Specialiai „Lietuvos rytui“, Paryžius
Kosmonautės, astronautės ir taikonautės – skiriasi jų kilmės šalis, bet ne lytis. Jos mini jubiliejinius, 50-uosius, pirmojo moters skrydžio į kosmosą metus. Ką reiškia būti moterimi kosminėje erdvėje?
Net ir praėjus pusei amžiaus ši profesija lieka itin reta ir egzotiška. Į kosminę erdvę iš viso yra pakilę šimtai žmonių, ir tik nedidelė jų dalis – dailiosios lyties atstovės.
Ieškančius atsakymų, kodėl lyčių lygybės ir feminizmo banga neišvertė kosmoso agentūrų durų, specialistai kviečia žvilgtelėti į lyčių proporciją tarp kremtančiųjų tiksliuosius mokslus.
Todėl galbūt visai nenuostabu, kad į Žemės orbitoje skriejusias ar skriejančias moteris vis dar žiūrima labiau kaip į išimtį. Nors patys kosminės programos dalyviai lyčių skirtumų nesureikšmina, mat orbitoje rūpesčių ir taip užtenka.
Skirtingai žiūri į pavadinimus
Norintys papasakoti į kosmosą skrendančių profesionalių istorijas susiduria su dilema, kaip jas taisyklingai pavadinti?
Kai kurios šalys turi skirtingus terminus ir jų šventai laikosi: rusai sujungė du graikiškus žodžius „kosmos” (visata) ir „nautos” (jūreivis).
Taigi Rusija turi visatos jūreivius arba kosmonautus.
Anglakalbėse šalyse „kosmos” pakeistas „astron” (žvaigždė) – poetiškai skambėtų žvaigždžių jūreiviai arba astronautai. Galiausiai atskirą hibridinį terminą turi kinai. Sujungus kinišką žodį „taikong” (kosmosas) ir graikišką „nautos” prigijo taikonautas.
Tad su moterimis kosmose viskas paprasta – pirmoji moteris, prieš 50 metų su misija „Vostok 5” skridusi į kosmosą, buvo rusė Valentina Tereškova. Taigi ji – kosmonautė.
Pirmoji amerikietė, pakilusi į kosmosą po 20 metų, Sally Ride – astronautė, o pirmoji kinė, dalyvavusi kosmoso programoje pernai, Liu Yang – taikonautė.
Kosmoso keliautojams pavadinimas paprastai lipdomas pagal jų kilmę, bet yra ir išimčių. Pavyzdžiui, 1995 metais Normanas Thagardas tapo pirmuoju amerikiečiu kosmonautu, mat jis skrido rusišku kosminiu laivu.
Be to, kino, priešingai nei jo kolegos ruso, pernelyg neįžeisite jį pavadinę ir taip, kaip įprasta Vakarų valstybėse, – astronautu. Mat profesija tebėra gyva vaikų svajonėse, kad ir iš kur jie būtų ar kaip ją vadintų.
Svajonė būti kosmonautu
Gyvas to liudijimas – sausakimša 15-ojo Paryžiaus rajono, kuriame yra įsikūrusi Europos kosmoso agentūros administracija, merijos salė.
Žiūrovai čia šeštadienio popietę susirinko pasiklausyti prancūzų astronautų Jeano François Clervoy, Leopoldo Eyhartso ir buvusios NASA astronautės, antrosios istorijoje moters, erdvėlaivio pilotės 51-erių Pamelos Melroy.
Būrelis mažųjų klausytojų, sutūpę priekyje, prieš svarbiems asmenims, tarp kurių – ir daugiau buvusių astronautų, skirtas vietas, net išsižioję žiūri, kaip J .F. Clervoy mesdamas teniso kamuoliuką iš vienos rankos į kitą aiškina apie parabolinį skrydį.
Žodis „parabolė” mažiesiems nieko nesako, bet ekrane jie mato, kaip ta pačia trajektorija kaip ir astronauto išmestas teniso kamuoliukas skrenda orlaivis-laboratorija „Airbus A-300 Zero G”. O jame esantys Europos kosmoso agentūros būsimieji astronautai ir mokslininkai porai dešimčių sekundžių pakyla į orą.
Žinia aiški kiekvieno amžiaus žiūrovui – nesvarumo būseną galima pasiekti ne tik kosmose.
