„Bijau, kad ši vieta taps labai populiari”, – pusiau juokais, pusiau rimtai pareiškė 33 metų Erko Valkas, su bendraminčiais kasdien kelioms valandoms Taline atveriantis netradicinės bibliotekos duris. Už tai estas negauna ir net nesiekia gauti jokio atlygio.
Vienas talinietis, rekomendavęs „Lietuvos rytui” apsilankyti šioje neįprastoje vietoje, pirmiausia pabrėžė: „Jums bus įdomu, nes biblioteka įsikūrusi Talino rajone, kuris vadinasi Ūs Mailmu. Jis savo bendruomene labai panašus į Vilniaus Užupį.”
Iš tiesų ne vienas Talino gyventojas, paklaustas apie Ūs Mailmo rajoną, kuris išvertus iš estų kalbos reiškia „Naujas pasaulis”, pirmiausia kalba apie jo veiklios bendruomenės organizuojamus kultūros renginius ir įvairius netradicinius sumanymus.
Vienas tokių yra „Kapsad”. Tai kartu ir biblioteka, ir kavinė, įsikūrusi prieš keliasdešimt metų statyto medinio namo rūsyje. Nusileidęs į jį, pirmiausia patenki į kambarį, kuriame palei sienas stovi knygų lentynos.
Skaičiumi jos nė iš tolo neprilygsta tradicinei viešajai bibliotekai, tačiau idėjos sumanytojai vardija daugybę kitų „Kapsad” privalumų.
Mėgstamiausių knygų vieta
Pirmiausia biblioteka veikia kiekvieną dieną nuo 8 iki 11 valandos ir nuo 20 iki 23 valandos. Įprastos viešosios bibliotekos tokiomis valandomis nedirba.
„Manau, kad žmonėms reikia galimybės lankytis bibliotekoje prieš darbą ir po darbo.
Darbo metu jie negali ateiti, nes dirba”, – puse lūpų įprastinį bibliotekų darbo grafiką kritikavo E. Valkas.
„Kapsad” patalpose daug knygų netelpa, tačiau estas pabrėžia, kad tai labai asmeniška biblioteka. Mat jos lentynos atiduotos skirtingiems žmonėms, kurie į jas deda savo mėgstamiausias knygas.
Prie kiekvienos lentynos pritvirtinamas jos turiniu pasirūpinusio asmens vardas ir pavardė. Užsukusieji į „Kapsad” be jokių formalumų gali tiesiog sėsti ir skaityti, o kartais ir pasiskolinti knygą į namus.
„Šią vietą vadiname mėgstamiausių knygų biblioteka”, – sakė „Kapsad” prižiūrintis E. Valkas.
Rodydamas į vieną lentyną estas pasakojo, kaip tarp lentynos savininko ir skaitytojo gali užsimegzti glaudus ryšys: „Mergina, kuri skaitė knygas iš šio vaikino lentynos, pasakė: „Manau, kad man tikrai patinka šis vyrukas.” Tiesa, ji niekada nebuvo jo mačiusi.”
Rašytojų sąjungos namas
„Kapsad” veikia nuo 2009 metų. Tačiau iš pradžių biblioteka duris atverdavo ne kiekvieną dieną. O 2010-aisiais ji keliems mėnesiams apskritai buvo uždaryta, nes nebuvo kam šios vietos prižiūrėti.
Bet galiausiai E. Valkas čia atsinešė savo kavos aparatą ir ryžtingai paskelbė bibliotekos darbo valandas.
Tiesa, idėja į lentynas išdėlioti mėgstamiausias žmonių knygas kilo net ne jam, o jo draugui poetui Mihkelui Kaevatsui. Kūrėjas su dar keliais rašytojais gyvena tame pačiame name, kuriame ir veikia „Kapsad”.
Po Estijos nepriklausomybės atkūrimo namas buvo grąžintas Švedijoje gyvenančiam dailininkui, kuris esą nieko apie šį nekilnojamąjį turtą net nežinojo.
Vyrui pastato nereikėjo, todėl padovanojo jį Estijos rašytojų sąjungai. Šiuo metu iš dešimties name esančių butų šešiuose gyvena rašytojai.
M. Kaevatsas norėjo, kad čia ne tik būtų rašytojų namai, bet kad ir visas namas būtų siejamas su literatūra. Taip jam šovė idėja pastato apačioje esančias patalpas paversti atvira visuomenei biblioteka.
Name gyvenantys skirtingo amžiaus rašytojai „Kapsad” ne tik turi savo mėgstamiausių knygų lentynas, bet ir aktyviai dalyvauja bibliotekos renginiuose – koncertuose, filmų peržiūrų vakaruose, kūrybos skaitymuose, rengia savo knygų pristatymus.
Anot E. Valko, biblioteka namo gyventojams yra tarsi antra svetainė, kurioje jie rengia ir savo susitikimus.
„Kapsad” išvertus iš estų kalbos reiškia „kopūstas”.
Toks pavadinimas vietai duotas neatsitiktinai. Estai mėgsta sakyti, kad daug kartų skaitytos knygos lapas tampa panašus į kopūsto.
