Viešų B. Ivanišvilio ir M. Saakašvilio susidūrimų ir nesusikalbėjimo laikotarpis truko daugiau nei 4 mėnesius – nuo pat parlamento rinkimų pernai spalį.
Per šį laikotarpį Gruzijoje padėtis tapo nenormali – prezidentas neturėjo net darbinių kontaktų su vyriausybe ir premjeru, be to, jį ignoravo parlamento dauguma. Negana to, teisėsauga vieną po kito ėmė kviesti į apklausas prezidento šalininkus – buvusios vyriausybės narius. Kaltinamus, žinoma, korupcija.
Tačiau dabar gausėja ženklų, kad naujoji parlamentinė dauguma pamažu atsisuka į M.Saakašvilį. Gali būti, kad valdžios krizė baigsis – tiesa, nebūtinai greitai. Ir nebūtinai iš tikrųjų.
Prezidentūrai išjungė elektrą
Neseniai M.Saakašvilis pripažino, kad naujojo parlamento pirmininkas Davidas Usupašvilis jam nedviprasmiškai pasiūlė nekišti nosies iš prezidento rūmų.
Kad šiuose žodžiuose gali būti tiesos, rodo ir tai, jog tas pats D.Usupašvilis nusprendė atidėti M.Saakašvilio metinį pranešimą, kurį pagal konstituciją šalies vadovas privalo kasmet perskaityti parlamente.
M.Saakašviliui neleista kalbėti ir Nacionalinėje bibliotekoje.
Tad jis galiausiai apsisprendė šį pranešimą skaityti Prezidentūros rūmuose. Vienintelėje vietoje, kur Gruzijoje dar gali ką nors reikšti jo kaip prezidento žodis. Tiesa, ir Prezidentūrą supo protestuotojų minia.
Atrodė, kad M.Saakašviliui vienas po kito suduodami tokie smūgiai, jog jis iš tiesų bus priverstas tyliai slėptis prezidento rūmuose iki spalį numatytų prezidento rinkimų.
Prie M.Saakašvilio pažeminimo prisidėjo ir premjeras B.Ivanišvilis, pasiūlęs išjungti Prezidentūros apšvietimą – esą laikas taupyti elektrą.
Tad Tbilisyje ant kalno dabar švyti tik modernūs, iš stiklo pagal japonų architektų projektą pastatyti B.Ivanišvilio rūmai. O M.Saakašvilio žvaigždė vis labiau gęsta.
Ministrė pamalonino opoziciją
Bet praėjusios savaitės įvykiai netikėtai parodė, kad Gruzijoje gali prasidėti dialogas tarp prezidento ir parlamento daugumos.
Mat M.Saakašvilis susitiko su parlamento pirmininku D.Usupašviliu.
Po pokalbio politikai pareiškė, kad „ieškoma sąlyčio taškų” sprendžiant valdžios krizę.
Tiesą sakant, ir anksčiau netrūko paties M.Saakašvilio ir net premjero B.Ivanišvilio pareiškimų apie jų pasirengimą sėsti prie bendro stalo.
Bet tokios kalbos buvo tuoj pat palydimos žodžiais, kad kita pusė yra nepatikima ir meluoja.
Tačiau po šio susitikimo B.Ivanišvilis apie M.Saakašvilį ėmė kalbėti daug švelnesniais žodžiais nei anksčiau. Jis tik pripažino, kad palaikyti santykius su M.Saakašviliu nėra lengva.
Prezidentas irgi jau ne kartą sakė, kad su B.Ivanišviliu kalbėtis sunku.
Bet kelias dialogui, regis, nutiestas ir per užsienio politiką – suvokiant, kad M.Saakašviliui ir jo šalininkams tai aktualiausia problema.
Į visus opozicijos klausimus šią savaitę sutiko atsakyti Gruzijos užsienio reikalų ministrė Maja Pandžikidzė.
Opozicija po susitikimo kone džiugiai paskelbė, jog ministrė daug kur palaiko jų poziciją.
