Šv.Petro aikštė nutvieksta skaisčios saulės. Nesinori net tikėti, kad savaitės pradžioje čia būtų smarkiai liję ir griaudėjusi perkūnija. Kad būtų trankęsi žaibai – tiek meteorologine, tiek istorine prasme.
Bet smarkios audros ženklų liko. Aikštėje kur kas daugiau pareigūnų. Uniformuotų ir ne. Atsirado televizijos kamerų.
Gretimoje Susitaikymo gatvėje (Via della Conciliazione) prie įėjimo į paprastai tylų Vatikano spaudos centrą šmirinėja žurnalistai.
Vertinimai visiškai pasikeitė
Roma gyvena keisto laukimo valandas: popiežiaus lyg ir nėra, bet jis dar šiek tiek yra.
Naujo popiežiaus rinkimų ažiotažas prasidėjo, bet buvusiojo niekas dar nelaidoja.
Pats pontifikas tvirtina, kad blogai jaučiasi. Bet Italijos sostinės medikai dievagojasi, kad Benediktui XVI nėra numatyta netgi jokių sveikatos patikrų.
Užtat suplanuota serija apaštalinių Šventojo Tėvo vizitų, kurių, pasirodo, nebus.
Šventasis Tėvas atsistatydina. Jis nebebus tėvas, jis toliau bus Romos vyskupas emeritas ir Vatikano politiniame gyvenime nedalyvaus.
Bet iš Vatikano jo niekas neištremia. Kardinolas Josephas Ratzingeris ir toliau liks gyventi Vatikane.
Roma – pasaulio katalikybės sostinė – šiomis dienomis panirusi į neįtikėtinų prieštarų sūkurį.
Tai, kas buvo nediskutuotina taisyklė vakar ir keletą šimtmečių, šiandien tapo ginčų objektu. Diskutuoja visi – nuo Italijos prezidento iki religinių suvenyrų pardavėjų.
Ginčijasi „Via Ottaviano” mados salonų pardavėjos ir ekskursijų po Vatikaną siūlytojai. Romos kardinolai ir paprasti parapijų tikintieji.
Vieni piktinasi, kiti stebisi, treti žavisi. Abejingų sensacingam Benedikto XVI pasitraukimui Romoje tiesiog nėra.
Romiečiai kraipo galvą
Yra įvairių posakių, kurie susieja į nedalomą visumą – Romą ir Romos popiežių.
Vienas jų yra „Ogni cristiano e’ romano”: „Kiekvienas krikščionis yra ir Romos gyventojas.”
Arba „Morto un Papa se ne fa un altro”: „Vienas popiežius mirė, bus naujas popiežius.”
Bet šįsyk problema būtent čia ir slypi: popiežius nemirė, bet naujo vis vien reikia. Romiečiams tai – naujiena.
Popiežius yra jų gyvenimo dalis, jie gimsta ir miršta su mintimi, kad gyvena pontifiko mieste. Kad jis yra čia, greta jų, šiapus arba anapus Tibro.
Tikrieji romiečiai žino daugybę įvairių istorijų apie popiežius, konklavas, laidotuves ir nė patys negali pasakyti, iš kur: žino, ir tiek.
Todėl ši keista Apaštalų sosto būsena, kai popiežius skelbiasi nebegalintis likti soste, Romai atrodo neįtikėtina ir visiškai neįprasta.
„Nežinau, nežinau...”
„Žinote, pas mus sakoma: „Stare come un papa” – „Gyventi kaip popiežius”. Kitaip tariant, gyventi labai gerai”, – man paaiškino simpatiška pensininkė Amelia netoli Šv.Petro aikštės kolonados.
„Kad popiežius nenorėtų būti popiežiumi? Kur tai matyta?” – stebisi moteris.
Netrukus nuo motorolerio nulipęs Luigi pasitaiso madingą „Monclair” striukę ir ima dėstyti savo versiją: „Tik nereikia mums pasakoti, kad popiežius savo noru išeina melstis į klauzūrą.
Išeina, nes jį verčia išeiti. Ten (rodo Vatikano sienas) įvairūs dalykai dedasi. Aš manau, kad čia – paskutinis sąmokslo veiksmas.”
