„Aš žinau, kas užsakė išpuolį, ir būtinai pranešiu šio žmogaus pavardę teisėsaugos organams”, – pareiškė S. Filino motina. Bet ištesėti pažado kol kas neskuba.
Užtat labai jau keistai ir net įtartinai nuskambėjo Maskvos Didžiojo teatro generalinio direktoriaus Anatolijaus Iksanovo žodžiai iš karto po incidento.
„Didžiojo teatro solistas Nikolajus Ciskaridzė negali turėti nieko bendra su siaubingu išpuoliu prieš S. Filiną.
Esu įsitikinęs, kad N. Ciskaridzė negalėjo būti susijęs su tokiu žvėrišku poelgiu”, – lyg niekur nieko pareiškė A. Iksanovas.
Vienas geriausių ir labiausiai nusipelniusių baleto solistų įtarimą kelia ir todėl, kad visiems žinoma, kokie sudėtingi S. Filino ir N. Ciskaridzės santykiai.
Pastarasis taip pat pretendavo į Didžiojo teatro baleto meno vadovo vietą.
Tokie tarpusavio vaidai Maskvos Didžiojo teatro užkulisiuose maskviečių nestebino dar sovietiniais laikais, bet dabar, regis, buvo peržengtos visos ribos ir pūlinys tiesiog trūko.
Kodėl laukė šūvio?
„Didžiojo teatro istorijoje visada buvo pasakojimų apie stiklus puantuose, išsviestas į sceną kates, šluotas ir pan.
Tai savotiška teatro gyvenimo dalis, ir jos niekas nepanaikino. Bet tai, kas atsitiko S. Filinui, neturi nieko bendra su panašaus pobūdžio chuliganizmu”, – šykščiai išpuolį prieš kolegą komentavo N. Ciskaridzė.
Išpuolis prieš 42 metų S.Filiną buvo įvykdytas Maskvoje vėlų sausio 17-osios vakarą Troickajos gatvėje, kur jis gyvena.
Kai jis privažiavo prie savo namo ir išlipo iš mašinos, jį kažkas pašaukė. Sergejus atsigręžė. Galima buvo tikėtis smūgio į galvą, reikalavimo atiduoti pinigus, gal netgi šūvio. Bet tą akimirką jam į veidą šliūkštelėjo rūgšties.
To Didžiojo teatro meno direktorius, žinoma, nesitikėjo ir patyrė sunkius cheminius pirmo, antro ir trečio laipsnio veido ir akių ragenos nudegimus.
Bet šiuo atveju įdomu kita.
Kaip vėliau pasakojo Didžiojo teatro meno direktorius, kai jį pašaukė nepažįstamas vyras, jis manė, kad į jį pradės šaudyti.
Vien tai daug ką gali pasakyti apie šiuo metu Didžiojo teatro užkulisiuose tvyrančią atmosferą.
Talentingas krizės vadybininkas
Reikia atsižvelgti ir į tai, kad S. Filinas ten nebuvo svetimas. Vairuotojo ir namų šeimininkės sūnus baigė Maskvos choreografijos mokyklą – Didžiojo teatro kadrų kalvę.
Talentingas vaikinas iškart pateko į jo baleto trupę, ten iškilo ir tapo vienu iš solistų, daugelio svarbių partijų atlikėju.
Prieš penkerius metus, pradėjęs jausti „amžiaus naštą”, išėjo į muzikinį K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos teatrą, ten dirbo baleto trupės vadovu.
Darbas sekėsi ir baleto trupė išgarsėjo tarptautinėje scenoje.
Į Didįjį teatrą S. Filinas grįžo 2011-ųjų pavasarį kaip baleto meno vadovas, teisingiau, „krizės vadybininkas”, nes baletą buvo ištikusi dar viena, labai užsitęsusi ir aštri krizė.
Permainos nepatiko „seniams”
Per pusantrų metų S. Filinas padarė daug: tikrai atnaujino repertuarą, pasikvietė talentingų geriausių Rusijos teatrų ir užsienio artistų, aktyviai stūmė į priekį jaunimą.
Žinoma, tuomet kai kas iš „senių” atsidūrė šešėlyje. Ir tai akivaizdžiai ne visiems patiko. Galbūt kai kas negalėjo su tuo susitaikyti. Tokių nepatenkintų, anot šaltinių, netrūko.
Didžiojo teatro atstovė spaudai Katerina Novikova pripažįsta, kad prieš Sergejų tikriausiai intrigas rezgė ne pavienis asmuo, o grupė.
Intrigų mastas augo geometrine progresija. Iš pradžių pasipylė nežinomų žmonių skambučiai. Vieni tyliai šnopavo į ragelį, kiti neslėpė paslėptų grasinimų.
Vėliau intrigantai apibraižydavo jo automobilį ir pradurdavo padangas, įsilauždavo į S. Filino elektroninį paštą ir puslapį „Facebook” ir ten skleisdavo jį įžeidžiančią informaciją.
Intrigos – teatro nelaimė
Tai reiškia, kad meno direktorius įgijo nemažai priešų. Svarbiausia tai, kad Maskvos Didžiajame teatre jau seniai viešpatauja bjauri „bendraminčių terariumo” atmosfera.
„S. Filino nelaimė nėra atsitiktinumas. Daugelis Didžiojo teatro skaudulių – šlykštūs samdyti plojikai, draugaujantys su artistais, bilietų spekuliantai ir perpirkėjai, puspročiai gerbėjai, pasirengę pergraužti gerklę savo dievaičių varžovams, ciniški programišiai.
Melas spaudoje ir skandalingi darbuotojų interviu – viena sniego lavina. Ir ją sukėlė teatro etikos nebuvimas, o ją Didžiajame teatre konkretūs žmonės pamažu naikino.
