Kaip vingiuoja kelias į rinkėjo širdį – per verksmingus plakatus autobusų stotelėje?
Gal svarbu praėjusių – klestėjimo – metų ilgesys? O galbūt sąsajos su Romos katalikų bažnyčios vadovu Benediktu XVI, paskelbusiu apie atsistatydinimą?
Kovos arena – miesto gatvės
Pasivaikščiokime po Romą. Tačiau šį sykį neaikčiokime dėl barokinių bažnyčių kupolų, fantastiškų Giano Lorenzo Bernini fontanų ar antikos šventyklų.
Geriau pasigrožėkime politine kova. Ji vyksta tiesiai prieš mus – gatvėje. Pažadai, grasinimai, vilionės.
Daugybė agitacinių plakatų pasakoja apie geresnę Italiją. Tokią, kokios dar nėra. Tokią, kokia dar tik atsiras šį savaitgalį po rinkimų į šalies parlamentą.
Rinkimų agitacija tiesiog gatvėje – sena itališka tradicija. Jai nebaisi net ekonominė krizė, privertusi tautą atsisakyti nukainotų „Armani” džinsų ir suknelių.
Rinkimų plakatams pinigų negaili turtuolis Silvio Berlusconi, neskaičiuoja jų ir buvę ar dabartiniai komunistai.
Tad Romoje tiesiog mirgėte mirga politikų veidai, šūkiai, dejonės ir vizijos.
Žinoma, turistai iš užsienio nelabai supranta, ko iš jų nori daili italų politikė Giorgia Meloni, gundomai žvelgianti iš milžiniško plakato netoli Šv.Jono Laterano katedros.
Bet tai pačių užsieniečių problemos. Mat jeigu į valdžią sugrįš linksmuolis S.Berlusconi arba juokdarys Beppe Grillo, vėl prasidės „bunga bunga” linksmybės vyriausybėje ir gyvenime – bus panaikinti antipatiški mokesčiai, namų šeimininkės vėl šypsosis.
Europos centrinis bankas galės gelbėti pats save, nes trilijonus eurų skolų sukaupusios Romos jau nebeišgelbės niekas.
Kairieji mala apie teisingumą
Kasdien stotelėse laukiantys miesto gyventojai, regis, tiesiog žvalgosi savojo autobuso.
Bet taip tik atrodo. Iš tikrųjų jie dalyvauja pasiutusiame rinkimų šou. Bendrauja su kandidatais į parlamentą, vyriausybę.
Beje, maršrutiniai autobusai Romoje važinėja labai netvarkingai – kartais stotelėje tenka mindžikuoti gerą pusvalandį.
Bet Demokratų partijos lyderiui Pierui Luigi Bersani šis nepatogumas puikiai tinka. Karaliaus Viktoro Emanuelio prospekte jis žvelgia iš visų autobusų stotelių.
Vienoje pusėje surašyti autobusų maršrutai, kitoje – P.L.Bersani, pliktelėjęs pusamžis vyras pamaldžiai sudėtomis rankomis. Kokia svarbiausia jo malda?
„Teisinga Italija” – skelbia užrašas autobusų stotelėje. Buvęs komunistas, visą gyvenimą dirbęs partijos aparate, kvailų pažadų nedalija.
Jis nesiūlo turtingos Italijos – be skolų ir be baimės tapti antrąja Graikija. Ne, būsime visi nelabai turtingi, užtat teisingi.
Bus gerai nesusituokusiems, kurie gyvens kartu. Bus gerai svetimšaliams, kurių vaikai, gimę Italijoje, automatiškai įgis šalies pilietybę.
Ir profesinėms sąjungoms taip pat bus gerai, nes jos galės ir toliau kištis į verslą, organizuoti visuotinius streikus.
P. L. Bersani darys taip, kaip iki jo darė visi kairieji: iš ten truputį atims, o ten šiek tiek pridės.
Sumažins nekilnojamojo turto mokestį. Padidins palūkanas už bankų indėlius. Bet iš esmės turbūt nedarys nieko. Lauks, kol nusistovės palankesni orai tarptautinėse finansų rinkose.
Homoseksualams bus geriau?
„Sveiki sugrįžę, kairieji!” – su visais, kurie laukia autobuso Tibro upės pakrantėje, sveikinasi Nichi Vendola.
Šis kreivai besišypsantis vyras panašesnis į popmuzikos atlikėją, o ne į politiką.
