1945-ųjų pavasarį 23 metų Haraldas Quandtas, tarnavęs nacistinės Vokietijos oro pajėgose „Luftwaffe”, leido dienas nelaisvėje – jis buvo sąjungininkų pajėgų Libijos uoste Bengazyje kalinys.
Jaunas vyras pernelyg nenustebo gavęs atsisveikinimo laišką iš savo motinos Magdos Goebbels – propagandos ministro J. Goebbelso žmonos.
Ranka rašytas raštelis tik patvirtino tai, ką Haraldas jau buvo girdėjęs prieš kelias savaites – kad jo motina kartu su J. Goebbelsu nusižudė Adolfo Hitlerio požeminiame bunkeryje Berlyne.
„Brangus sūnau! Kad savo nacionalsocialistinius gyvenimus užbaigtume garbingai, Fiurerio bunkeryje esame jau šešta diena – tėtis, šeši tavo broliukai bei sesutės ir aš.
Haraldai, sūnau, noriu tau patarti tai, ko pati išmokau: būk ištikimas! Ištikimas sau, liaudžiai ir savo šaliai!”
1945 metų gegužės 1-ąją Goebbelsai šaltakraujiškai nužudė šešis savo vaikus, jiems sušerdami cianido piliules.
Tarp gyvųjų jau nebėra ir Haraldo. Bet prieš tai jis su įbroliu Herbertu dar spėjo paveldėti savo tėvo Güntherio Quandto pramonės imperiją. Ir savo vaikams sukrauti net ne milijonus, o milijardus.
Moterys – milijardierės
Haraldą sąjungininkai paleido 1947-aisiais. O jau po septynerių metų jis su Herbertu stovėjo prie G. Quandto bendrovės, gaminusios lengvuosius ginklus ir priešlėktuvinius pabūklus Trečiojo reicho karo mašinai, vairo.
Tuo metu bene vertingiausias netikrų brolių turtas buvo automobilių gamintojos „Daimler-Benz AG” akcijos.
O po kelerių metų Quandtai žengė patį sėkmingiausią žingsnį – jie įsigijo dalį bendrovės „Bayerische Motoren Werke AG”. Kompanija pasaulyje geriau žinoma kaip BMW.
Herberto našlė – 86 metų Johanna ir jos vaikai – Susanne Klatten bei Stefanas Quandtas Vokietijos visuomenėje žinomi kaip vieni pagrindinių BMW akcininkų.
Tačiau Susanne ir Stefanas su garsiuoju J. Goebbelsu nesusiję. Kitaip nei į viešumą nelendančios milijardierės Haraldo Quandto dukterys – Katarina Geller-Herr, Gabriele Quandt, Anette Angelika May-Thies ir Colleen Bettina Rosenblat-Mo.
Visos keturios moterys – netikros J. Goebbelso anūkės. Žinoma, dėl to, kad jos – turtuolės, Vokietijoje nesipiktinama. Vokiečiai tik nori sužinoti daugiau – jiems nepatinka slaptumas.
Šeima nori privatumo
Oficialioje Quandtų šeimos biografijoje rašoma, kad po jų motinos Inge mirties 1978 metais keturios seserys paveldėjo 1,5 mlrd. Vokietijos markių (tuo metu – 760 mln. dolerių).
Savo turtą moterys valdo per šeimos investicinę bendrovę „Harald Quandt Holding GmbH”, pavadintą, žinoma, jų tėvo vardu.
Nuo bendrovės įkūrimo 1981 metais iki šiol moterų turtas kasmet paaugdavo 7 proc. Tad dabar seserų ketvertukas dalijasi mažiausiai 6 mlrd. dolerių.
Kadangi turtas turi būti skaidomas į keturias dalis, H. Quandto dukterys niekada nesušmėžuoja tarptautiniuose turtingiausių pasaulio ir net Vokietijos žmonių sąrašuose.
„Šeima nori privatumo, ir tai man visiškai suprantama, – teigė investicinę bendrovę administruojantis Fritzas Beckeris. – Moterys investuoja visame pasaulyje. Koks skirtumas, kokia jų turto vertė?”
H. Quandto atžalos iš tiesų vertina privatumą. Paaiškėjus, kad jos – netikros J.Goebbelso anūkės, į seseris kreipėsi Vokietijos žiniasklaida.
Veltui – seserys atsisakė komentuoti savo finansus.
Pelnas per karą išaugo
Quandtų šeimos sėkmės istorija trajektorija dalijasi su visos Vokietijos galios augimu. Startas – 1883 metai, kai Emilis Quandtas iš uošvio perpirko tekstilės bendrovę.