Nenuostabu – M.Pandžikidzė pabrėžė, kad tolesnė integracija į ES ir NATO išlieka svarbiausiu Gruzijos užsienio politikos prioritetu.
Tiesa, diplomatė pridūrė, kad gerus santykius būtina palaikyti ir su Rusija. Bet ji pripažino, kad laiko Abchaziją ir Pietų Osetiją okupuotomis Gruzijos teritorijomis.
Paskelbs bendrą pranešimą?
Daugelis supranta, kad šiandien Gruzijoje viską už parlamentinę daugumą sprendžia premjeras B.Ivanišvilis, kuris pernai kone vienas pats ir suformavo vyriausybę.
Vis dėlto opozicija po užsienio reikalų ministrės pareiškimo pripažino, kad pirmieji ledai jau pralaužti.
Juo labiau kad M.Pandžikidzė užsiminė, jog netrukus galbūt nuskambės bendras prezidento ir premjero pareiškimas dėl užsienio politikos. Tai dar praėjusią savaitę atrodė neįtikėtina.
Visi šie pokyčiai turėtų atšaldyti tokių politikų kaip Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ryžtą Gruziją vėl įtraukti į Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS).
Ne tiktai M.Saakašvilis, bet ir „Gruzijos svajonės” lyderis B.Ivanišvilis ne kartą pareiškė, kad į NVS Gruzija niekada negrįš.
Bet A.Lukašenka neseniai pabrėžė, kad Baltarusijos pirmininkavimo NVS metu pasistengs perkalbėti Gruzijos lyderius. Jo manymu, Gruzija gali nebūtinai iš karto grįžti į NVS – neva tegu dar pabūna stebėtoja.
Vasario 12, 13 dienomis Tbilisyje vyko ES Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimas.
Atvykęs į jį Baltarusijos diplomatijos vadovas susitiko su Gruzijos prezidentu M.Saakašviliu ir perdavė A.Lukašenkos norą artimiausiu metu susitikti.
Dvilypis M.Saakašvilio žaidimas
Nežinia, ar minėto susitikimo metu išsakytos mintys, ar kitos aplinkybės nulėmė, kad M.Saakašvilis iškart ėmė aktyviai spausti valdančiąją daugumą.
Prezidentas siekia, kad B.Ivanišvilis ir visa opozicija pasižadėtų daugiau niekada nestoti į jokias posovietines sąjungas ir įtvirtintų jas atitinkamomis Konstitucijos pataisomis.
Taip, kaip tai padarė Lietuva, Estija ir Serbija.
Tomis pat dienomis M.Saakašvilis šią iniciatyvą išdėstė Tbilisyje susitikęs su ES plėtros komisaru Štefanu Füle. O po kelių dienų kaip pasiūlymą – parlamento pirmininkui D.Usupašviliui.
Vien tik Vakarų valstybių spaudimo, matyt, nebūtų pakakę, kad Gruzijos lyderiai pirmą kartą po keturių mėnesių nesantaikos būtų pasistengę vienas kitą išgirsti.
Paaiškėjo, kad abi pusės turi siūlymų, kurių negali įgyvendinti be kitos pritarimo.
Kokie tai siūlymai ir ar gali jie nutiesti kelius dialogui tarp aukščiausios valdžios Gruzijoje?
Vargu ar galima rasti atsakymą nesuvokus didžiulės priešpriešos tarp dviejų įtakingiausių Gruzijoje politinių blokų ir jų lyderių priežasčių.
Pavyzdžiui, kodėl apie JAV prezidento George’o W.Busho žodžius apie M.Saakašvilį, kaip demokratijos švyturį, valdančiosios daugumos politikai atsiliepia su didele pašaipa.
Neigia ryšius su Maskva
Demokratijos švyturiu prezidentą M.Saakašvilį ir jo valdomą Gruziją G.W.Bushas pavadino apsilankęs Tbilisyje 2005-aisiais – praėjus pusantrų metų po Rožių revoliucijos.