Negana to, anksčiau tose patalpose, kuriose dabar yra „Kapsad”, buvo daržovių parduotuvė, kurioje, be abejonės, buvo pardavinėjami ir kopūstai.
Ateina ne vien skaityti
E. Valko atvirauja, kad dažnai 8 valandą ryto atverdamas „Kapsad” duris nė nenutuokia, kaip pakryps jo diena. Nors jis gali uždaryti biblioteką 23 valandą, pasitaiko dienų, kai čia šokama iki ryto.
„Jeigu būna linksma, bibliotekos galiu ir neuždaryti”, – atviravo estas.
Pasak jo, geriausios dienos „Kapsad” ramiai sėdėti su knyga yra penktadieniai ir šeštadieniai, nes žmonės tuo metu dalyvauja kitur vykstančiuose vakarėliuose.
O sekmadieniais ir pirmadieniais „Kapsad” dažniausiai susirenka daugiau žmonių.
Nepaisant to, vieną pirmadienio vakarą „Lietuvos ryto” žurnalistei apsilankius „Kapsad” E. Valkas pareiškė: „Man atrodo, kad šįvakar ramiai sėdėsiu kampe ir skaitysiu knygą.”
Kaip tik po šių esto žodžių prasivėrė durys ir į biblioteką atėjo trys linksmai nusiteikusios merginos, kurioms Erko planai ramiai leisti vakarą tik sukėlė juoką.
„Lankomės čia dažnai, galbūt net per dažnai”, – juokavo merginos.
Viena jų tikino „Kapsad” tik gerai leidžianti laiką ir niekada neskaitanti knygų. Tuo metu kita estė prisiminė, kaip patį pirmąjį apsilankymo bibliotekoje kartą susilažino su Erko, kad vieną knygą perskaitys per dieną.
Nors mergina užduotį įvykdė, vyno butelio, dėl kurio buvo lažinamasi, taip ir negavo.
Mokėti už arbatą nebūtina
Estės „Kapsad” gurkšnojo atsineštą vyną. Taip paprastai čia elgiasi dauguma lankytojų – jie atsineša savo gėrimų, nes, kaip sako E. Valkas, jų bibliotekoje gali gauti ne visada.
Valgoma „Kapsad” tik kartais. Tokiais atvejais paprastai kas nors iš bibliotekos lankytojų ar prižiūrėtojų pradeda gaminti ir pasiūlo pasivaišinti kitiems.
Tačiau jeigu „Kapsad” paprašysi kavos, arbatos ar dar ko nors, sąskaitos už tai niekada negausi. Bibliotekoje-kavinėje mokėti nereikia.
Tiesa, visada galima paaukoti. Ir, anot E. Valko, žmonės noriai aukoja, ypač jei to paprašo kiti.
„Jeigu žmogus išeina ir nepaaukoja, tai ne mano problema, tai jo problema.
Niekada negali žinoti, kodėl žmogus nepaaukoja”, – problemos dėl galimo lankytojų piktnaudžiavimo nedaro E. Valkas.
Ir jis, ir kiti „Kapsad” prižiūrėtojai atlygio už savo veiklą negauna ir teigia tokio tikslo neturintys.
Tačiau, esto įsitikinimu, norint iš „Kapsad” veiklos būtų galima užsidirbti, mat nuostolių nepatiriama ir dabar. Paprastai paaukojama tiek, kiek ir išleidžiama bibliotekos priežiūrai.
„Iš tiesų niekada nesupratau, kaip tai nutinka. Tiesiog pavyksta”, – džiaugėsi E. Valkas. Tuo pat metu jis pabrėžė, kad kone viskas „Kapsad” paaukota: nuo paties namo iki daiktų, kuriuos galima rasti bibliotekoje.
Jeigu biblioteka surenka daugiau lėšų, nei reikia ją išlaikyti, estai šiuos pinigus leidžia toliau tvarkydami patalpą, kurioje yra virtuvė.
Planų daugybė, tarp jų – tinkamiau įrengti patalpas kavinei ir, žinoma, pastatyti daugiau knygų lentynų, nes norinčiųjų dalytis su kitais savo mėgstamiausiomis knygomis yra daugiau nei tam tinkamos vietos.
Taline atstovauja Užupiui
Nors „Kapsad” durys atviros visiems net ir vėlesniu paros metu, E.Valkas leidžia suprasti, kad rimtų bėdų lankytojai nėra sukėlę.
Dar nepasitaikė atvejų, kad iš bibliotekos reikėtų ką nors išvaryti.
Viena mergina, kuriai nepatiko, kad į „Kapsad” E. Valkas įleidžia keistumu garsėjantį jos tėvą, netgi kartą su kartėliu pareiškė, jog bibliotekoje gyvuoja ekstremali demokratija.
„Bet kaip aš galiu ką nors iš čia išmesti?” – prisiminęs šią istoriją klausė Erko.
„Kapsad” jam teko matyti ne vieną užsimezgusią draugystę.
Dabar reikia pažiūrėti, kiek laiko jos truks.
Atsisveikindami su E. Valku prakalbome apie Vilnių ir Užupį.
„Beje, aš esu Užupio ambasadorius Ūs Mailme.
Vilniečiai čia apsilankę mane paskyrė eiti šias pareigas”, – netikėtai prasitarė estas.