Amžių sandūroje jis savo verslą perdavė vyriausiajam sūnui – Güntheriui. O pastarasis sulaukė Pirmojo pasaulinio karo ir išvydo galimybę neblogai užsidirbti.
G. Quandto gamyklos tuomet ir taip jau buvo vienos didžiausių drabužių gamintojų Vokietijos valstybei. Bet prasidėjus karui imta siūti uniformas kariuomenei, ir pelnas išaugo keturiskart.
Verslui nepakenkė ir Vokietijos kapituliavimas 1918-aisiais. Riebią pinigų sumą užsidirbęs G. Quandtas po ketverių metų pigiai nusipirko akumuliatorių fabriką, lakoniškai pavadintą „Accumulatoren-Fabrik”.
O 1928 metais perėmė bendrovę BKIW, Berlyne gaminusią siuvamąsias mašinas ir liejusią stalo įrankius. Kompanija prieš ir per karą gamino ginklus, bet buvo priversta pakeisti veiklos kryptį pagal susitarimą dėl Vokietijos nuginklavimo.
„Quandtų verslo imperija augo tiek kaizerio reiche, tiek Veimaro respublikoje, tiek per Antrąjį pasaulinį karą. O labiausiai – pokariu”, – teigia šeimos biografijos „Die Quandts” autorius Rudigeris Jungbluthas.
J. Goebbelso pabrolys A. Hitleris
Vis dėlto Quandtų istorijoje – ne tik sėkmingi ėjimai. Esti ir tamsesnių smulkmenų, siejamų su nacių atėjimu į valdžią Vokietijoje.
1918-aisiais pirmąją G. Quandto žmoną pakirto tuomet Europoje siautęs ispaniškasis gripas.
Tačiau su dviem sūnumis našliu likęs vyras po trejų metų vedė Magdą Ritschel. Tais pačiais 1921-aisiais gimė vienintelis poros sūnus Haraldas.
Savo ruožtu Haraldas 1927 metais mirė palaužtas komplikacijų dėl apendicito. Netektis, regis, prislėgė sutuoktinius, 1929-aisiais jie išsiskyrė.
Čia ir ima pintis nacistinės Vokietijos lyderių bei Quandtų šeimos istorijos.
Mat M.Ritschel 1931-aisiais ištekėjo antrąsyk – už J. Goebbelso, tuomečio Vokietijos parlamentaro, augančioje Nacionalsocialistinėje darbininkų partijoje vadovavusio Propagandos skyriui.
Kai naciai 1933 metais atėjo į valdžią, A. Hitleris J. Goebbelsą, dramos mokslų daktarą, paskyrė Trečiojo reicho propagandos ministru. A. Hitleris per Josepho ir Magdos vestuves buvo vyriausiasis pabrolys.
1931-aisiais į Nacionalsocialistų partiją įstojo ir G. Quandtas – jo valdomos gamyklos tapo svarbia paspirtimi Vokietijos karo pramonei. Tiesa, turtuolis nesutarė su buvusią jo žmoną vedusiu J. Goebbelsu.
„Priešiškumas, konkurencija buvo juntama visą laiką, – tvirtina istorikas Joachimas Scholtyseckas, parengęs studiją apie Quandtų ryšius su naciais. – Tiesa, Güntheriui nerūpėjo, kad jo nemėgsta J. Goebbelsas.
Nesutarimai niekaip nepaveikė unikalaus Güntherio sugebėjimo užsidirbti.”
Nemąstė kaip tipiškas nacis
1937-aisiais G. Quandtui buvo suteiktas specialus nacistinis titulas, kuris tuo metu buvo skiriamas verslininkams, labiausiai prisidedantiems prie Trečiojo reicho kovos.
Ir iš tiesų – jo fabrikas gamino akumuliatorius povandeniniams laivams ir pirmosioms balistinėms raketoms V-2. O bendrovė BKIW – „Mauser” šautuvus, amuniciją ir kitą ginkluotę.
„G. Quandtas buvo vienas svarbiausių pramonininkų prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą, – teigia J. Scholtyseckas. – Bet jis niekada neieškojo dėmesio.”
Istorikas taip pat nustatė, kad 1940–1945 metais G. Quandto gamyklose dirbo daugiau nei 50 tūkst. kalinių – karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų darbininkų.
J. Scholtyseckas šia istorija susidomėjo po to, kai 2007-aisiais viena Vokietijos televizija parodė dokumentinį filmą „Quandtų tylėjimas” („Das Schweigen der Quandts”).
