Favoritai
Pagrindiniu kandidatu į šv. Petro sostą laikomas kanadietis kardinolas Marcas Ouelletas (68 m.).
Karjera. 2010 m. popiežius šį Kvebeko (Kanados provincija) atstovą paskyrė Vyskupų kongregacijos prefektu ir Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininku. Per jį vyksta kiekvieno vyskupo skyrimas, tad galima teigti, kad jis yra atsakingas už kadrų politiką Bažnyčioje. Atrodytų, kad M. Ouelletas atliko tiesiog stulbinantį šuolį nuo ramios Kanados bažnytinės provincijos vadovo iki įtakingos Vatikano žinybos galvos. Tačiau kardinolas M. Ouelletas nebuvo naujokas Romoje. Jis beveik kdvejus metus yra buvęs Krikščionių vienybės tarybos sekretoriumi (2001-2002 m.) ir penkerius metus, nuo 1995 iki 2000 m., ėjo Kunigų kongregacijos patarėjo pareigas. Kardinolas M. Ouelletas yra buvęs įvairių Šv. Sosto dikasterijų, įskaitant Tikėjimo mokymo kongregaciją, patarėjas. Ir šiuo metu jis yra ne vienos svarbios Vatikano dikasterijos narys.
Asmeninės savybės. M. Ouelletas yra gana kosmopolitiška asmenybė, užaugusi prancūzakalbiame Kvebeke, aštuonių vaikų šeimoje, studijavo Austrijoje, Italijoje ir Vokietijoje, būdamas Šv. Sulpicijaus kunigų draugijos narys jis misionieriavo Kolumbijoje. Šis kardinolas laisvai kalba šešiomis kalbomis. Jo teologinės bei liturginės pažiūros griežtos, pavyzdžiui, jis pageidautų plačiau naudoti grigališkąjį giedojimą Mišiose. M. Ouelletas yra išreiškęs apgailestavimą, kad misijas keičia dialogas.
Su M. Ouelletu dirbę žmonės jį apibūdina kaip draugišką, lankstų ir įsiklausantį į kitus. Galimybę tapti popiežiumi jis yra pavadinęs „košmaru“. Tai nenuostabu, nes jis pats yra pasmerkęs bažnytinį karjerizmą, pabrėždamas, kad jei dvasininkas nori kilti karjeros laiptais, tai jam geriau likti ten, kur jis yra.
Galimybės. Manoma, kad M. Ouelletas yra popiežiaus Benedikto XVI favoritas, jis būtų „pirmasis popiežius iš Naujojo pasaulio“. Jo kandidatūrą galimai palaikytų ne tik Romos kurijos, Šiaurės Amerikos, frankiškos ar germaniškos tradicijų kardinolai, bet dėl jo darbo Lotynų Amerikos komisijoje ir misijinės patirties, Pietų Amerikos bei Azijos rinkikai.
Nepalankūs veiksniai. Jo kandidatūrai gali sutrukdyti aplinkybė, kad Kvebekas (arkivyskupija, kuriai jis vadovavo) yra stipriai paliestas sekuliarizacijos. Taip pat M. Ouelletui metami priekaištai, kad jis esąs Benedikto XVI kopija, o tai reiškia, kad esama rizikos nepranokti jo pontifikato. Be to, visai rimtai svarstoma, kad išrinktas M. Ouelletas gali nepriimti šios pareigybės, bet tai jo kandidatūrą daro tik patrauklesnę.
Milano (Italija) arkivyskupas Angelo Scola (71 m.)
Karjera. Jis yra buvęs Groseto vyskupu, Venecijos patriarchu, Romoje daugelį metų ėjo Laterano universiteto rektoriaus bei Santuokos ir šeimos studijų instituto vadovo pareigas. Be kitų pareigų, jis yra Popiežiškosios kultūros tarybos ir Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos narys. Nuo 2011 m. - Milano arkivyskupas.