Sulaukęs galimybės paklausti, vienas mažas berniukas kelia ranką ir gavęs mikrofoną drąsiai išpyškina, regis, degantį klausimą: „O kaip tapti astronautu?”
Matyt, kiekvieno berniuko svajonė būti kosmonautu yra ne tik Sovietų Sąjungos lenktynių su JAV pakurstytas mitas.
O kaipgi mergaitės? Šalia įsitaisiusi mažametė man purto galvą – ne, ji nori būti gydytoja. Bet paskui išgirdusi, kad būna astronautų-gydytojų, ji jau man tampo už skverno, kad gal tokia idėja jai ir patinka. Kai užaugs, ji bus astronautė-gydytoja.
Medikas taisė kosminę stotį
Mergaitę, matyt, sužavėjo jaudinama buvusios NASA astronautės P. Melroy istorija. Ji papasakojo, kaip jos vadovaujamoje komandoje medikas ir astronautas Scottas E. Parazynski sėkmingai įvykdė jam patikėtą ypač pavojingą užduotį – sutaisyti įtrūkusią Tarptautinės kosminės stoties (TKS) saulės bateriją.
Pasak tuometės įgulos vadės, tai buvo vienas rimčiausių ir pavojingiausių incidentų TKS istorijoje.
Baterijos yra visada įkrautos, nuo jų būtina laikytis atokiau, kad nenutrenktų, o šioje situacijoje buvo aišku, kad kam nors teks eiti į atvirą kosmosą jų remontuoti.
„Tris dienas stotyje ir ant žemės ruošėmės ir planavome, kaip išspręsti problemą pasitelkus tas medžiagas, kurias turime. Sprendimas buvo siųsti žmogų”, – pasakoja P. Melroy. Jai teko sunki užduotis išrinkti, ką siųsti į šią pavojingą misiją.
Klausimas, kodėl buvo pasirinkta siųsti mediką, iškilo ir sėdintiems salėje.
Buvusi komandos vadovė neslepia, kad teko rinktis atmetimo būdu: vienas asmuo yra vadovas, kitas valdo robotą-ranką, trečias yra skrydžių inžinierius. Lieka medikas.
Tiesa, jis kartu yra ir kvalifikuotas astronautas.
„Scottas buvo mūsų labiausiai patyręs asmuo išėjimuose į kosmosą, ir mums labai pasisekė, kad jis turėjo ilgiausias rankas komandoje, nes prie pačios baterijos nebuvo galima liestis.
Vėliau jis tapo pirmuoju astronautu, įkopusiu į Everestą. Jis yra gimęs iššūkiams”, – dėsto P. Melroy. Taigi į misiją buvo pasiųstas jis ir dar vienas jo kolega astronautas – jis stebėjo situaciją iš toliau.
Kai astronautas specialiu įrankiu dūrė į bateriją, nutiko kai kas netikėta – ji pradėjo banguoti. Kai kolega pamatė bateriją artėjant jo link, sušuko: „Scottai, atsargiai!”
Stovėdamas ant platformos jis spėjo atsilošti, kad išvengtų susidūrimo.
„Baterija nurimo. Tada jis savo veiksmus turėjo pakartoti dar devynis kartus”, – pasakoja tuometė įgulos vadė.
Išsipildė mergaitės svajonė
Yra nedaug moterų astronaučių, o dar mažiau tokių, kurios buvo atsakingos už komandą.
P. Melroy iš viso dalyvavo trijose misijose – dviejose kaip erdvėlaivio pilotė, o paskutinei ir vadovavo. JAV karinių oro pajėgų piloto duktė nuo mažumės žinojo, koks jos kelias.
„Štai čia aš su savo tėčio lakūno kepure, – rodo savo nuotrauką iš vaikystės. – Aš jau nuo dvejų metų žinojau, kad noriu būti pilotė bei astronautė ir vadovauti astronautų komandai.”
Tačiau prisimindama praeitį ji dabar mano, kad labiausiai ją įkvėpė ne tėvo pavyzdys, o „Apollo” – JAV skrydžių programa, kurios tikslas buvo išsilaipinimas Mėnulyje. Kai buvo vaikas, jai atrodė tiesiog svaiginama mintis pasižiūrėti į Žemę iš Mėnulio.
Mokykloje P. Melroy žavėjosi astronomija, vėliau tapo JAV karinių oro pajėgų pilote, vėliau – pilote bandytoja, o dar vėliau buvo atrinkta į NASA.