Specialistas taip pat sugebėjo nustatyti, kad G. Quandtas padedamas nacių perėmė kelias Vokietijos žydų bendroves, o jo sūnus Herbertas planavo pastatyti fabriką, kuriame būtų dirbę žydai vergai.
„Tiesa, G.Quandtas tikrai nemąstė kaip užkietėjęs nacis, – tikina šeimos biografas R. Jungbluthas. – Jis tiesiog nuolat ieškojo galimybių išplėsti savo verslo imperiją.”
Laišką atsiuntė ir J. Goebbelsas
Jauniausias G. Quandto sūnus Haraldas prieš karą gyveno su savo motina Magda, jos antruoju vyru J. Goebbelsu ir šešiais pastarųjų vaikais.
1939 metais, jau po to, kai naciai užėmė vakarinę Lenkijos dalį, jis prisijungė prie Vokietijos kariuomenės, o po metų pasiprašė į parašiutininkų dalinį.
Per karą Haraldas tarnavo Graikijoje, Prancūzijoje ir Sovietų Sąjungoje.
Bet 1944-aisiais jis buvo pašautas Italijoje ir nugabentas į britų valdomą karo belaisvių stovyklą Bengazyje.
Čia jam ir buvo perduotas motinos atsisveikinimo laiškas. Tiesa, trumpą žinutę jam perdavė ir įtėvis J.Goebbelsas.
„Tikėtina, kad netrukus būsi vienintelis likęs gyvas žmogus, kuris galės tęsti mūsų šeimos tradiciją”, – tuomet rašė J. Goebbelsas, po A. Hitlerio savižudybės vieną dieną ėjęs Vokietijos kanclerio pareigas.
Jau po karo Haraldas kartu su kitu G. Quandto sūnumi Herbertu turėjo pasidalyti tėvo jiems paliktą verslą.
Pats G. Quandtas pasibaigus karui buvo sulaikytas, bet greit paleistas, kai sąjungininkai nustatė, kad jis neprisidėjo prie režimo nusikaltimų.
Turtuolis mirė 1954 metais ilsėdamasis Kaire.
Palikimas – ir paauglėms
Güntheris jau buvo investavęs į „Daimler-Benz”, o broliai savo akcijų dalį bendrovėje dar labiau padidino.
Be to, Herbertas septintajame dešimtmeyje išgelbėjo BMW – nuo to laiko jo šeimai pinigų nestigo.
Haraldas žuvo būdamas vos 45-erių – 1967 metais sudužus lėktuvui prie Italijos miesto Turino.
Jo našlės Inge ir įbrolio Herberto santykiai iškart gerokai pašlijo, bet po kelerių metų dėl turto dalybų vis dėlto buvo susitarta – moteris gavo „Daimler-Benz” akcijų.
Tiesa, Inge per 1978 metų Kalėdas mirė nuo širdies smūgio, o naujasis jos vyras Hansas Hilmanas von Galemas netrukus nusišovė.
Tad imperiją paveldėjo penkios našlaitės, kurių dvi tuo metu dar buvo paauglės.
Gabriele Quandt dabar gyvena Miunchene. Prancūzijoje įgijusi verslo administravimo magistro laipsnį, moteris ištekėjo už Vokietijos leidybos magnato Floriano Langenscheidto.
Pora išsiskyrė 2008-aisiais.
Katarina Geller-Herr valdo Homberge įsikūrusį jojimo centrą „Gestuet Waeldershausen”. Ji finansiškai rėmė dviejose olimpiadose aukso medalius laimėjusį raitelį Larsą Niebergą.
Colleen Bettina Rosenblat-Mo – papuošalų dizainerė. Moteriai buvo vos 24-eri, kai ji krikščionybę iškeitė į judaizmą.
Dabar ji ištekėjusi už norvego žurnalisto Frode Mo.
„Gyvenime mus lydi abi religijos. Bet mes tikrai kartu švenčiame Kalėdas”, – yra pasakiusi C. B. Rosenblat-Mo.
Anette Angelika May-Thies gyvena Hamburge, o jauniausioji iš seserų Patricia Halterman 2005-aisiais mirė.
Vardas – istorinis palikimas
Keturios seserys kartu valdo šešias kompanijas, kurių vertė – net 18 mlrd. dolerių.
Moterys nebijo rizikingų investicijų, o joms dažniausiai pasiteisinant turtas nuolat auga.
Jų gyvenimas ilgą laiką tekėjo ramia, tylia vaga.
Tačiau kai pasirodė filmas „Quandtų tylėjimas”, seserys nepabijojo viešai pripažinti: Quandtai iš tiesų buvo susiję su Trečiuoju reichu.
