečius trukusio darbo įvertinimas, kitiems – pasityčiojimas. Juk kai kuriose ES narėse nesiliauja streikai, o nedarbas bloke pasiekė rekordines aukštumas ir perkopė 10 proc. ribą.
Tačiau ar nepamirštama, jog ES Taikos premiją gavo ne už ekonominius laimėjimus, o už tai, kad gyvena ilgiausią taikos laikotarpį per visą Senojo žemyno istoriją?
Kas per 2012-uosius pasikeitė mums, paprastiems ES piliečiams? Metų viduryje atpigo skambučiai ir duomenų perdavimas telefonu ar kompiuteriu viešint kitoje ES šalyje.
Be to, internete galime daryti beveik ką norime. ES atmetė didelio nepritarimo visuomenėje sulaukusį ACTA susitarimą dėl kovos su piratavimu internete.
Per mažai? Netenkina? Tuomet galime naudotis nuo 2012-ųjų atsiradusia ES piliečių teise patiems inicijuoti sprendimus ir Europos Komisijai siūlyti teisės aktus.
Tam tereikia milijono draugų parašų iš mažiausiai ketvirtadalio ES valstybių.
Italiją išgelbėjo trys Mario
Paprastam mirtingajam sunkokai suvokiami ekonominiai terminai šiemet dažniausiai skambėjo ir Romoje. 2012-aisiais Italiją valdė du užkeikimai – angliški terminai „spread” ir „spending review”.
Kas per žvėris yra „spread”, prieš pusantrų metų nežinojo niekas, išskyrus brokerius ir finansų analitikus.
Dabar žino visi, net namų šeimininkės. Santykis tarp dešimties metų Italijos iždo obligacijų BTP ir Vokietijos „Bund” yra bedugnė, į kurią šįmet galėjo įsmukti Roma su savo septyniomis kalvomis ir Koliziejumi.
Kas per negalavimas yra „spending review”, anksčiau išmanė nebent ekonomikos profesoriai, o dabar žino kiekvienas į polikliniką užėjęs pensininkas.
Nebeliko kardiologijos kabineto? „Viskas aišku. Pradėjo veikti išlaidų mažinimas – „spending review”, – supratingai šnibždasi senoliai.
Dar visai neseniai dauguma italų save laikė geros virtuvės, mados ir futbolo žinovais, tačiau 2012-aisiais visi tapo ekonomistais ir finansų specialistais.
Ir savižudžiais. Praėjusį pavasarį Italiją sukrėtė savižudybių epidemija – per keletą mėnesių nusišovė, susidegino, nušoko nuo skardžio, nusinuodijo net 120 italų.
Vieni prarado darbą, kiti gavo pranešimą iš mokesčių agentūros apie 1000 proc. padidintą nesumokėtą ekologijos mokestį. Treti nenumatė, kad panaikintas nekilnojamojo turto mokestis vėl bus grąžintas ir bus labai didelis.
Demonstracijos – kasdienybė
Tiesa, šiais metais Italijoje žudėsi ne visi. Ir netgi ne visi noriai mokėsi naujos privalomos ekonominės krizės terminologijos. Rudenį Romą sudrebino mitologinis paršų skandalas.
Po 14 tūkst. eurų (48 tūkst. litų) per mėnesį uždirbantys Lacijaus regioninės tarybos deputatai taip įsisiautėjo, kad pradėjo rengti šventines bakchanalijas – kaip antikos laikais.
Iki 100 mln. eurų išpūstame regiono biudžete, pasirodo, dar liko lėšų duonai, žaidimams ir beprotiškam išlaidavimui.
Bet italai – ne tie žmonės, kurie ramiai žiūri, kas dedasi valstybėje, kurios skola perkopė protu nesuvokiamą ribą – 2 trilijonus eurų.
Streikai, demonstracijos, taikios ir nelabai eitynės Romoje tapo kasdienybe, kuri nuolat jaukė neramų šalies sostinės gyvenimo ritmą.
„Aš protestuoju, nes mūsų mokytojai uždirba mažai, o dirbti yra verčiami kone dvigubai ilgiau. Ko verta mano mokslų kokybė?” – „Lietuvos rytui” guodėsi iš Toskanos į Romą protestuoti atvykusi licėjaus studentė Francesca.
„Gaunu pašto darbuotojo pensiją – 900 eurų (apie 3 tūkst. litų). Romoje tai labai menki pinigai, o iš jų tenka išlaikyti bedarbį sūnų”, – antrino kitas „Lietuvos ryto pašnekovas Enzo.
Atsargaus optimizmo spinduliai
Vis dėlto tas pats Enzo netrukus pridūrė: „Neverta verkšlenti, juk Italija matė ir blogesnių laikų.”
Vyndarys iš Apulijos Luigi Rubino spaudė vyną „Primitivo” ir vargo nematė: „2012-aisiais saulė spindulių negailėjo, derlius buvo puikus, tad tikrai neturiu kuo skųstis.”