Kosmose jaučiasi lyg šeima
Užduodu paprastą klausimą: ar ją lengvai priėmė vyriškas astronautų kolektyvas?
„O ar jūs trauktumėte per dantį žmogų, kuris veikiausiai taps jūsų vadovu? Aš esu pilotė, taigi kai atėjau į astronautų biurą, net kai buvau ant žemiausio laiptelio, visi žinojo, kad vieną dieną tapsiu erdvėlaivio pilote. O tai reiškia, kad aš galiu būti jų bosė.
Taigi nuo tos dienos, kai įžengiau pro duris, visi suprato, kad būtų kvaila su manimi blogai elgtis”, – „Lietuvos rytui” pasakoja P. Melroy.
Buvusi NASA astronautė šypsodamasi pabrėžia, kad astronautai – kaip viena šeima.
„Vyrai ir moterys, žmonės iš skirtingų kultūrų, tautybių – visa tai negali trukdyti tokioje situacijoje, kai mūsų gyvenimas priklauso vienas nuo kito”, – sako P.Melroy.
Mokėsi rusų kalbos
Renginys, kuriame susirenka daugiau astronautų, išties primena šeimos susitikimą, kuriame dalijamasi įspūdžiais ir juokaujama. Taip ir konferencijoje Paryžiuje.
Jei neribotų laikas, astronautai galėtų valandų valandas pasakoti, kuo skiriasi pakilimas dabar jau atitarnavusiu erdvėlaiviu ir, kaip jie juokauja, dabartiniu kosminiu taksi – rusiškuoju „Sojuz”, o dar daugiau – apie nusileidimą.
„Prisimeni, kaip kartu valandų valandas mokėmės rusų kalbos”, – šypsosi susitikę du seni kolegos prancūzai.
„Da, očen chorošo” (taip, labai gerai)”, – juokiasi kitas.
Pasirengimas misijai reiškia daug praktikos ir daugybę valandų simuliatoriuje, taip pat ir pasiruošimą gyventi kartu „labai siauruose koridoriuose”.
P.Melroy prisimena, kaip savo komandą prieš skrydį buvo išsitempusi dešimčiai dienų į Aliaską, kad išmoktų gyventi kartu, pasižiūrėtų, kaip jie elgiasi tuomet kai yra pavargę.
Moterų kosmose daugės
Ir vis dėlto tebekirba klausimas: jeigu lytis – ne kliūtis, kodėl tuomet taip mažai astronaučių moterų?
„Skrydžiai į kosmosą daugiausia susiję su techniniais dalykais. Vadinasi, astronautais daugiausia tampa studijavę matematiką ar inžineriją, kitus techninius mokslus.
Daug moterų atgraso toks karjeros kelias. Nedaug jų baigia reikiamus mokslus tokiu lygmeniu, kad galėtų tapti astronautėmis. Bet jeigu jos tai padaro, gali konkuruoti su vyrais”, – „Lietuvos rytui” aiškina P. Melroy.
Buvusi astronautė mano, kad ir tai keisis.
„Keturios moterys vienu metu kosmose – rekordas.
Bet dabar daugiau moterų įgyja reikiamą išsilavinimą. Taigi ir potencialas didesnis”, – šypteli astronautė.
Mini 50-metį
Pasaulis šiemet mini pirmosios moters pakilimo į kosmosą 50-metį. 1963 m. birželio 16–19 dienomis kosminiu laivu „Vostok 6” pirmoji skrido Valentina Tereškova (nuotr.).
Skrydžio metu buvo tiriama nesvarumo būklė. Skrydis į kosmosą buvo griežtai slepiamas. V. Tereškova prieš galutinį pasirengimą pasakė motinai, kad vyksta į parašiutininkų stovyklą. Motina apie skrydį sužinojo tik tada, kai tai pranešė radijas.
Pasirengimo skrydžiui grupėje dalyvavo daugiau moterų, kurių pavardės iki 1980 m. nebuvo skelbiamos. Kosmose V. Tereškova praleido 70 valandų bei 50 minučių ir apsisuko aplink Žemę 48 kartus.
NASA duomenimis, iš viso 55 moterys yra skridusios į kosmosą. Šešios jų skrido pagal Sovietų Sąjungos ir Rusijos programas, viena – Kinijos ir 48 – per NASA, iš jų 43 amerikietės.
