Kas mėnesį sumokėjus nuomą ir kitus mokesčius, belgei Taniai Godefroot pragyventi lieka 180 eurų (kiek daugiau nei 600 litų). Tad moteriai ir jos dukrai nebelieka nieko kita kaip sauso maisto davinių, konservų, pieno, kiaušinių prašyti viename iš Belgijoje veikiančių maisto bankų.
Antraip nepavyktų sudurti galo su galu.
Tačiau darbo nerandanti belgė nuogąstavo, kad ateityje gali nelikti ir šios išeities. Tania jau senokai pastebėjo, kad nemokamų produktų prašyti kaskart ateina vis daugiau belgų.
„Deja, galiu pripažinti, kad maisto bankų paramos prašančių žmonių pastaruoju metu Belgijoje tik daugėja.
Prieš penkerius metus mūsų pagalbos reikėjo 80 tūkst. skurdžiai Belgijoje gyvenančių asmenų. O šiandien šis skaičius išaugęs iki 120 tūkst.”, – „Lietuvos rytui” patvirtino Belgijos maisto bankų federacijos vadovas Jeanas Marie Delmelle’is.
Devyni Belgijoje veikiantys labdaringi maisto bankai per metus surenka ir išdalija 13 tonų įvairių maisto produktų.
„Kad geriau suprastumėte, įsivaizduokite pusantro tūkstančio maisto prigrūstų sunkiasvorių sunkvežimių. Deja, bijau, kad ateityje fantazijos reikės dar lakesnės”, – kalbėjo J.M.Delmelle’is.
Apie lietuvius duomenų nėra
Prašyti maisto bankų paramos Belgijoje gali asmenys, kurių mėnesinės pajamos atskaičius mokesčius yra mažesnės nei 740 eurų (daugiau nei 2,5 tūkst. litų).
Praėjusiais metais šalyje pasiektas rekordas – paramos maisto produktais prireikė daugiau nei 117 tūkst. šalies gyventojų.
„Pastebime, kad keičiasi ir žmonių elgesys.
Anksčiau maisto žmonės pritrūkdavo mėnesio pabaigoje. Dabar vis daugiau šeimų naujo davinio atsiimti ateina reguliariai – kiekvieną antradienį ir penktadienį.
Iš 1 tūkst. eurų algos atidavus nuomą ir apmokėjus sąskaitas, nelieka beveik nieko”, – pasakojo maistą dalijančios labdaros asociacijos vadovė Jeannine Weyckmans.
Tarp dažniausiai maistą nemokamai gaunančių asmenų Belgijoje įvardijamos vienišos motinos, bedarbiai ir vadinamieji naujieji belgai.
Per pastaruosius dešimt metų į Belgiją atvyko apie pusę milijono žmonių. Pusė jų – ne iš Europos Sąjungos šalių.
Lietuvos ambasada Belgijoje duomenų apie itin vargingai šioje šalyje gyvenančius tautiečius neturi.
Dažniausiai pagalbos ambasadoje ieško dokumentų ar pinigų netekę keliaujantys lietuviai.
„Neseniai viena labdarą dalijanti Briuselio organizacija man patvirtino, kad šiandien į juos kreipiasi asmenys, dar prieš kelerius metus apie tai nė negalvoję. Krizė, mokesčiai, paskolos, nuoma juos visai prislėgė”, – krizės padarinius Belgijoje vardijo J.M.Delmelle’is.
Tiesa, ne kartą Lietuvoje viešėjęs belgas puikiai supranta, kad skurdo sąvokos Vakarų ir Rytų Europoje dar gerokai skiriasi.
Esą akivaizdu vos pažvelgus į vidutinių pajamų ir socialinių išmokų statistiką.
Lietuvoje paramą maisto produktais gali gauti asmenys, kurių pajamos vienam šeimos nariui neviršija 152 eurų (524 litų). Vienišo asmens pajamos turi būti mažesnės nei 203 eurai (700 litų). Tad skirtumas, lyginant su Belgija, – trigubas.