Tiesa, valdžią perėmęs M.Saakašvilis pirma dar padirbėjo Eduardo Ševardnadzės vyriausybėje – teisingumo ministru.
Bet laiku iš jos pasitraukė, apkaltino keletą įtakingų vyriausybės narių korupcija ir taip paprastų gruzinų akyse virto kovos su blogiu valdžioje simboliu.
Mokslus JAV baigęs M.Saakašvilis ir tapo Rožių revoliucijos, nunešusios į nebūtį E.Ševardnadzę, vedliu.
Skirtingai negu prezidentas, B.Ivanišvilis mokslus baigė Rusijoje ir būtent šioje šalyje sukaupė savo turtus, apie kuriuos Gruzijoje sklinda legendos.
Likus metams iki pernykščių parlamento rinkimų jis pasiūlė įvairioms opozicijos partijoms susijungti į politinį bloką, kurį pavadino „Gruzijos svajone”. Koalicija netikėtai nugalėjo.
M.Saakašvilis naująją daugumą kaltina galimu flirtu su Maskva, bet B.Ivanišvilis ir užsienio reikalų ministrė M.Pandžikidzė tai neigia.
O Vakarus, pirmiausia – JAV, B.Ivanišvilis stengiasi pamaloninti dosniai finansuodamas lobistų organizacijas, proteguojančias ir jo interesus.
Netikėta oligarcho mirtis
B.Ivanišvilis – ne pirmasis Gruzijos oligarchas, pabandęs suvienyti opozicinių partijų jėgas kovojant su M.Saakašviliu.
2007 metais, likus maždaug metams iki parlamento rinkimų, M.Saakašvilį nedemokratišku elgesiu apkaltino tuo metu turtingiausias Gruzijos žmogus Badris Patarkacišvilis – artimas Rusijos oligarcho Boriso Berezovskio bičiulis ir verslo partneris.
B.Patarkacišvilis netgi tvirtino supažindinęs Vladimirą Putiną su B.Berezovskiu ir taip atvedęs dabartinį Rusijos prezidentą į valdžios olimpą.
Kaip ir B.Ivanišvilis, šis Gruzijos oligarchas turtus sukaupė Rusijoje. B.Patarkacišvilis pareiškė, kad rinkimuose parems opoziciją, bet to padaryti nespėjo – netikėtai mirė Londone.
Oficiali versija: nuo širdies smūgio. Bet opozicija, o ir kai kurie apžvalgininkai kaltino tuometę Gruzijos valdžią.
Mirus B.Patarkacišviliui būtent B.Ivanišvilis tapo turtingiausiu Gruzijos žmogumi. Praėjus keleriems metams jis perėmė estafetę finansiškai paremiant opozicines jėgas.
M.Saakašvilis ir jo šalininkai, žinodami, kad parama opozicijai plaukia iš Rusijoje sukauptų turtų, tvirtino, kad tai Maskva remia energingas pastangas nuversti prezidentą.
Tai nieko nekeitė – nuo 2007-ųjų Tbilisyje iš esmės kasmet vyko didžiulės opozicijos demonstracijos, neretai užtrukdavusios ištisus mėnesius.
Protestuotojai ragino M.Saakašvilį atsistatydinti. Bet jis nepakluso ir keliskart netgi itin griežtai nurodė slopinti opozicijos protestus.
Ar paleidžiami nusikaltėliai?
M.Saakašvilio laikais ne vienas šių protesto akcijų dalyvis atsidūrė už grotų, bet buvo tvirtinama, kad tai – tik „chuliganiški elementai” arba Rusijos šnipai.
Kai kurie apžvalgininkai politiniais kaliniais vadino ir protestuotojų minią, kuri norėjo neleisti M.Saakašviliui šiemet perskaityti metinio pranešimo.
Tačiau nors „Gruzijos svajonė” ir paskelbė amnestiją vos gavusi valdžią, į laisvę išėjo ne tik suimtųjų per protesto akcijas, bet ir tikrų nusikaltėlių.