Ausyje žibantis auskaras kažką sako, bet tik ne tai, kad Apulijos regiono gubernatorius yra neužsimaskavęs, tikras, aršus komunistas iš Atkurtosios komunistų partijos („Rifonfazione comunista”).
N. Vendola pagarsėjo drąsiai paskelbęs, kad yra gėjus. Dievobaimingoje Italijoje tokie dalykai garsiai nesakomi – netgi tarp komunistų.
Jis – už įteisintas gėjų santuokas ir galimybę įsivaikinti. Tiesa, bosas P.L.Bersani sudraudė: dar per anksti.
N. Vendola sugriežė dantimis, bet pakluso. Tačiau mielų politinių netikėtumų Italijos gėjai ir lesbietės vis dėlto gali tikėtis.
Kol N. Vendola rodo savo auskarą, į valdžią braunasi kiti. Teisingiau – kitokie. „Mes būsime skirtingi” – skelbia prie turgaus iškabintas plakatas.
Abejoti tuo netenka, nes į praeivius kreipiasi Demokratų partijos atstovas Jeanas Leonard’as Touadi. Šis simpatiškas juodaodis vaikinas iš Kongo šypsosi ir nori, kad jį išrinktų į Lacijaus regiono valdžią.
Ar jo tautiečiams, kurie kitoje gatvės pusėje ant šaligatvio dėlioja „Louis Vuitton” klastotes, gyvenimas pagerės? Kažin, Italija – ne Amerika. Tačiau rasinė egzotika kairiesiems labai prie širdies.
Pasišovė apginti šeimas
„Mes giname silpnuosius ir šeimas!” – skelbia didžiulis plakatas, kurio centre – raudonas skydas su baltu kryžiumi.
Še tau: anksčiau Italijoje nuskriaustaisiais rūpinosi komunistai, nes taip surašyta „Internacionalo” himne.
O dabar silpnaisiais domisi Italijos krikščionys demokratai.
Nuo ko jie gins šeimas, aišku: nuo N. Vendolos ir jo bičiulių gėjų. Tai šventasis karas, kuriam pritaria ir Vatikanas.
Kiti krikščionio demokrato Piero Ferdinando Casini ideologiniai užmojai nelabai aiškūs. Išskyrus, žinoma, tvirtą požiūrį į gimines.
Jo Centro sąjungos kandidatų į parlamentą sąraše – svainiai, pusbroliai, pusseserės, broliai, anūkai.
Ar jiems bus įdomūs milžiniškų mokesčių nepajėgiančių mokėti Italijos bedarbių, neįgaliųjų, pensininkų, vienišų motinų rūpesčiai? Kas čia žino.
Vienas garsus krikščionis demokratas Giulio Andreotti premjero krėsle sėdėjo net septyniskart, ir visiems Italijoje tuo metu buvo gerai.
Iš M. Monti liko tik ramentas?
Dabartinės vyriausybės vadovas profesorius Mario Monti labai ilgai svarstė – veltis į politiką ar ne? Galiausiai nusprendė: kas ne su manimi, tas prieš mane.
Ir paskelbė savo vardu pavadintą partiją-nepartiją, kuri apeliuoja į Italijos piliečių sąmoningumą.
S. Berlusconi turbūt ne veltui perspėjo profesorių: „Nelįsk į politiką – tapsi menku lyderiu.”
Panašiai ir įvyko.
Sąmoningų piliečių, kurie su meile žvelgtų į Kristupo Kolumbo prospekto stotelėje išklijuotą M.Monti rinkimų plakatą, – nedaug.
Ir iš kur jų bus, jeigu verslininkai apskaičiavo, kad kas minutę Italijoje uždaroma viena įmonė. Nuo M.Monti vyriausybės veiklos pradžios namo patraukė visa armija – 100 tūkstančių verslininkų.
Todėl M.Monti rinkimų šūkis „Už Italiją, kuri kyla” autobusų stotelėje sulaukia tik ironiškų šypsenų.
Vienas šmaikštuolis plakate pakeitė tris raides, ir sumirgėjo liūdna profesoriaus politikos teisybė. Šūkyje „Italia che sale” vietoj jungtuko „che” atsirado angliškas „for”.
Rezultatas? „Italia for sale” – išparduodama Italija. Nuosaikusis liberalas M.Monti, atrodo, galutinai susidėjo su Italijos kairiaisiais.
Todėl S. Berlusconi bičiuliai profesorių negražiai pravardžiuoja „Bersani ramentu”.
Prieš homoseksualų šeimas
Tačiau M. Monti vis vien šneka, kad komunistai Italijoje nėra baisūs.