Asmeninės savybės. Kardinolas A. Scola buvo vienas iš pirmųjų kunigų 1970 metais įšventintas kaip judėjimo „Comunione e Liberazione“ kunigas. Jis yra akademinis veteranas, kurio vystoma teologinė antropologija, yra labai sinchroniška Benedikto XVI minties raiškai. Tik jis kaip asmenybė yra labiau ekstravertiškas ir turi šiek tiek daugiau optimizmo dėl Bažnyčios perspektyvų dabartiniame pasaulyje nei J. Ratzingeris. Viena ryškių Milano arkivyskupo iniciatyvų – „Oasis“ projektas, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas dialogui su islamu ir remti krikščionis Artimuosiuose Rytuose. Būtent A. Scola pasiūlė Benediktui XVI sukurti naują Vatikano departamentą, skirtą naujajai evangelizacijai. A. Scola yra derinys tarp Jono Pauliaus II veiklumo ir Benedikto XVI intelektualumo.
Galimybės. Jį remtų tie rinkikai, kuriems svarbi Bažnyčios evangelizacinė misija, šeimos ir bioetikos klausimai, santykiai su islamu. Kardinolas A. Scola yra idealus variantas skatinti naująją evangelizaciją. Vertėtų pastebėti, kad Milano arkivyskupais yra buvę Pijus XI ir Paulius VI, o Venecijos patriarchais - Jonas XXIII ir Jonas Paulius I. Tad Milano arkivyskupas, kuris dar buvo ir Venecijos patriarchu, yra aiškus italų kardinolų lyderis, bet jis gali susilaukti ir paramos iš sekuliarizuotos Europos bei misijų kraštų kardinolų.
Nepalankūs veiksniai. A. Scolos galimybes tapti pontifiku mažina italų kardinolų susiskaldymas. Be to, Milano arkivyskupas per judėjimą „Comunione e Liberazione“ aktyviai bendrauja su Italijos politikos elitu, o tai rinkikus jo atžvilgiu gali nuteikti rezervuotai. Taip pat jis nėra ėjęs vadovaujančių pareigų jokioje Vatikano dikasterijoje.
Kardinolas Leonardo Sandri (69 m.) - Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas.
Karjera. Jis visą gyvenimą dirbo Vatikano diplomatinėje tarnyboje, buvo nuncijumi Venesueloje ir Meksikoje. 2000-2007 m. L. Sandri dirbo kaip sostituto (Valstybės sekretoriaus pavaduotojas) ir buvo vienas iš įtakingiausių žmonių Jono Pauliaus II pontifikato metu. Būtent jis žmonėms, susirinkusiems Šv. Petro aikštėje, 2005 m. balandžio 2 d. pranešė apie Jono Pauliaus II mirtį.
Asmeninės savybės. L. Sandri gimė ir augo Argentinoje, italų emigrantų šeimoje, tačiau ten nebegyvena nuo 1970 m. Manoma, kad jis gali atkurti tvarką, kuri pašlijo Romos kurijoje šio pontifikato metu, nes yra laikomas gabiu administratoriumi. Jis moka 5 kalbas, jo diplomatiniai sugebėjimai nekelia abejonių, o teisinis išsilavinimas padėtų rasti tinkamus sprendimus juridiškai kebliose situacijose.
L. Sandri kilmė leistų jam užsitikrinti italų bei P. Amerikos kardinolų paramą. Be to, jis gali sutelkti kardinolus, kurie atstovauja „diplomatų“ grupei Vatikane. Ši grupė nepatenkinta Benedikto XVI kadrų politika, galimai inicijavo „vatileakso“ skandalą. Pats L. Sandri laikomas nepelnytai nustumtas nuo pagrindinių Vatikano reikalų.