Tai tikra šio Didžiojo teatro nelaimė”, – mintimis dėl išpuolio prieš S. Filiną dalijosi Didžiojo teatro baleto vadovas Aleksejus Ratmanskis (dirbęs 2004–2008 metais).
Buvusi primabalerina Anastasija Voločkova neatmeta galimybės, kad prie šio žiauraus išpuolio prieš S. Filiną galėjo prisidėti netgi Didžiojo teatro vadovybė.
„Ne iš nuogirdų žinau, kad Didysis teatras paskendęs intrigose. Pati buvau liudininkė situacijos, kai bet koks žmogus, atėjęs su pinigais, galėjo direktoriui pasakyti: štai šita balerina šoks, o štai šitą vykite lauk. Arba priešingai.
O kai teatro generalinį direktorių A. Iksanovą apskundžiau teisme, kad jis neteisėtai mane atleido, pas mane ateidavo žmonės su peiliu ir grasindavo atimti gyvybę”, – pasakojo A. Voločkova.
Kalta „žydrųjų mafija”?
Didžiojo teatro meno direktoriaus S. Filino užpuolimo byla užsiimantys tyrėjai turi ir grynai komercinę versiją: jam esą galėjo atkeršyti artistai, kurių baletmeisteris neleido į asmenines gastroles.
Tiesa, trupės nariai neigia, kad pastaruoju metu kolektyve dėl to buvo kilę rimtų konfliktų.
Alternatyvių versijų daug – net iki „žydros”: neva visi jie, šokėjai, yra gėjai – mylisi vienas su kitu ir pavydi vienas kito. Nors žinoma, kad S. Filinas yra tradicinės lytinės orientacijos šalininkas: du kartus vedęs, turi du vaikus.
Bet, pagal kitą versiją, išpuolio priežastis kaip tik susijusi su meno direktoriaus tradicine lytine orientacija.
Ji esą nelabai patiko „žydrųjų mafijai” – taip pašaipiai yra vadinami susimokę homoseksualios orientacijos asmenys, padedantys vienas kitam netgi ne visai legaliais būdais.
Nepaklausė gerų patarimų
S. Filinas mano, kad problema rimtesnė, ir kaltina save dėl lengvabūdiškumo, priekaištauja sau už tai, kad nesutiko paimti vairuotojo ir apsaugos, nors tai jam buvo pasiūlyta.
Jis mano, kad be reikalo nusiramino po pokalbio su Didžiojo teatro generaliniu direktoriumi I. Iksanovu, kai iš jo išgirdo, jog šis dirba tarsi fronto linijoje jau 12 metų, bet reikia neprarasti drąsos ir rasti savyje jėgų nereaguoti į šiuos grasinimus.
Beje, šis pokalbis įvyko gruodžio 15-ąją, likus mėnesiui iki dabartinio siaubingo išpuolio prieš S. Filiną.
„Man reikėjo iš karto, dar iki Naujųjų metų, pranešti visoms žiniasklaidos priemonėms, kad aš ir toliau sulaukiu grasinimų. Kažkam sukeliu agresiją.
Anksčiau ar vėliau ši agresija turėjo išsilieti konkrečiais veiksmais”, – sakė S. Filinas.
Dabar, po atliktos akių operacijos, po kurios jis ir vėl galės matyti, S. Filinas laukia ryžtingų priemonių iš „viršaus”.
„Manau, kad pakaktų vos vieno sprendimo tam, kad būtų užbaigtos visos tos purvinos atakos”, – intriguoja S. Filinas, nutylėdamas, koks būtent turi būti sprendimas ir kas konkrečiai turi nutraukti atakas.
„Ir jeigu po išpuolio prieš mane šio sprendimo nebus, nežinau, kas turi atsitikti mūsų šalyje, kad šalies vadovybė ir jėgos struktūros atkreiptų į tai dėmesį”, – sakė Didžiojo teatro meno direktorius.
Teatro šlovė
Maskvos Didysis teatras – vienas garsiausių pasaulyje operos ir baleto teatrų. Jo istorija prasidėjo prieš du šimtmečius – 1776 metais.
Pirma nuolatinė teatro trupė buvo suburta Maskvoje Jekaterinos II vyriausiojo prokuroro ir teatro gerbėjo princo Petro Urusovo ir buvusio anglų akrobato Michaelo Maddoxo.
Princas P. Urusovas 1780 m. ėmė konstruoti didingą pastatą, „kurio išorinis puošimas turėjo prisidėti prie miesto grožio”.
Pirmuosius baleto spektaklius statė garsūs prancūzų ir italų baleto meistrai, tačiau netrukus jauni rusų choreografai, tokie kaip Adomas Glukovskis, perėmė darbą ir susikoncentravo į rusiškas temas.
Nuo 1820 iki 1830 m. trupė, išplėsta iki 150 šokėjų, dirbo pagal prancūziškas tradicijas.
1840 metais buvo pastatyti pirmieji Michailo Glinkos spektakliai – „Ivanas Susaninas”, „Ruslanas ir Liudmila”, kurie atspindėjo tikros rusiškos mokyklos įkūrimą.
Itin svarbus operos ir baleto istorijai yra Piotro Čaikovskio palikimas. Šiame teatre pirmą kartą buvo parodyta dauguma jo darbų, tarp jų – „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama” ir „Gulbių ežeras”.
1956 m. Didysis baletas pirmą kartą surengė pasirodymą Vakaruose, Karališkajame „Covent Garden” operos teatre, kitais metais gastroliavo Niujorke.
2005 m. prasidėjo istorinio Didžiojo teatro pagrindinio pastato rekonstrukcija.