Dėl to M.Saakašvilis apkaltino vyriausybę nusikaltėlių rėmimu – jis, kaip prezidentas, šią amnestiją, dėl kurios į laisvę jau išėjo 7 tūkst. kalinių, vetavo. Tačiau parlamento dauguma jo veto atmetė.
M.Saakašvilio nuomone, būtent dėl to Gruzijoje išaugo nusikalstamumas ir smurtas, kuris neretai buvo nukreipiamas prieš kartu su juo dirbančius valdžios pareigūnus.
Netrūko pranešimų, kaip „Gruzijos svajonės” šalininkai įvairiuose šalies regionuose veržėsi į vietos administracijos pastatus, blokavo darbą, ragino pasitraukti jiems netinkamus pareigūnus.
Žinoma, M.Saakašvilis ir jo šalininkai nutyli, kad taip nebūtinai elgėsi nusikaltėliai.
Neretai taip pyktį prieš buvusios valdžios atstovus reiškė paprasti gruzinai.
Kita vertus, dėl amnestijos į laisvę buvo išleisti ir šeši kriminalinio pasaulio autoritetai. Tiesa, juos valdžia privertė iš karto palikti šalį.
Kaltinimai ne tam ministrui
M.Saakašvilio valdymo laikais bylos buvo keliamos ne tik opozicijos atstovams, bet ir artimiausiems prezidento sąjungininkams – jei tik jie sukritikuodavo valdžios korupciją.
Štai 2001 metais M.Saakašvilio tuometis prezidentas E.Ševardnadzė už tokią kritiką nenubaudė. Bet 2007-aisiais, kai jau M.Saakašviliui artimus žmones korupcija apkaltino buvęs jo bendražygis – gynybos ministras Iraklijus Okruašvilis, pastarasis po kelių dienų sulaukė kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba ir kyšininkavimu.
Jis turėjo bėgti į Prancūziją ir ten prašytis politinio prieglobsčio. Į Gruziją I.Okruašvilis grįžo tik po pernykščių parlamento rinkimų.
Grįžo, nors žinojo, kad reikės sėstis už grotų.
Aišku, jis tikėjosi išteisinamojo teismo nuosprendžio – toks ir buvo paskelbtas.
Iš naujo išnagrinėjus bylą paaiškėjo, kad jam pateikti kaltinimai dėl brokuotų šovinių pirkimo turėjo būti pateikti kitam gynybos ministrui, nors apkaltintas buvo būtent I.Okruašvilis.
Nepaisant panašių faktų, ne tik Jungtinės Amerikos Valstijos, bet ir kitos Vakarų valstybės bei tarptautinės finansų institucijos gyrė Gruziją už demokratijos ir rinkos ekonomikos plėtrą, pastangas įveikti korupciją.
Ar susitaikymas bus suprastas?
Bet premjeras B.Ivanišvilis įsitikinęs, kad M.Saakašvilis negali būti vadinamas demokratijos švyturiu. Šiais metais apsilankęs Davose jis pareiškė, kad M.Saakašvilio Gruzijos vertinimai kertasi su realybe.
Jis pats į politiką esą ryžosi ateiti siekdamas stabdyti autoritarizmo tendencijas, paslėptas po M.Saakašvilio demokratine retorika.
Kai kurie valdančiųjų atstovai išties pripažįsta sąmoningai išstūmę M.Saakašvilį iš didžiosios politikos.
Tad kodėl dabar turi paduoti jam ranką ir grąžinti iš politinės izoliacijos?
Valdančiosios daugumos politikai nerimauja, kad toks žingsnis M.Saakašvilio atžvilgiu bus nesuprastas jų šalininkų. Panašių abejonių dėl dialogo su „Gruzijos svajone” turi ir įtakingi opozicijos politikai.
Ir vieni, ir kiti dar neužmiršo, kaip kone iš karto po parlamento rinkimų buvo pradėti rinkti parašai dėl M.Saakašvilio atsistatydinimo.
