Praėjusią savaitę Lenkijoje prasidėję 1863 metų sukilimo 150mečiui skirti renginiai parodė, kad ginčai dėl tų įvykių prasmingumo tebėra neregėtai aštrūs.
Didžiausios Lenkijos opozicinės Teisės ir teisingumo partijos (TTP) sprendimas boikotuoti vyriausybinius minėjimus ir organizuoti savus šokiravo dalį visuomenės, tačiau nenustebino istorikų.
Ginčijasi jau 100 metų
Istorikai priminė, kad Varšuvos politikai dėl to nesutaikomai ginčijosi per sukilimo 50-metį 1913 metais, o aistros virė net sovietmečiu minint šimtąsias metines.
Sovietinė valdžia 1963 metais ragino aukštinti vien tik raudonuosius sukilėlius, teigdama, kad su Rusijos caru derėtis siekę baltieji priešinosi klasinei kovai ir baudžiavos panaikinimui.
1963 metais, nepaisydami valdžios raginimų, lenkai žvakutes vis dėlto degino prie visų sukilėlių kapų, o paskutinį sukilimo vadą, baltųjų frakcijos atstovą Romualdą Traugutą garbino labiausiai.
Sovietinės kalbos apie klasių kovas Lenkijoje jau seniai pamirštos. Vis dėlto skirstymo į gerus ir geresnius sukilėlius neišvengta ir šį kartą.
Lenkai švęs atskirai
Didžiausi masiniai minėjimai visoje šalyje vyks šiandien, sausio 22-ąją, sukilimo pradžios proga. Prezidentas Bronislawas Komorowskis kartu su politiniais, visuomeniniais ir dvasininkijos lyderiais gėles dės prie sukilėlių kapų karių kapinėse Varšuvoje.
O ekspremjero Jaroslawo Kaczynskio valdoma TTP savo šalininkus sukvietė į mitingą prie kryžiaus, įamžinusio vietą, kur buvo pakartas R. Traugutas.
Šis TTP išsišokimas vietos apžvalgininkų nenustebino, nes minėta partija tik savo šalininkus vadina tikraisiais tautos patriotais. Šalį valdančią Piliečių platformos partiją (PPP) bei jai priklausiusį B. Komorowskį TTP vadina postkomunistų bendrais ir Rusijos bei Vokietijos tarnais.
Neatsitiktinai TTP boikotavo ir minėjimą Prezidentūroje, kuriuo oficialiai buvo pradėti 1863 m. sukilimui skirti renginiai.
Kad Lenkijos visuomenė sukilimo metinių nepasitinka vieningai, teko įsitikinti ir „Lietuvos ryto” korespondentui, aplankiusiam R. Traugutui skirtą paminklą Varšuvoje, pastatytą jo pakorimo vietoje.
Prie paminklo žvakučių atnešęs teatro „Ochota” aktorius Janas Kulczyckis ir trys „Polonia” futbolo klubo sirgaliai pareiškė, kad eis tik į patriotinius TTP renginius.
Vyriškiai priekaištavo, jog Lenkijos valdžia per mažai remia lietuvių esą diskriminuojamus Vilnijos lenkus, ir apgailestavo, kad tautos nebegali sutarti taip, kaip kad sukilimo metu.
Neišgirdo prezidento raginimo
B. Komorowskis ragino minint jubiliejų atsiriboti nuo dabartinės politikos ir pademonstruoti tautos vienybę.
Raudonuosius ir baltuosius sukilėlius suvienijus bendriems kapams esą reikėtų diskutuoti ne apie tai, ar buvo verta sukilti, bet apie tai, ko iš tų įvykių galima pasimokyti.
Prezidento žodžiams kurčia liko ne tik TTP, bet ir istorikai, kurių dalis toliau įtikinėja, jog sukilimas buvo būtinas tautai žadinti, o dalis tvirtina, kad jis buvo nepaprastai žalingas.
Pastarieji primena, kad po sukilimo buvo įvesta ilgus dešimtmečius užsitęsusi žiauri karinė padėtis, vykdyti nuolatiniai trėmimai į Sibirą, engta lenkų kalba ir naikintos lenkiškos organizacijos.
Sukilimas – protestas prieš rekrūtavimą
Rusijos caro okupacinį režimą išgyvenusios Lenkijos šviesuomenė XIX a. viduryje susibūrė į dvi konspiracines frakcijas – raudonuosius ir baltuosius. Raudonieji ragino laisvę išsikovoti, o baltieji kvietė ją iš caro išprašyti derybomis. Iš tikrųjų abi organizacijos ginklavosi ir ruošėsi sukilimui, nes manė, kad pralaimėjusią 1853–1859 metų Krymo kare Rusiją puls Prancūzija, o jos padedami lenkai atgaus laisvę.
Raudonieji tikėjosi, jog jiems padės kitų šalių internacionalistai ir į jų gretas pereis caro kariuomenėje tarnaujantys ukrainiečiai, baltarusiai, kitų tautinių mažumų atstovai. Bet į sukilėlių gretas perėjo vos 200 caro kariškių ir dar maždaug tiek atvyko savanorių iš Vakarų šalių.
Sukilėliams oficialiai nepadėjo nei Prancūzija, nei Anglija, nenorėjusios konflikto su Prūsija ir Austrija, kurios kartu su Rusija buvo pasidalijusios Abiejų Tautų Respubliką.
Raudonieji planavo sukilimą pradėti 1863 m. vasarą, tačiau apie planą sužinojęs caras nusprendė užbėgti neramumams už akių. Carinės Lenkijos valdytojas grafas Aleksandras Wielopolskis nurodė į rekrūtus paimti 5 kartus daugiau varšuviečių.
Iki tol į rekrūtus loterijos būdu Varšuvoje buvo imama po 2 tūkst. jaunuolių, o 1863 m. nurodyta imti dešimt tūkstančių, ir ne loterijos būdu, o pagal pateiktus sąrašus.
Caras tikėjosi taip į kariuomenę 25 metams paimti visus revoliucinėmis nuotaikomis užsidegusius varšuviečius, o tam sutrukdyti panorę raudonieji netikėtai ryžosi anksčiau pradėti sukilimą.
Tačiau sukilimui nebuvo tinkamai pasirengta: trūko ginklų, sukilimo vadai nuo pat pradžių pykosi, nesutarė dėl veiksmų. Neišdegė ir planas užgrobti carinės kariuomenės įtvirtinimus bei ginklų sandėlius Varšuvoje.
Nors prie raudonųjų netrukus prisidėjo ir baltieji, į miškus iš viso patraukė kelis kartus mažiau sukilėlių, nei buvo užsiregistravę.
Caro kareivių pajėgos buvo net 10–20 kartų didesnės, tad sukilėliai įstengė vykdyti vien partizaninį karą ir neturėjo jokių galimybių laimėti.
Netrukus sukilimas išsiplėtė ir Lietuvoje bei dalyje Ukrainos, Baltarusijos teritorijų. Aktyviai sukilime dalyvavę žemaičiai skelbė, jog kovoja su rusinimu ir už katalikų tikėjimą, neaukštindami Varšuvos.
Tai buvo paskutinis bendras Abiejų Tautų Respublikos sukilimas, po kurio ėmė ryškėti lietuvių, ukrainiečių, baltarusių siekiai kurti savas valstybes. Beje, lietuviams sukilimo padariniai buvo skaudžiausi – caro atsiųstas generalgubernatorius Michailas Muravjovas, rusų pramintas Koriku, čia vykdė žiauriausias represijas.
