Dvi dienas trukęs balsavimas iš pradžių, atrodė, baigsis kaip ir prognozuota – 61 metų Piero Luigi Bersani vedamo centro kairės bloko pergale.
Taip ir nutiko, bet tik formaliai. Mat nors P. L. Bersani centro kairieji ir surinko 29,54 proc. balsų į 630 vietų turinčius žemuosius parlamento, arba Deputatų, rūmus, į nugarą kairiesiems kvėpuoja buvusio premjero Silvio Berlusconi vedamas dešiniųjų blokas, surinkęs 29,18 proc. balsų.
Dar blogiau kairiesiems – būtent S. Berlusconi šalininkai laimėjo pagal regionus renkamo 315 vietų Senato rinkimus. Taigi Deputatų rūmai – P. L. Bersani, o Senatas – S. Berlusconi, dviejų ideologinių priešininkų, rankose.
Tai reiškia, kad, pagal komplikuotą Italijos rinkimų sistemą nė viena politinė jėga negavo aiškios daugumos.
O kai Italijoje nėra daugumos, nėra ir tvirtos valdžios. Be aukštųjų ir žemųjų parlamento rūmų paramos negali būti patvirtinta vyriausybė ar tvirtinami jokie kiti valstybės sprendimai.
Lyg to būtų negana, derybas komplikuoja faktas, jog ketvirtadalis rinkėjų balsavo už vadinamąją antipartiją – komiko ir rėksmingo 61 metų populisto Beppe Grillo vedamą 5 žvaigždžių judėjimą.
Pažadais sudrebinti Italijos politiką nuo skandalų pavargusius italus užbūręs judėjimas, kuris ne juokais įbaugino investuotojus ir Briuselį, matyt, nesirengia su niekuo derėtis. Nors Italijos ir kitų ES šalių politikai vakar siuntė signalus, kad derėtis būtina, Italijos, regis, laukia sumaišties periodas. Itin ne laiku.
Skaičiai reiškia ne viską
Pirmiausia į akis krinta skaičiai, kuriais italų politikai viešai gali žongliruoti, kaip tik nori, bet esmės jie nekeičia.
Pavyzdžiui, B .Grillo gali riesti nosį, nes skaičiuojant pagal balsus, atiduotus vienai partijai, 5 žvaigždžių judėjimas – populiariausias šalyje. Jis surinko 25,54 proc., arba 8,7 mln., balsų. Neblogai politikos naujokams.
O kaipgi P. L. Bersani? Jis laikosi ramiai ir lakoniškai aiškina, kad padėtis po rinkimų šalyje yra „delikati, o svarbiausia – nacionaliniai interesai”.
Mat nors jo vedama Demokratų partija surinko 25,41 proc. balsų, Italijoje įprasta, kad prieš rinkimus partijos buriasi į koalicijas, už kurias ir balsuojama.
Pridėjus kelių koalicijos partnerių iškovotus balsus P. L. Bersani pirmauja. Tačiau kas iš to, jei Senatas – S.Berlusconi rankose? O kitaip ir vargu ar galėjo būti, mat turtinga ir, svarbiausia, daugiau senatorių turinti Italijos šiaurė, kaip ir prognozuota, mieliau rinkosi S. Berlusconi bloką.
Taigi Italijos ateitį lems ne skaičiai (nebent tai būtų dėl politinės aklavietės smukę šalies reitingai), o derybų menas.
Kas pasiaukos dėl Italijos?
Daugiausia balsų surinkusių partijų derybininkai jau iš anksto buvo pasiraitoję rankoves ir pasiruošę visoms įmanomoms koalicijoms.
Bėda ta, kad variantų ne tiek jau daug ir jie vienas už kitą prastesni, mat garantuoja geriausiu atveju trapią valdžią.
Paskelbus rezultatus iš pradžių nė viena partija netgi nerodė noro kalbėtis dėl ateities, nors buvo prognozuojama, jog centro kairiųjų blokas sukirs rankomis su dabartinio premjero, daugelio italų dėl griežtų taupymo priemonių nekenčiamo Mario Monti vedama centro koalicija.
Bet pastaroji rinkimuose į Senatą surinko vos 9,3 proc. balsų ir gaus 18 vietų, o jų centro kairiųjų daugumai neužtenka.
Ką daryti? Išeitį pasiūlė P. L. Bersani varžovas – dar visai neseniai į politikos paraštes nurašytas skandalingasis 76 metų S. Berlusconi. Nevengdamas sau įprastų teatrališkų mostų jis pasiuntė signalą, jog galėtų eiti į koaliciją su P. L. Bersani centro kairiaisiais.
„Italija negali likti nevaldoma. Kiekviena politinė jėga turi būti pasiruošusi aukotis”, – pareiškė S. Berlusconi ir čia pat pats atsisakė aukotis – sudaryti koaliciją su M. Monti bloku.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, jog nors pačiam M. Monti per pastaruosius 18 mėnesių pavyko pasiekti susitarimą dėl centro kairiųjų ir dešiniųjų bendradarbiavimo valdžioje, dabar po naujų rinkimų valdžios siekiantys ideologiniai priešininkai nusiteikę ne taip geranoriškai.