Atsisakoma ir paramos
Anderlechto mieste prie pat Briuselio veikiančio maisto banko sandėlyje sukrautos krūvos įvairių maisto produktų. Vienose dėžėse – obuoliai, mandarinai.
Kitur sudėtos aplamdytos neparduotų Kalėdų pyragų dėžutės. Trečiame kampe surūšiuoti nepanaudoto cukraus pakeliai iš greitųjų traukinių restoranų.
Daugiausia sandėliuose – ryžių, makaronų ir miltų. O laukiamiausi produktai – sriubos skardinės, aliejus, daržovės, mėsos ir žuvies konservai, kava ir kakava, šokoladas ir kūdikių maistas.
Tiesa, dėl laikymo sąlygų gaunamos paramos kartais tenka ir atsisakyti. Taip gali nutikti pritrūkus šviežiems produktams gabenti skirto transporto arba neradus kur saugoti šaldytų produktų.
„Gaunantys paramą žmonės nėra išrankūs, nors jie visada nudžiunga pakete radę sriubos, ryžių ir uogienės. Nesusipratimų pasitaiko retai.
Kartais tam tikri produktai netinka kai kurioms etninėms grupėms. Pavyzdžiui, guliašo sriubai gaminti naudojama kiauliena, tad toks maistas netinka musulmonams ir žydams.
Deja, ribotos mūsų savanorių pajėgos negali paskirstyti produktų pagal kiekvieno pageidavimus”, – pasakojo J.M.Delmelle’is.
Patys aktyviausi – pensininkai
Ši maisto grandinė iš tiesų būtų sunkiai įsivaizduojama be savanorių. Jų Belgijoje – apie 215. Dažniausiai laisvus pusiaudienius ar kelias valandas per savaitę labdaringai veiklai skiria pensininkai.
Pavyzdžiui, situacija Lietuvoje – visiškai priešinga.
Lietuvos maisto banko duomenimis, didžioji savanorių dalis – darbingi 30–40 metų žmonės.
Pensininkai sudaro vos 10 proc. pagalbininkų. O Belgijoje savanorių amžiaus vidurkis viršija 60 metų.
„Man patinka savanoriauti.
Kodėl gi nepadėjus, užuot sėdėjus fotelyje? – šypsojosi garbaus amžiaus belgas Dirkas, netoli įsikūrusiame maisto banke laisvu metu vairuojantis keltuvą. – Taip ir aš pats išlieku judrus, jaunas.
Be to, aš susirandu labai daug draugų. O draugų niekada nebus per daug.”
Kitas po darbo produktus išvežiojantis savanoris Denis neslėpė emocijų, kai prisiminė laikotarpį prieš šventes.
„Su kitais savanoriais turėjome išvežioti ledų dėžutes. Kai kurioms šeimoms tai buvo vienintelis turimas Kalėdų desertas”, – kalbėjo Denisas.
Ir nors savanorių netrūksta, o vyresni žmonės gali būti net darbštesni ir atsakingesni, Belgijos maisto bankų federacijos vadovas vis dėlto mato keletą problemų.
„Savanorių trūkumo nejaučiame, bet susiduriame su kvalifikacijos problemomis. Pavyzdžiui, sukurti elektroninės maisto banko svetainės pensininkas nemoka. Specifinių žinių reikia ir buhalteriniams darbams.
Tokiais atvejais mėginame prisišaukti jaunimo, bet juk jiems reikia dirbti ir užsidirbti. Už pagalbą maisto banke nemokama”, – tvirtino J.M.Delmelle’is.
Ant stalo – ir pasenę produktai
Belgijoje, kaip ir Lietuvoje, organizuojamos maisto aukojimo akcijos.
Tačiau žmonių gerumas ir savaitinės akcijos turgavietėse, kur surenkami neparduoti, bet dar vartotini produktai, padeda surinkti tik nedidelę reikalingų keliolikos tonų maisto dalį.
Daugiausia maisto produktų gaunama pagal Europos Sąjungos labiausiai skurstančių asmenų aprūpinimo maistu programą (PEAD).
