Atsarginis planas numato automatinius JAV biudžeto karpymus, kurie iki rugsėjo pabaigos padės sutaupyti 85 mlrd. dolerių. Finansavimas bus mažinamas įvairioms sritims – nuo gynybos iki švietimo, o dešimtys tūkstančių darbuotojų bus išleisti neapmokamų atostogų.
Kokią įtaką šios taupymo priemonės turės JAV ir viso pasaulio ekonominiam stabilumui, „Lietuvos rytas” paklausė Prancūzijos tarptautinių ryšių instituto IFRI JAV programų vadovės Laurence Nardon.
– Užuot radę kompromisą, respublikonai ir demokratai leido įsigalioti drastiškomis laikomoms taupymo priemonėms. Kodėl?
– Susitarimui kelią užkirto itin agresyvi pastarojo meto respublikonų ir demokratų priešprieša. Atrodo, kad abi partijos net nenori ieškoti kompromiso.
Be to, reikia prisiminti, kad sausio pradžioje respublikonai jau nusileido dėl mokesčių, sutikę pratęsti didesnio mokesčių tarifo turtingiesiems galiojimą.
Tad opozicijos politikai manė jau žengę žingsnį ir laukė, kada demokratai padarys tą patį ir sutiks mažinti tam tikras išlaidas. Demokratai to nepadarė.
Be to, įžvelgčiau ir JAV prezidento kaltę – pritrūko jo indėlio šiose derybose.
– Praėjusių metų pabaigoje kalbėta apie JAV „fiskalinį skardį”. Ar Amerikai negresia nugarmėti į jo bedugnę?
– Mano manymu, tas skardis jau nebe toks aukštas. Dar prieš įsigaliojant automatiniams biudžeto karpymams pavyko susitarti dėl kitų svarbių ekonominių dalykų. Be to, gerėja JAV ekonomikos prognozės: optimizmo teikia Volstrito biržų rodikliai, sparčiai atsigauna krizę sukėlęs nekilnojamojo turto sektorius, kuriamos naujos darbo vietos.
Tad šie automatiniai karpymai neturėtų sukelti didelių neigiamų pasekmių. Žinoma, tam tikrą lėtėjimą jie gali lemti, tačiau tai nebus taip drastiška, kaip galėjo būti dar prieš kelis mėnesius.
– Ir pačioje Amerikoje kalbama, kad JAV vadovas situaciją dramatizuoja. Kai kas jį vadina „isterikuojančiu vadovu”. Kalbama, kad jo asmeniniam įvaizdžiui būtų palankesnės neigiamos ekonominės pasekmės.
– Reikia pripažinti, kad B. Obama atsidūrė tarp dviejų ugnių.
Viena vertus, jam norisi kaltę dėl ekonominių bėdų suversti respublikonams. Kita vertus, jei jam pavyktų sumažinti valstybės deficitą, jis būtų laikomas puikiu prezidentu.
– Kokį scenarijų prognozuojate toliau?
– Esu įsitikinusi, jog iki pat rugsėjo pabaigos, kol galios dabartiniai biudžeto karpymai, stebėsime tikrą serialą. Politikai ir toliau pyksis.
Tiesa, nuomonių apklausos jau rodo, kad žmonės pavargo nuo demokratų ir respublikonų vidinių kovų. Amerikos visuomenėje smarkiai krito Kongreso įvaizdis.
Manyčiau, jog tai dar viena priežastis, kodėl B. Obama nesikišo į šias derybas ir nepadėjo ieškoti kompromiso.
– Ar mažinamą įvairių sričių finansavimą tiesiogiai pajus paprasti Amerikos piliečiai?
– Žinote, Amerika turi tai, ko trūksta Europai. Šalis sugeba greitai atsigauti, vėl iš naujo kurti. Tad abejoju, kad šios priemonės turės dramatiškų pasekmių, augins nedarbą.
Artimiausiu metu kai kuriems valstybės tarnautojams gali tekti išeiti neapmokamų atostogų.
Vienas vaizdingiausių pavyzdžių, kad dėl to visur padidės eilės. Pavyzdžiui, atskridus į kurį nors didįjį JAV oro uostą dokumentų patikros reikės laukti mažiausiai keturias valandas. Panašių situacijų Amerikoje jau būta.
Kita vertus, nebus taip greitai sulaukta rezultatų. Pavyzdžiui, lėtės kelių tiesimo projektai, viešųjų ligoninių renovacija.
Daugiau nerimo kelia švietimo sistemos finansavimas.
Tikėtina, kad pinigų stygių labiausiai pajus imigrantai, vargingiausiai gyvenantys amerikiečiai, nes mažės mokyklų, mokytojų, vargingų šeimų vaikams skirtų švietimo programų.
– O ar JAV ekonomikos atgarsiai atsiris iki Europos?
– Kad įklimptų į krizę, Europai nereikia Amerikos. Tai mes jau dabar matome. Abejoju, kad JAV aktualijos šįkart turėtų didelių padarinių Senajam žemynui. Bet Europos Sąjunga turėtų pasimokyti iš Amerikos.
Pažiūrėkite, kaip sunkiai mums sekasi mažinti biudžeto deficitą. Kažkodėl nesekame Jungtinės Karalystės ir Amerikos modeliais ir nemažiname išlaidų, o sekame itališkomis, prancūziškomis filosofijomis, esą ekonomiką atgaivins tik naujos išlaidos.