Pagyvenęs dvasininkas iš nedidelio Lacijaus regiono miestelio sąmokslais netiki: „Jeigu popiežius tvirtina, kad nebeturi jėgų, reikia juo tikėti.”
Primenu jam, ką sakė buvęs Jono Pauliaus II asmeninis sekretorius Stanislawas Dziwiszas: nuo kryžiaus nulipti nelemta. Bet kunigas tik mosteli ranka ir nieko nebesako.
Panašiai kaip Krokuvos arkivyskupas mąsto ir religijos mokytoja Antonella: „Man Romos popiežius yra ne tiek hierarchas, kiek Šventasis Tėvas.
Ar gali tėvas atsisakyti tėvystės? Nežinau, nežinau...”
Velniai per konklavą nemiega?
Popiežius iki šiol buvo vadinamas konservatoriumi, dabar tapo kone novatoriumi.
Klausiu Romos „La Sapienza” universiteto studentės Palmiros nuomonės.
O ji pati klausia: „Kaip galima vadinti atsilikusiu konservatoriumi popiežių, kuris pradėjo bendrauti su žmonėmis „Twitter”?
Tikrai – apie tai kažkodėl niekas nekalba.
Italijos politikai dabar choru vadina Benediktą XVI nesuprastu naujovių šalininku, kone Bažnyčios revoliucionieriumi.
Visai neseniai jie žavėjosi Jonu Pauliumi II, kurio agoniją turėjo progą stebėti visas pasaulis. O dabar daug kas jau aiškina, kad apaštalo Petro įpėdinis turi teisę tapti eiliniu mažos valstybės vadovu: pavargo ir į pensiją.
O kaip su Šventąja Dvasia, kuri Siksto koplyčioje per rinkėjus – kardinolus nurodo naujojo popiežiaus kandidatūrą?
Espreso puodelį ant baro padėjęs baristas Simone šelmiškai šypsosi ir dėsto savąją išmintį: „Žinai patarlę „Kai renkamas naujas popiežius, velniai namuose nesėdi”?
Kažin kaip bus šįsyk. Iki šiol buvo kalbama ne tiek apie velnius, kiek apie „juodvarnius”, kurie tykojo slaptų popiežiaus dokumentų.
Vienas jų buvo sučiuptas, tiesa, jis vilkėjo baltus asmeninio liokajaus marškinius.
Abejonės dėl fizinio pajėgumo
Apie Benediktą XVI atsistatydinti pastūmėjusias priežastis ir jo sprendimo reikšmę istorijai kalbuosi su Romos privataus universiteto „Luiss” Strateginių tyrimų katedros profesoriumi, žurnalo „Limes” politikos apžvalgininku Germano Dottori.
– Benedikto XVI pareiškimas tapo pasauline sensacija. Kodėl jo pasitraukimas sutiktas kaip neįtikėtina naujiena, kone šokas?
– Priežasčių yra kelios. Bet pati svarbiausia turbūt yra tai, kad Katalikų bažnyčia iš tiesų susidūrė su nauja būsena. Kurį laiką bus du popiežiai: vienas atsistatydinęs, kitas – valdantysis.
Tokių dalykų iki šiol nėra buvę, išskyrus vieną kitą kelių šimtmečių senumo atvejį.
– Profesoriau, buvo pasakyta, kad popiežius neserga ir yra sveikas tiek, kiek gali būti sveikas devintąją dešimtį įpusėjęs vyras.
Kiek, jūsų nuomone, J. Ratzingerio sprendimui iš tiesų turėjo įtakos jo fizinė būklė?
– Nežinau, ar pastebėjote, kad pastaraisiais mėnesiais popiežius labai sublogo. Jis kur kas sunkiau juda.
Benedikto XVI turbūt nekamuoja konkrečios patologijos, su kokiomis susidūrė Jonas Paulius II, kurį pasaulis netgi praminė „Dievo atletu”.
Tačiau J. Ratzingeris, manau, iš tikrųjų susiduria su fizinių jėgų problema. Kita vertus, popiežiaus 2013-ųjų veiklos kalendoriuje matyti, kad jo laukė svarbios ir sudėtingos kelionės.