„Berlyno bunkeryje Magda nužudė šešis savo vaikus. Mūsų tėvas labai mylėjo savo netikrus brolius ir seseris. Žinoma, kai šeimos istorija tokia, negaliu negalvoti, kad blogiau ir negali būti”, – interviu dienraščiui „Die Zeit” teigė G. Quandt.
„Liūdna, bet tiesa tokia – daug kalinių, dirbdami Quandtams, mirė”, – pripažino G.Quandt pusbrolis Stefanas Quandtas.
Tiesa, vieša išpažintis dar nereiškė, kad nuo Güntherio ar Haraldo Quandtų bus atsiribota.
Būtent jų vardais yra pavadinti šeimos biurai Bad Homburge. O pasižymėję Vokietijos žurnalistai kiekvienais metais apdovanojami Herberto Quandto premija, kurios dydis – 50 tūkstančių eurų.
„Quandtams teks gyventi su savo vardu. Tai – istorijos dalis, priminimas, kokius sprendimus tenka priimti valdant diktatoriams”, – tvirtina J. Scholtyseckas.
J. Goebbelsas – nacių propagandos ruporas
Josephas Goebbelsas (nuotr.) gimė 1897 metų spalį. Jis – vienas garsiausių ir žiauriausių nacistinės Vokietijos lyderių.
J. Goebbelsas – vienas artimiausių A.Hitleriui žmonių. Stropus, geras oratorius bei žiaurus ir pavojingas žydams.
Bendrauti su Nacionalsocialistų partija jis pradėjo 1923-iaisiais, po metų į ją įstojo ir tapo Berlylyno partinės organizacijos vadu.
1928 metais J. Goebbelsas buvo paskirtas partijos Spaudos, propagandos ir kultūros skyriaus vadovu.
1933-iaisiais, naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, jis buvo paskirtas propagandos ministru. J. Goebbelsas apibrėžė Trečiojo reicho moralę: „Jūs privalote būti negailestingi, kai kalbama apie tuos, su kuriais mes kovojame ir kuriuos pasmerkiame totaliniam sunaikinimui.”
J. Goebbelsas garsėjo iškalba, politinės kovos strategijomis. Jam įsakius 1938 metais buvo nužudytas Nobelio taikos premijos laureatas, publicistas Carlas von Ossietzky, daug kairiųjų žurnalistų.
Viena įsimintiniausių jo atakų prieš žydus – Krištolinė naktis (1938 m. lapkričio 9–10 d.), kai buvo įvykdytas vienas žiauriausių nacistinės partijos pogromų: per naktį buvo suimta mažiausiai 25 tūkst. žydų, 61 žmogus nužudytas.
Partijoje J. Goebbelsas buvo vadinamas „nerimstančiu naciu”.
1943 metais, Antrajam pasauliniam karui pasisukus vokiečiams nepalankia linkme, propaganda maskavo vokiečių kariuomenės nesėkmes ir iki karo pabaigos palaikė tikėjimą „vokiečių ginklo pergale”.
Jis aktyviai kišosi į karo veiklą, įkvėpdamas fanatiškus nacistus priešintis iki galo, nevykusiais patarimais klaidino A.Hitlerį, o savo nelogiškais įsakymais erzino vokiečių generolus. Be to, jo įsakymu buvo kuriami brangūs propagandiniai filmai, kuriems buvo eikvojami pralaiminčios karą Vokietijos ištekliai.
Pavyzdžiui, J. Goebbelso įsakymu filmui „Kolbergas” apie Napoleono laikų karus ir Kolbergo miesto apsiaustį buvo pasitelkta tūkstančiai karių ir išleista 8 mln. markių – tai buvo brangiausias nacistinės Vokietijos filmas.
Filmas tyčia pradėtas rodyti 1945-ųjų sausio pabaigoje, kai netgi J. Goebbelso propagandos apsvaiginti vokiečiai suprato, kad iš visų pusių spiečiama Vokietija pralaimės karą. Beje, praėjus mėnesiui nuo filmo rodymo pradžios pats Kolbergo miestas buvo apsuptas, sugriautas ir, priešingai nei filme, – užimtas.
Sovietų kariuomenei 1945 metais apsupus Berlyną, J. Goebbelsas liko su A. Hitleriu, o šiam nusižudžius vienai dienai perėmė kanclerio pareigas.
Paskutinę gyvenimo dieną jie kartu su žmona kalio cianidu nunuodijo šešis mažamečius vaikus, o vėliau išėję į šalia bunkerio esantį sodą nusižudė.