Aišku, tokių žodžių autobusų stotelėse klijuojamuose plakatuose jis viešai nekartoja. Jam labiau prie širdies internetas, socialiniai tinklai.
Galbūt todėl plakatų su piktai žvelgiančiu M. Monti ne tiek ir daug. Tik kažin ar profesorius nebus apsirikęs. Internautai – negailestinga, kandi liaudis. Internete platinami perdirbti M. Monti rinkimų plakatai.
Jie kelia ir juoką, ir siaubą.
Viename internauto kūrinyje M. Monti iškėlęs pirštą sako: „Jeigu nebalsuosi už mane, sugrįš S. Berlusconi.” Na, tarkime, taip ir bus.
O štai kitas: „Jeigu nebalsuosi už mane, uždarysiu „Serie A”.” Čia jau baisiau. Iš Italijos vyrų galima atimti viską, tik ne futbolą sekmadieniais.
Bet yra tam tikra grupė rinkėjų, kurie tikrai nebalsuos už M. Monti. Tai – lesbietės ir gėjai.
Neseniai priremtas prie sienos seksualinių mažumų klausimu ekonomikos profesorius pasisakė labai aiškiai: „Gėjų šeima? Tokios nėra. Šeima – tai vyras ir moteris.”
Silvio mirė? Tegyvuoja Silvio!
S. Berlusconi į autobusų stoteles nelenda. Bet tai nereiškia, kad 75 metų milijardierius nežada sugrįžti į politinę areną.
Jis vaikšto su nauja mergina ir žvalgosi galbūt ne į premjero rūmus „Palazzo Chigi”, iš kurių išsikraustė kiek daugiau nei prieš metus, o bent jau į Senato vadovo kėdę.
Buvo atvirų kalbų, kad S. Berlusconi – politinis lavonas. Buvo tuo tikinčių. Netgi Vatikane ir Italijos vyskupų konferencijoje.
Bet tuo metu pats Silvio laikėsi dietos ir išsijuosęs valė savo kandidatų sąrašą.
Jo iniciatyva nauja ir verta dėmesio: ištrenkti lauk visus rėmėjus, kurie yra turėję reikalų su teisėsauga.
Buvęs premjeras dirba kryptingai – visi kandidatai į parlamentą su mafijos kvapeliu jau išvaikyti.
Tiesa, neaišku, ką S. Berlusconi darys su kandidatu S.Berlusconi. Jis juk jau ne kartą nuteistas, nebaigta ir nepilnametės gražuolės Ruby sąvadavimo byla.
Bet Silvio nepėsčias. Jis kone kiekvieną vakarą įsitaiso kurio nors savo televizijos kanalo studijoje ir aiškina, kad italai gaus dovaną: bus panaikintas nekilnojamojo turto mokestis IMU.
Žinoma, jeigu sugrįš Dinozauras. Taip milijardierių pavadino Italijos katalikų savaitraštis „La Famiglia Cristiana”.
Europos Sąjunga, euras, valstybės skola, bendrasis vidaus produktas su minuso ženklu ir ECB rūpintys dalykai palauks.
S. Berlusconi juk ne kartą savo balsais gelbėjo namų šeimininkės, kurios Italijoje yra didžiulė jėga. Galimas dalykas, išgelbės ir šį kartą.
Kas būtų, jeigu grįžtų liros?
Plakatus Romos gatvėse ir aikštėse klijuoja S. Berlusconi kariaunos generolai.
Mėlynos spalvos fone baltomis raidėmis parašyta: Roberto toks ir toks, Giorgia tokia ir tokia – „con Berlusconi” (su Berlusconi. – Red.).
O ką? Juk visi žino, kad Silvio niekada nepamiršta bičiulių.
Jo asmeninis advokatas seniai trina parlamento suolą. Kai kurios partijos „Laisvės tauta” deputatės reguliariai gaudavo dovanų – vėrinių, pakabučių. Bet apie tai rinkimų plakatuose, žinoma, nekalbama.
Šv.Jono aikštėje šviečia kiti žodžiai: „Dori ir pasiryžę.” Pasirašo dešiniųjų judėjimas „Italijos broliai”.
Po vienos legenda tapusios šventės Romoje, kai būtent dešiniųjų broliai ir sesės kilnojo taures užsidėję linksmų paršų kaukes, po įvairių kitų vakarėlių ir milijonų iššvaistytų eurų žodis „dori” skamba gana drąsiai.