Panašiai kalbėjo ir garsaus Sorento kurorto turizmo agentūroje dirbanti Emiliana Miniero: „Šįmet į Sorentą sugrįžo užsienio turistai. Italija turi geriausią pasaulyje virtuvę, nuostabų klimatą, daugybę puikių architektūros ir meno paminklų. Nepražūsime!”
Akivaizdu – 2012-aisiais Italiją nuo negandų gelbėjo du Mario: Monti ir Draghi. Ne tik Italiją, bet ir visą Europą.
Jei ledinį žvilgsnį turintis premjeras M. Monti nebūtų paleidęs beprotiško taupymo mašinos, Romą būtų ištikęs Pompėjos likimas.
Jei ne diplomatiškas ir apdairus Europos centrinio banko vadovas M.Draghi, sugebantis bendrauti ir su graikais, ir su vokiečiais, ir su savo tautiečiais, eurų monetos jau būtų eksponuojamos muziejuose.
Tiesa, 2012-aisiais italus džiugino ir trečiasis Mario. Juodaodis futbolininkas M.Balotelli Europos futbolo čempionate italams įšvirkštė vilties ir pasididžiavimo dozę, kurios niekas nelaukė.
Pergalė prieš Vokietiją ir du gražuoliai Mario įvarčiai buvo smagiausia „annus horribilis” (išvertus iš lotynų k. – baisieji metai) akimirka.
Dabar jau net didžiausi italų pesimistai nemano, kad 2013-ieji gali būti blogesni. Nebent po visas televizijos stotis šmirinėjanti Silvio Berlusconi šmėkla vėl susuktų galvą rinkėjams, kurie po dviejų mėnesių stos prie balsadėžių.
Prancūzijos viražas į kairę
S. Berlusconi su didžiąja politika atsisveikino 2011-ųjų pabaigoje. Savo ruožtu Prancūzija politinių permainų sulaukė šiemet.
Įvykiai respublikoje sukosi kaip vilkelis, o jo ašis – prezidento ir parlamento rinkimai. Visos didžiosios politinės ir kai kurios asmeninės dramos daugiau ar mažiau susijusios būtent su jais.
Trumpam grįžkime į 2011-uosius. Jausdami krizės metu augančią Prancūzijos antipatiją „blizgučių prezidentu” pramintam N.Sarkozy socialistai rinkimams pasitelkė savo sunkiąją artileriją – tuometį Tarptautinio valiutos fondo vadovą Dominique’ą Straussą-Kahną.
Priešais puikiai ekonomiką išmanantį ir solidų TVF lyderį, regis, jau vėrėsi Eliziejaus rūmų durys.
Bet tiek jos, tiek bet kokios politinės karjeros galimybės užsitrenkė prieš nosį – viešbučio Niujorke kambarinė apkaltino DSK lytine prievarta.
Kas iš tikrųjų įvyko viešbučio „Sofitel” 2806-ajame kambaryje, niekas nebesužinos. Politikas ir kambarinė šių metų pabaigoje bylą išsprendė taikos susitarimu.
DSK pasitraukus į kovą su N. Sarkozy stojo santūrus, mėgstantis pajuokauti, patirties didžiojoje politikoje neturintis F. Hollande’as, kuris žadėjo „pokyčius dabar”.
Ne tiek iš didžiulės meilės naujam kandidatui, kiek protestuodami prieš N. Sarkozy šių metų gegužę prancūzai balsavo už „pokyčius dabar” ir prezidentu išrinko N.Sarkozy varžovą. Ir labai greitai spėjo nusivilti.
G. Depardieu tėškė piliečio pasą
Kokių tik pravardžių F. Hollande’as nesulaukė! Karamelinis Pudingas, Ponas Normalusis. Paskutinė, prilipusi po pusmetinės spaudos konferencijos, – Ponas Atsakingasis.
Kitaip nei jo pirmtakas, F. Hollande’as nesistengia dominuoti viešojoje erdvėje.
Pristatyti sprendimus jis leidžia savo paskirtam premjerui Jeanui Marcui Ayrault.
Bet nesulaukdami paaiškinimų ir nematydami tų „pokyčių dabar” prancūzai ima atvirai reikšti nepasitenkinimą savo išrinktuoju. Pagal nuomonių apklausas F. Hollande’o populiarumas rekordiškai smunka.
Beje, pokyčių, susijusių su socialistų išrinkimu, yra. Tik ne tokių, kurie patiktų daugeliui prancūzų. Vyriausybė, kaip žadėjusi, palaimino ir į parlamentą išsiuntė įstatymo projektą, numatantį homoseksualams teisę į civilinę santuoką ir įsivaikinimą.
Tačiau po to, kai socialistai pažadėjo iki 75 proc. padidinti mokesčius milijonieriams, prabilta apie turčių emigraciją į kaimynines valstybes, kuriose mokesčiai mažesni.
Naujausias žinomas atvejis – aktoriaus Gerard’o Depardieu. Prancūzijos kino žvaigždė ne tik susikrovė lagaminus į Belgiją, bet ir įsižeidęs dėl premjero žodžių tėškė ant stalo prancūzišką pasą.
Valdžia gelbėja tik bankus?