Sąlyčio taškų neužtenka
Galiausiai visi bandymai susitarti nublanksta prieš B.Grillo judėjimo pasirodymą, kurio nė viena Italijos partija negali ignoruoti. O jei ne ignoruoti, tai galbūt galima pamėginti suvilioti politikoje nepatyrusius ir daugiausia jaunus 5 žvaigždžių judėjimo išrinktuosius?
Neatmetama, jog būtent tai gali pamėginti platesnės koalicijos Senate siekiantis P. L. Bersani.
Sąlyčio taškų išties yra, juolab kad populistiniai B. Grillo pažadai patinka kairiųjų pažiūrų rinkėjams: 20 valandų darbo savaitė, daugiau lėšų socialinėms reikmėms, nemokamas internetas visiems, planšetiniai kompiuteriai vaikams už dyką, mažesni mokesčiai vidurinei klasei.
Bet B. Grillo užsimojęs ir plačiau: sustabdyti palūkanų mokėjimą už išsipūtusias Italijos skolas, surengti referendumą dėl narystės ES. Tokie pažadai kelia paniką ne tik Briuselyje ar investuotojams, bet ir nepatinka P. L. Bersani bei daugumai jo nuosaikiau nusiteikusių partijos kolegų.
Be to, jau dabar akivaizdūs ne tik centro kairiųjų bei 5 žvaigždžių judėjimo nesutarimai dėl mokesčių politikos ar radikalių B. Grillo siūlymų mažinti išlaidas valstybės valdymui, šnioti gynybos biudžetą per pusę, bet ir B. Grillo reformų anarchistinis, antisisteminis užmojis.
Bet ir B. Grillo judėjimo nariai nedega noru jungtis prie koalicijų ir visus savo varžovus vadina supuvusios sistemos atstovais.
Kai kurie politikos ekspertai dar tikisi, kad varžovams per stebuklą pavyks susitarti, nusileisti, o gal net suskaldyti nepatyrusių jaunų politikų 5 žvaigždžių judėjimą išbandytais būdais: vilionėmis aukštais postais ir parlamentarų privilegijomis, kurias B. Grillo bent viešai žadėjo naikinti, tuo pradžiugindamas eilinius italus.
Išeitis – nauji rinkimai
Vis dėlto vilčių nedaug. Tad kas toliau? Buksuojančiai, skolose skęstančiai Italijos ekonomikai bet koks neapibrėžtumas ar nestabilumas yra peilis po kaklu.
Nepavykus sutarti dėl koalicijos ir patvirtinti vyriausybės šiaip jau formalias galias turintis Italijos prezidentas Giorgio Napolitano turės skelbti naujus rinkimus.
G.Napolitano, kaip ir P.L.Bersani, nenoromis parėmė ES raginimus Italijai laikytis finansinės drausmės. Bet dabar jau akivaizdu, kad didžioji dalis italų tokios drausmės ir tokios itališkos politikos kaip iki šiol nenori.
O tada lieka vienintelė demokratiška išeitis – nauji rinkimai po kelių mėnesių, per kuriuos gali sustiprėti nebent B. Grillo judėjimo pozicijos ir dar labiau nusilpti Italija. O tai neišvengiamai gali neigiamai atsiliepti ir visai ES.
B. Grillo judėjimas – prapultis ar išsigelbėjimas?
Beppe Grillo įkurtas 5 žvaigždžių judėjimas jau kurį laiką mėgavosi augančiu populiarumu, o partijos vedlys Italijos miestų aikštėse suburdavo tūkstančius klausytojų.
Iš Genujos kilęs B. Grillo, kurio vardas Beppe yra mažybinė vardo Giuseppe forma, iš pradžių apie politiką nė negalvojo. Ekonomiką studijavęs vyras galėjo tapti provincijos buhalteriu, bet tapo komiku.
B. Grillo populiarumas augo, bet 1993 metais jis tiesiog dingo iš eterio dėl stačiokiškų pareiškimų užsitraukęs nemalonę.
Vis dėlto išvarymas iš televizijos B. Grillo buvo tarsi gera pamoka ir jis greitai rado savo vietą internete. Pradėjęs rašyti tinklaraštį jis sulaukė dar daugiau populiarumo, ypač šalies politine sistema nusivylusio jaunimo gretose.
Galiausiai paskatintas bendraminčių jis savo viešus pasirodymus pavertė mitingais – per juos ir atsirado partijos užuomazgų.
2010 metais įkurtas 5 žvaigždžių judėjimas – iš pradžių tik kaip B. Grillo gerbėjų klubas. Jaunimui patrauklios idėjos judėjimą pavertė rimta politine jėga, vienijančia per 255 tūkst. narių.
Kalbėdamas minioms, bet atsisakydamas duoti interviu žiniasklaidai B. Grillo pelnė pavojingo populisto ir rėksnio etiketę. Tačiau jis pats į parlamentą netgi nesiveržė – dėl 1980 metais sukeltos avarijos, per kurią žuvo žmogus, B. Grillo negali kandidatuoti.
Tad jo įkurtame judėjime po rinkimų dabar tik dairomasi į Italijos politikai daugiausia nepažįstamus ir jaunus veidus, o naujuosius parlamentarus išrinkę italai dar, regis, patys nežino, ko galima laukti.
Kai kurie 5 žvaigždžių judėjimo nariai netgi signalizuoja, jog ne visos B. Grillo garsiai išrėkiamos idėjos bus įgyvendintos.