Beveik per du mėnesius buvo surinkta apie 800 tūkst. parašų, o akciją palaikė ir žinomi Gruzijos kultūros bei sporto pasaulio žmonės.
Tačiau dabar valdantieji apie M.Saakašvilio išstūmimą iš valdžios nebekalba. Viena priežasčių – ir neigiama Vakarų reakcija.
Ginčai dėl konstitucijos
Valdančiosios daugumos ir jų šalininkų nepasitenkinimą M.Saakašviliu stiprina ir tai, kad pagal Konstituciją jo kadencija turėjo baigtis šių metų sausio mėnesį.
Bet 2010 metais M.Saakašvilio ir jo šalininkų iniciatyva buvo priimtos konstitucinės pataisos, kurios pratęsė šią kadenciją dar devyniems mėnesiams.
Tad artimiausi prezidento rinkimai vyks spalį, o valdantieji ir jiems prijaučiantys apžvalgininkai jau dabar M.Saakašvilį vadina „prezidentu, kurio terminas baigėsi”.
Dėl konstitucinių pataisų susilpnėja ir prezidento galios.
Tačiau čia slypi paradoksas – žinodamas, kad pagal įstatymus jis rinkimuose dalyvauti nebegalės, M.Saakašvilis suteikė daugiau galių vyriausybei.
Jis net neabejojo sėkmingais savo partijai parlamento rinkimais. Į ministro pirmininko kėdę M.Saakašvilis buvo numatęs pasodinti sau artimą asmenį.
Tačiau likimas pasisuko kitaip. Premjeru tapo aršiausias priešininkas B.Ivanišvilis, kuris didesnių galių norėtų jau šiandien – nelaukdamas spalio mėnesio ir prezidento rinkimų.
Vakarai galėtų atsikvėpti
Ir vis dėlto – nors Konstitucijos pataisos tapo nesantaikos obuoliu Gruzijos politikoje, dabar jau aiškėja, kad jos gali prisidėti ir slopinant abiejų stovyklų nesutarimus.
M.Saakašvilis ir parlamento vadovas D.Usupašvilis pripažino, kad savo susitikime būtent apie kompromisą dėl pataisų ir kalbėjo.
Valdančioji dauguma yra pasiruošusi atsisakyti siekio, kad konstitucinės pataisos įsigaliotų jau dabar. Esą dabar reikia vienintelio punkto – kad prezidentas neturėtų teisės vienašališkai formuoti vyriausybės.
Savo ruožtu M.Saakašvilis nori tapti provakarietiškos politikos garantu ir tada, kai realių galių valstybėje jau neturi, nors pagal konstituciją yra šalies vadovas.
Pasinaudodamas netikėta galimybe prezidentas spaudžia valdančiuosius mainais į jų reikalavimus įrašyti į konstituciją nuostatą, užkertančią kelią Gruzijai atgal į posovietinę erdvę.
Valdantieji išties baiminasi, kad M.Saakašvilis gali paleisti B.Ivanišvilio vyriausybę ir nepatvirtinti jokios kitos. Tad gali būti, kad jie su šia M.Saakašvilio užgaida sutiks.
Tai rodo ir įtakingų parlamento daugumos atstovų pareiškimai, esą M.Saakašvilio pasiūlymus reikia rimtai apsvarstyti. Dar prieš kelias savaites apie juos nebuvo norima net girdėti.
Tokio punkto atsiradimas Gruzijos konstitucijoje Vakaruose daug kam leistų lengviau atsikvėpti – juk nebereikėtų baimintis, kad Gruzija iškryps iš provakarietiško kelio.
Tačiau ar šie galimi mainai dėl konstitucinių pataisų gali nutraukti dviejų įtakingiausių Gruzijos politinių jėgų ir premjero bei prezidento konfrontaciją?
Vargu. Greičiau tai bus tiktai trumpos paliaubos kiekvienai pusei siekiant savų tikslų.