Apie trečdalį labdaros maisto bankams skiria gamintojai ir pardavėjai. Bendradarbiavimas su jais – labai svarbus.
Neseniai paaiškėjo, kad Belgijoje per metus išmetama apie 600 tūkst. tonų nenupirktų ir nesuvartotų maisto produktų.
Turint omenyje, kad Belgijoje kasmet vargstantiems prireikia apie 20 tūkst. tonų maisto, akivaizdu, kad priemonės prieš maisto švaistymą duotų naudos.
Iš pardavėjų ar gamintojų belgai gauna ir pasibaigusio galiojimo produktų. Tokiais atvejais savanoriai veža produktus patikrinti į maisto laboratoriją.
Toks maistas gali atsidurti ant varguolių stalo, būti išvežtas į gyvulių ūkius arba tiesiog sunaikintas.
Deja, pastebėta, kad per krizę ėmė keistis ir prekybos centrų politika.
Tikėdamiesi iki paskutinės minutės parduoti prekę, verslininkai verčiau siūlo įvairias akcijas ir nuolaidas negu atiduoda maistą labdaros organizacijoms.
Verčiau išmes nei atiduos
Su panašia problema susiduria ir Lietuvoje veikiančio „Maisto banko” darbuotojai.
Laikinai „Maisto banko” direktoriaus pareigas einantis Vaidotas Ilgius „Lietuvos rytui” pasakojo, kad dar prireikia nemažai pastangų susitarti su pardavėjais dėl maisto produktų labdaros.
Be to, nėra ir ilgų bendradarbiavimo tradicijų, nes ši įstaiga Lietuvoje gyvuoja dar palyginti neseniai.
Pavyzdžiui, belgai pernai minėjo maisto bankų 25-metį.
„Lietuvoje galioja taisyklė, pagal kurią prekybos centrai neturi teisės gamintojams grąžinti besibaigiančio galiojimo produktų. Tad mums tenka derėtis būtent su pačiais prekybininkais. O tai ne visada paprasta.
Pastebime, kad Lietuvoje kartais produktai verčiau išmetami nei atiduodami labdarai”, – pasakojo V.Ilgius.
Iš vieno prekybos centro „Maisto bankas” kasmet gauna apie 10 tonų besibaigiančio galiojimo produktų. Jų vertė – apie 100 mln. litų. Tad manoma, kad išmetamų maisto produktų kiekis visuose prekybos centruose yra labai didelis.
Ragino investuoti į skurdą
Didžiausia paramos dalis tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje atkeliauja per PEAD programą.
Vienas jos tikslų – iki 2020 metų skurstančiųjų skaičių ES sumažinti 20 proc.
Tačiau bent jau J.M.Delmelle’is tokiais ambicingais skaičiavimais linkęs abejoti.
27 ES šalių lyderiams neseniai susitarus dėl ateinančių septynerių metų ES biudžeto, labiausiai skurstantiems remti skirtos programos finansavimą nuspręsta gerokai sumažinti.
„Šiais metais visoms paramos gavėjoms bus padalyta 480 mln. eurų. Tačiau jau kitais metais suma gali mažėti iki 360 mln. Tai – katastrofiški skaičiai”, – aiškino J.M.Delmelle’is.
Pasinaudoję tuo, kad svarbiausi sprendimai priimami visai pašonėje, Belgijos labdaros maisto produktais organizacijų atstovai dar bandė pakeisti ES lyderių poziciją.
Laišką gavo ir Europos Sąjungos Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy.
Jame ES lyginama su namu, kurio kiekviena statybinė dalis yra visi Bendrijos piliečiai. O namo virtuvėje stovintis šaldytuvas – būtent ši ES paramos programa.
Belgijos aktyvistai piktinosi, kad sumažinus finansavimą labiausiai vargstantiems gyventojams jie galės parūpinti vos 20 proc. žmogui per metus būtino maisto kiekio.
Matyt, tokiu atveju vargingiausi Europos gyventojai valgytų vos penkis kartus per mėnesį. Laiške raginta visiškai nesužlugdyti „svajonių Europos” idėjos.