Kad ir pontifiko vizitas į Braziliją. Daug kam kyla abejonių dėl fizinių popiežiaus galimybių vykdyti ganytojišką misiją.
Kyla abejonių ir dėl Benedikto XVI galimybių atgauti prarastas jėgas po apaštalinių kelionių.
Baigiasi sunkus pontifikatas
– Kai kas tvirtina, kad popiežiaus veide matyti didžiulio, kone metafizinio nuovargio ženklai. Kiti tai vadina paprasčiau – depresija...
– Matote, Benedikto XVI pontifikatas iš tiesų buvo sunkus ir sudėtingas. Tai, matyt, atspindi ir jį po Jono Pauliaus II mirties išrinkusi konklava.
Bažnyčios istorija moko, kad konklavos puikiai parodo, koks bus būsimo popiežiaus valdymas. Kuo įnirtingesnė ir aršesnė konklava, tuo sunkesnis paprastai būna ir pats pontifikatas.
– Kaip derėtų vertinti pasitraukiančio popiežiaus pontifikatą?
– Benedikto XVI asmenybė buvo ir išlieka prieštaringa, tad tokie bus ir vertinimai. Aš manau, kad šio popiežiaus prieštaringumą įprasmina ir netikėta jo pontifikato atomazga.
Pontifikatą lydėjo tam tikros nesėkmės ir pralaimėjimai.
J. Ratzingerio valdymo metais vyko tam tikras nuomonių supriešinimas. Jis stebino net patį konservatyviausią katalikybės sparną, tačiau taip ir nesugebėjo rasti rėmėjų tarp Bažnyčios reformatorių.
– Turbūt lieka nebaigti darbai? Kai kurios Vatikano politikos kryptys, matyt, nebus tęsiamos?
– Dabar dar sunku pasakyti. Benediktas XVI buvo Vatikano ir Maskvos stačiatikių patriarchato suartėjimo šalininkas. Nuo būsimojo popiežiaus priklausys, ar ši Šventojo Sosto politikos kryptis bus aktyviai plečiama.
Kita vertus, J.Ratzingeris buvo JAV prezidento Baracko Obamos inicijuoto dialogo su naujaisiais Arabų pavasario lyderiais islamo šalyse priešininkas.
Beje, Benediktas XVI labai jaudinosi dėl teroro ir prievartos prieš krikščionis protrūkių Afrikoje.
Bažnyčiai jau teks keistis
– Benediktą XVI buvo įprasta vadinti konservatyviu popiežiumi. Tačiau kitą dieną po jo atsistatydinimo jau imta kalbėti apie revoliucionierių. Kur tiesa?
– Jūs teisus. Netikėta J. Ratzingerio pontifikato baigtis dar kartą parodo, koks prieštaringas buvo šis popiežius.
Vis dėlto tvirtinti, kad Benediktas XVI visada buvo aršus konservatorius, būtų neteisinga.
Jis buvo ir vienas didžiausių II Vatikano susirinkimo reformų šalininkų.
Kita vertus, jam didžiulį įspūdį paliko 1968-ųjų įvykiai, kuriuos jis aiškiai įvardijo kaip Vakarų kultūrinę krizę.
– Ar popiežius išeina kaip nugalėtojas, ar, atvirkščiai, kaip pralaimėjęs savo kovą?
– Tikslesnius vertinimus pateiks istorija, bet vėliau. Kol kas akivaizdu tai, ką pasakė pats popiežius: „Negaliu valdyti.”
Itin subtilios kultūros asmenybės stotas, matyt, nesiderino su konkrečiais Bažnyčios administravimo poreikiais būtent dabar, kai galbūt reikėjo ne tiek intelektualių įžvalgų, kiek trumpų ir aiškių pareiškimų.
– Ši konklava bus išskirtinė: kardinolai popiežių rinks ekspopiežiaus akivaizdoje. Ar kardinolas J. Ratzingeris kaip nors darys įtaką rinkimams?