Ne veltui „Italijos broliai” plakato apačioje kažkodėl rašo „Be baimės”. Matyt, šiek tiek baisu, kad italai dar nepamiršo, neatleido.
Keikūno Beppe Grillo judėjimas „Penkios žvaigždutės” tikisi, kad italai nepamiršo ir neatleido.
Šis ekstravagantiškai kalbantis, gana radikalus įpykusių italų judėjimas siūlo pagaliau pabusti, todėl savo plakatuose piešia didžiulį žadintuvą.
Pabudote? Tada balsuokite ir siųskite namo senąją politikų kastą!
Premjerą palaikys pragmatikai
Bet visi šie plakatai gana ramūs ir taikūs. O Romoje matyti ir kitokių.
Tarkime, karaliaus Viktoro Emanuelio gatvėje puikuojasi Europos socialinio judėjimo plakatas, kviečiantis sukilti. Ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje.
Plakate vaizduojamas raumeningas kampuotas vyras, nešantis raudonos, baltos ir juodos spalvų vėliavą.
Šis politinės agitacijos kūrinys dramatiškai panašus į sovietinę propagandą ir raginimus mušti buržujus. O Naujojo Apijaus (Appia Nuova) mados gatvėje iškabinti paslaptingos „Forza Nuova” („Naujosios jėgos”) plakatai.
Juose labai konkrečiai dėstomas Italijos grįžimas į ekonominės gerovės laikus. Pirmas punktas: atkurti monetarinį suverenitetą. Antras punktas: sugrąžinti Italijos nacionalinę valiutą lirą.
Jeigu tai įvyktų, užsukti į degalinę italams kainuotų maždaug ketvirtį milijono lirų. Bet, matyt, būtų ir blogesnių dalykų.
Ir ne tik italams.
Todėl į profesoriaus M. Monti rinkimų plakatą, kuriame parašyta „Italija, kuri kyla”, norom nenorom pradedi žiūrėti visai kitomis akimis.
Sėkmės, profesoriau! Linki tam tikra pragmatiškai mąstančių italų ir didesnė Europos dalis.
Kiek balsų verta nuotrauka su popiežiumi?
Popiežius dar neatsistatydino, bet netrukus jau nugrims į užmarštį. Bet ar Benedikto XVI palaiminimas gali būti svarbus per artėjančius parlamento rinkimus Italijoje?
Kadangi šalis dėl Benedikto XVI atsistatydinimo panirusi į rimtį, dabartinio premjero kataliko M. Monti ir jo „moralinės vizijos” galimybės didėja.
Nors dauguma Italijos katalikų reguliariai į sekmadienio mišias nevaikšto, Vatikanas dažnai daro įtaką šalies politikai. Beveik viskas, ką pasako popiežius, Italijoje yra verta pranešimo per žinias.
Svarbiausia, kad Benediktas XVI neslėpė jaučiantis simpatijų praktikuojančiam katalikui M. Monti. Jį pontifikas praėjusį šeštadienį priėmė per vieną paskutinių savo privačių audiencijų.
Be to, Vatikanas nevengė viešai bjaurėtis virtine sekso ir korupcijos skandalų, lydinčių milijardierių Silvio Berlusconi.
Tad kol Italija apmąsto, ką Romai reikš pirmasis pontifiko pasitraukimas iš Šventojo Sosto per beveik 600 metų, rinkėjai taip pat svarsto, ar tikrai nori balsuoti už Silvio, jau tapusį amoralaus, savanaudžio politiko sinonimu.
Ekspertai, žinoma, perspėja: nereikia tikėtis, kad popiežiškasis veiksnys nulems parlamento rinkimų baigtį. Bet kandidatai nutarė pritaikyti savo rinkimų retoriką prie pastarųjų dienų dvasios.
Rinkimų favoritės centro kairiosios Demokratų partijos lyderis Pieras Luigi Bersani pasaulietiškesnis nei M.Monti, bet sekmadienį Lombardijoje jau trimitavo monologą apie moralę.
Italijoje draudžiama skelbti nuomonių apklausų rezultatus iki rinkimų likus dviem savaitėms, todėl sunku pasakyti, ar katalikai balsuos už M. Monti – vienintelio aktyviai praktikuojančio kataliko tarp partijų lyderių – partiją.
Tačiau nuotrauka su popiežiumi Italijoje laikoma kone išganymu. O M. Monti kaip premjeras gavo neeilinę progą nusifotografuoti su Benediktu XVI jam pamažu rengiantis palikti popiežiaus rezidenciją.