Tačiau gerokai apkarpyta parama – dar ne blogiausia, kas galėjo nutikti. Mat buvo pasigirdę kalbų, kad PEAD programa gali būti visiškai nutraukta.
Varguoliai sugriaus įvaizdį
Daugiau nei prieš 20 metų sukurta ir žemės ūkio politikos sričiai priskirta programa turėjo išdalyti Bendrijoje pagaminamo maisto perteklių.
Maisto poreikiui augant, o jo kiekiams ne visuomet didėjant, 19 programoje dalyvaujančių Europos Sąjungos šalių imta skirti finansinė parama.
Bet visai neseniai tai užkliuvo Vokietijai.
Šalis kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą mėgindama išsiaiškinti, ar dera už žemės ūkio politikai skirtus pinigus pirkti maisto produktus patiems vargingiausiems Europos gyventojams.
Prie Vokietijos prisijungusios dar penkios šalys – Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Čekija, Švedija ir Danija – taip pat pabrėžė, kad socialinė parama yra šalių narių, o ne ES kompetencija.
Labdaros organizacijų atstovai tuomet piktinosi: jei laikomasi principo „kiekvienam savi skurdžiai”, tuomet reikia įvesti ir principą „kiekvienam savi turčiai”.
Galiausiai buvo nuspręsta programos nenaikinti, tačiau ja rūpinsis nebe žemės ūkio, o socialinių reikalų ministerijos.
Be to, programos lėšomis galės naudotis visos ES šalys, o už skirtus pinigus bus perkami ne tik maisto, bet ir kiti produktai.
„Kyla grėsmė, kad didžioji dalis pinigų bus panaudota ne gyvybiškai svarbiam maistui, o, pavyzdžiui, drabužiams pirkti, nes juos daug lengviau gabenti.
Pačiose programą kritikavusiose šalyse taip pat yra badaujančių žmonių. Tačiau tokioms šalims kaip Vokietija tai – principo klausimas.
Kaip galima atvirai pripažinti, kad yra skurstančių ir badaujančių vokiečių, kai šalies įvaizdis – prabangūs „Mercedes” ar BMW automobiliai keliuose?” – ironizavo J.M.Delmelle’is.
Kas teikia paramą skurstantiesiems
Lietuvoje paramą maisto produktais gali gauti asmenys, kurių pajamos vienam šeimos nariui neviršija 524 litų. Vienišo asmens pajamos turi būti mažesnės nei 700 litų.
Mūsų šalyje paramą labiausiai skurstantiems gyventojams teikia trys organizacijos – „Caritas”, Raudonasis Kryžius ir „Maisto bankas”.
Neturtingiausių asmenų skaičius piką Lietuvoje buvo pasiekęs 2010 metais ir viršijo pusę milijono. 2012 metų gruodį tokių gyventojų Lietuvoje buvo 440 tūkst.
Per metus „Maisto bankas” Lietuvoje pamaitina apie 70–75 tūkst. žmonių.
Europos Sąjungos labiausiai skurstančių asmenų aprūpinimo maistu programa (PEAD) buvo sukurta 1987 m. Ši programa padeda 40 mln. skurdžiai gyvenančių Europos gyventojų.
2012 m. iš šios programos Lietuva gavo 25,9 mln. litų labiausiai nepasiturintiems asmenims remti.
2011 m. ES parama buvo beveik milijonu litų didesnė. O šiais metais iš Bendrijos Lietuva turėtų gauti apie 25 mln. litų.
Viešųjų akcijų metu „Maisto bankas” Lietuvoje surenka apie 10 proc. labdarai reikalingų produktų.
Apie 60 proc. labiausiai skurstantiems Lietuvos gyventojams atitenkančių prekių – trumpo ar besibaigiančio galiojimo (nuotr.).
Statistikos duomenys rodo, kad Europoje daugiausia skurstančių žmonių gyvena Bulgarijoje, Rumunijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Graikijoje ir Vengrijoje.