– Nemanau. Bet sosto atsižadėjimas yra politikos faktas, todėl gali turėti tam tikrą, tegu ir netiesioginę, įtaką.
Akivaizdu, kad popiežiaus priešams ir varžovams neverta tikėtis lengvo pasivaikščiojimo Siksto koplyčioje.
Ryžtingas ir labai netikėtas Benedikto XVI žingsnis vargu ar patiko kai kuriems itin ambicingiems ir Vatikane įtakingiems kardinolams.
Ši konklava bus išskirtinė, nes nebus ilgų gedulo ceremonijų.
Tiesa, paprastai po mirusio popiežiaus laidotuvių būdavo devynių dienų laikotarpis, kurio metu kardinolai apmąstydavo Bažnyčios aktualijas, aptardavo būsimos konklavos dalykus.
Reikia manyti, kad tokia apmąstymų pauzė bus skelbiama ir šį kartą.
– Benediktas XVI parodė, kad galima kelių eilučių lotynišku tekstu atsisakyti apaštalo Petro sosto. Kokios šio veiksmo pasekmės Bažnyčiai?
– Pati svarbiausia būtų ši – nebeliko tabu. Tai gana svarbus aspektas. Bažnyčia nebebus tokia, kokia buvo iki šiol.
Jonas Paulius II, matyt, taip pat mąstė apie galimą sosto atsisakymą, tačiau jam žengti šio žingsnio neleido absoliutizuota ir romantiška tikėjimo vizija.
J. Ratzingeris – vokietis, jam būdingas racionalumas, konceptualumas.
Žinoma, viskas priklausys nuo to, kokia bus konklavos eiga ir kaip pavyks ją organizuoti.
Krikšto dieną laikė lemties ženklu
Josepho Ratzingerio, 2005-ųjų pavasarį išrinkto popiežiumi Benediktu XVI, tėvas – miestelio žandaras – buvo Josephas, o motina, kuri dirbo virėja, – Maria.
Nors buvo jau balandžio vidurys, būsimo popiežiaus gimimo dieną, 1927 metų balandžio 16-ąją, Aukštutinėje Bavarijoje esančiame Marktlio prie Ino miestelyje siautėjo pūga.
Praėjus vos 4 valandoms po gimimo, Didįjį šeštadienį, 8 val. 30 min., mažylį pakrikštijo. Josephas buvo pirmasis prieš Velykas šviežutėliu krikšto vandeniu pakrikštytas kūdikis. Kai kurie kaimynai tai vadino ženklu visam gyvenimui.
Kai J.Ratzingeriui buvo 5 metai, jis buvo išrinktas į vaikų grupę, kuri su gėlėmis pasitiko Miuncheno arkivyskupą kardinolą Michaelį von Faulhaberį. Tą pačią dieną mažametis pareiškė, kad nori tapti kardinolu.
Būsimajam popiežiui augant, tvirtai tikinti jo šeima melsdavosi prieš kiekvienus pusryčius, pietus ir vakarienę, kasdien užsukdavo į bažnyčią.
1941 metais keturiolikmetis J.Ratzingeris, kaip to reikalavo tuomečiai įstatymai, įstojo į Hitlerio jaunimo organizaciją „Hitler-Jugend”. Tačiau jaunuolis nebuvo entuziastingas jos narys.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui J.Ratzingeris buvo paimtas į kariuomenę ir tarnavo priešlėktuvinės gynybos dalinyje.
Po Antrojo pasaulinio karo jis įstojo į kunigų seminariją, o 1951 metais buvo įšventintas į kunigus.
Praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais dvasininkas buvo vertinamas akademikas. J. Ratzingeris teologiją dėstė įvairiuose Vokietijos universitetuose.
1977 metais popiežius Paulius VI paskyrė J.Ratzingerį Miuncheno ir Freizingo arkivyskupu bei įšventino jį į kardinolus. Tai buvo neįprasta, turint omenyje tai, kad dvasininko patirties J.Ratzingeris turėjo labai mažai.
Nuo 2002-ųjų iki pat išrinkimo popiežiumi J.Ratzingeris buvo Vatikano Kardinolų kolegijos dekanas.