Nepalankūs veiksniai. Jis neturi pastoracinės patirties, nes niekada nebuvo dieceziniu vyskupu. Jo vadovaujama kongregacija yra neįtakinga, o jis pats nėra charizmatiška asmenybė. Taip pat abejonių kelia ir aplinkybė, kad jis dirbo su kardinolu Angelo Sodano, buvusiu valstybės sekretoriumi prie Jono Pauliaus II, ir gali būti susitepęs su kai kuriais Sodano eros skandalais - ypač tais, kurie yra susiję su velioniu pedofilu kun. Marcialu Macieul Degollado, Kristaus legionierių įkūrėju.
„Tamsieji arkliukai“
Kardinolas Peteris Appiah Turksonas (64 m.) - Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas yra „trečiojo pasaulio“ kardinolų lyderis. Jis gimė Ganoje kataliko ir metodistės, perėjusios į katalikybę, šeimoje. P. Turksonas yra vienas iš nedaugelio afrikiečių, baigusių doktorantūros studijas Popiežiškajame Biblijos institute Romoje.
1992 m. jis tapo Cape Coasto arkivyskupu, 2003 m. - kardinolu, o nuo 2009 m. spalio gavo pareigas Vatikane. Jis žavi žmones savo ganytojišku elgesiu, „žemišku“ bendravimo būdu ir švelniu humoro jausmu. P. Turksonas pasisako už leidimą afrikiečiams naudotis prezervatyvais, yra aktyvus socialinio teisingumo skatintojas, tad jo kandidatūrą konklavoje palaikytų ne tik „trečiojo pasaulio“, bet ir reformistinių pažiūrų kardinolai.
Tačiau P. Turksonas vadovauja neįtakingai Vatikano dikasterijai, ne kartą žiniasklaidai sakė, kad galėtų būti popiežiumi, viešai palaikė „Occupy Wall Street“ judėjimą, abejojama ir jo valdymo gabumais, be to, jis yra laikomas kardinolu-„žvaigžde“. Visos šios aplinkybės smarkiai mažina jo galimybes užimti šv. Petro sostą.
Niujorko arkivyskupas kardinolas Timothy Dolanas (63 m.) – JAV vyskupų konferencijos pirmininkas.
Jis tapo vyskupu 2001 m., o kardinolu – 2012 m. Praėjusių metų vasarį Romoje vykusioje konsistorijoje T. Dolanas tapo įžymybe. Jo kalba apie naująją evangelizaciją Kardinolų kolegijoje, Benedikto XVI akivaizdoje, privertė suklusti visus. T. Dolanas yra simbolis, įtvirtinantis naują dinamišką bažnytinės lyderystės bei valdymo stilių, kuris siūlo būti atvirais, o ne bijoti, pasitikėti, ne trauktis, mokėti gatvės kalbą ir pasijuokti iš savęs. Šios jo savybės padėjo JAV katalikybei atsitiesti po pedofilijos skandalo.
Romoje sutariama, kad T. Dolanas yra pirmasis patikimas JAV papabile. „Time Magazine“ jį įtraukė į 100 įtakingiausių 2012 m. pasaulio žmonių sąrašą.
Tačiau abejojama, ar kardinolai norės popiežiaus- „superžvaigždės“. T. Dolanas nėra dirbęs jokio administracinio darbo Vatikane, itališkai jis kalba su dideliu akcentu, jo bažnytinis akiratis ribojasi Vakarų problematika, tad sunku būtų sutelkti vieningą palaikymą jo kandidatūrai. Pats T. Dolanas, paklaustas apie tai, ką mano, kad jis esąs vienas pagrindinių favoritų užimti šv. Petro sostą, su jam būdingu humoru atrėžė, kad tie, kas taip galvoja, turbūt apsirūkė marihuanos.