Kol Prancūzijos valdžioje esantys kairieji bent jau ieško būdų įveikti sudėtingą ekonominę situaciją, Ispanijos valdžia, kad ir kas joje būtų, regis, įklimpo giliai su visa šalimi.
„Gyvenu painiavoje”, – Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy šįmet per vieną oficialų susitikimą prisipažino Katalonijos vyriausybės prezidentui Arturui Masui.
Painiava – būtent šis žodis apibūdina dabartinę Ispanijos visuomenės būseną. Neseniai iš gerovės lizdo iškritę ispanai dabar yra išsigandę dėl savo ateities.
Subliūškus Ispanijos gerovę kūrusiam nekilnojamojo turto burbului, milijonai žmonių liko be darbo ir namų, prasiskolinę bankams ir net alkani. Skurstančiųjų Ispanijoje daugėja kasdien. Ekonominė krizė šiais metais čia paliko dar ryškesnių pėdsakų nei pernai.
Nedarbas šiemet ir vėl buvo didžiausia Ispanijos bėda. Kiekvieną minutę Ispanijoje prarandama po vieną darbo vietą. Dabar šalyje nedirba jau ketvirtadalis žmonių, o 2013-aisiais nedarbo lygis dar labiau didės.
Dar viena Ispanijos opa, paaštrėjusi per pastaruosius metus, – bankams paskolų už butus negalinčios išsimokėti šeimos.
Milijonas į gatves išvarytų žmonių ir 2 milijonai tuščių butų – tokią milžinišką prieštarą Ispanija išgyvena 2013 metų išvakarėse. Tokia padėtis jau ne vieną ispaną pastūmėjo į kraštutinumus – šalyje būtent dėl krizės per metus nusižudė dešimtys žmonių.
Nors vyriausybė vis dažniau paraginama gelbėti ne bankus, o žmones, valdžia pirmenybę teikia pirmiesiems – ir toliau žvalgomasi, kur gauti daugiau lėšų, ir ištraukti Ispanijos bankus iš skęstančio laivo.
Pavyzdžiui, gegužę paskelbta, kad bankrutuojantis bankas „Bankia” bus nacionalizuotas. Tam iš šalies biudžeto buvo skirta 7 mlrd. eurų.
Bankams – pagalba, o visuomenei – stipriai veržiamas diržas. Tokia kryptis šiemet Ispanijos politikoje dar labiau sustiprėjo, o ispanai jaučia, kaip senka jų kantrybė ir nervai.
Madridą erzina katalonai
Tartum nebūtų gana ekonominių ir socialinių sunkumų, Ispanija šįmet išgyveno dar vieną smūgį – paaštrėjo nesutarimai tarp Madrido ir nepriklausomybės siekiančio Katalonijos regiono.
Rugsėjo 11-ąją, Katalonijos nacionalinę dieną, į gatves reikalaudami nepriklausomybės išėjo pusantro milijono katalonų.
Regiono vyriausybės pirmininkas A. Masas pakluso liaudžiai, sušaukė išankstinius rinkimus ir ateinančiais metais pažadėjo surengti referendumą dėl nepriklausomybės.
Tokie įvykiai Katalonijoje išmušė Madridą iš pusiausvyros – centrinė valdžia laiko referendumą nekonstituciniu ir mano, kad Katalonija tiesiog negali atsiskirti nuo Ispanijos.
Negana to, gruodį Ispanijos švietimo ministras Ignacio Wertas paskelbė apie švietimo reformą, pagal kurią visose šalies regionų švietimo įstaigose turės vyrauti ispanų kalba, nors Katalonijoje jau 30 metų mokyklose ir universitetuose yra dėstoma kataloniškai.
Ispanai atsiminė solidarumą
Žodžiu, nors Ispanijoje šilta, žmonių širdyse – ir kišenėse – čia švilpauja atšiaurūs vėjai. Tiesa, akivaizdu, kad kuo daugiau žmonės turi problemų, tuo didesnė yra jų užuojauta kitiems.
Per pastaruosius metus ispanai prisiminė pertekliaus metais primirštą vertybę – solidarumą. Tonos surinkto maisto ir labdaros valgyklos tiems, kuriems dabar itin sunku.
Nemokamų dėvėtų drabužių sandėliai tiems, kurių atlyginimai neleidžia papildyti spintos.
Labdaros akcijos didmiesčių kvartaluose ar mažuose miesteliuose – per jas gautomis lėšomis padedama tėvams sumokėti už vaikų vadovėlius ir mokyklos maistą.
Šios ir daugybė kitų dosnumo akcijų šildo ispanų širdis ir primena, kad tik rūpinimasis kaimynais ir vienybė padės įveikti besibaigiančiais metais ištikusias bėdas.
Parengta pagal „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Gintaro Radausko (Vilnius), korespondentų Aleksandro Procenkos (Maskva), Guodos Pečiulytės (Briuselis), Pauliaus Jurkevičiaus (Roma) bei Dalios Plikūnės (Paryžius) ir Kristinos Nastopkaitės (Madridas) pranešimus.