Vienos arkivyskupas Christophas Schoenbornas (68 m.). Ko gero, labiausiai mūsų šalies katalikams žinomas papabile. Jis vadinamas Benedikto XVI mokiniu, ilgametis jo bendradarbis, Katalikų bažnyčios katekizmo vienas iš sudarytojų. Jis dažniausiai iš visų kandidatų figūruoja žiniasklaidoje, nes nevengia Bažnyčiai aštrių temų. Jis yra didelis Rytų krikščionybės gerbėjas, kontroversiškojo Medjugorjės apreiškimo rėmėjas, garsėja liturginiu pliuralumu ir nuosaikiu požiūriu į homoseksualų klausimus.
Vis dėltoi Ch. Schoenbornui nepavyko suvaldyti Austrijos katalikybėje iškilusių problemų, susijusių su maištininkų kunigų judėjimu. Taip pat jis viešai konfliktavo su įtakinguoju kardinolu A. Sodanu. Šie veiksniai ir jo germaniškos šaknys kažin ar leis jam tapti Benedikto XVI įpėdiniu.
Kompromisinės figūros
San Paulo arkivyskupas Odilo Pedro Shereris (63 m.) Jis yra laikomas stipriausiu Lotynų Amerikos kandidatu, bet gali turėti pretenzijų, kurios nesiriboja vien geografinėmis aplinkybėmis. Jis ne tik vadovauja didžiausiai vyskupijai pasaulyje, bet turi romėniško darbo patirties. Vokiečių kilmės brazilas teologijos licenciato ir daktaro laipsnius gavo Šv. Grigaliaus universitete Romoje, o vėliau keletą metų dirbo Vyskupų kongregacijoje (1994-2001 m.). Taip pat jis dirbo Toledo (Brazilija) vyskupijos seminarijos rektoriumi.
Vyskupo šventimus gavo 2001 m., o kardinolu tapo 2007 m. Pasižymi stipraus lyderio savybėmis, nuosaikiomis teologinėmis pažiūromis, yra išreiškęs susirūpinimą dėl evangelizacijos įkarščio stygiaus Bažnyčioje. Tačiau abejojama tuo, kad kardinolai jau dabar atiduotų Petro laivo vairą kardinolui, gyvenančiam P. Amerikoje.
Italas kardinolas Gianfranco Ravasi (70 m.) - Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Benediktas XVI jį paskyrė šių metų gavėnios rekolekcijų Romos kurijai vadovu. Jis turi nuolatines skiltis keliuose stambiuose Europos leidiniuose, garsėja savo bandymais užmegzti dialogą su skeptikais ir ateistais. G. Ravasi būtų ideali dialogo figūra su šiuolaikiniu pasauliu. Vis dėlto jis yra dar vienas italų kandidatas, vadovauja neįtakingai Vatikano dikasterijai, be to, kyla abejonių, kad po intelektualo J. Ratzingerio vėl bus pasirinktas intelektualas popiežius.
Kardinolas Antonio Cañizares Llovera (67 m.) - Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektas, buvęs Ispanijos vyskupų konferencijos pirmininkas. Dėl savo išsilavinimo ir dabartinių pareigybių jis Bažnyčios gyvenime stiprintų katechezės barą ir liturginę kultūrą. Jis yra pramintas „mažuoju Ratzingeriu“, bet iš kur atsirado šis sugretinimas, jis teigė nežinąs. Šis kardinolas gali būti artimas Pietų Europos, Lotynų Amerikos ir restauracinių nuotaikų kardinolams, tačiau Ispanijoje siaučianti sekuliarizacija, asmeninės charizmos stygius gali tapti rimtomis kliūtims į šv. Petro sostą.
Kardinolas Peteris Erdo (60 m.) - Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas. Puikios jo kanonų teisės žinios, itin tvirtos katalikybės pozicijos Vengrijos visuomenėje, žinomumas tarp Europos vyskupų, ryšiai su įtakinga „Opus Dei“ organizacija, Vengrijos primą daro pagrindiniu Rytų Europos kandidatu būti popiežiumi. Didžiausias klaustukas - kaip kardinolai reaguotų į palyginti „jauną“ jo amžių.
