Apie tai pasakoja buvęs policininkas Salvadoras Martinezas, dirbęs JAV ir Meksikos pasienyje. Per ne vieną slaptą operaciją nusikaltėlius pričiupęs pareigūnas galiausiai nuėjo per toli ir pats atsidūrė už grotų.
JAV Kovos su narkotikais valdyboje („Drug Enforcement Administration”) dirbęs S. Martinezas yra įsitikinęs, kad karas su narkotikų prekeiviais, per kurį žuvo 60 tūkst. žmonių, pralaimimas.
Tačiau vyras tuo pat metu sako nežinantis, kaip šią kovą būtų galima laimėti, nors iš pradžių ir buvo nusiteikęs ryžtingai.
Galvojo apie naują etapą
Slapta dirbančio pareigūno karjerą S. Martinezas pradėjo nuo bandymo įsigyti 150 gramų heroino. Pareigūnas tąkart susitiko su narkotikų prekeiviu viename Teksaso valstijos miesto El Paso restoranų.
S. Martinezas pasirinko pietų metą, kai restorane buvo lankytojų antplūdis. Esą kuo daugiau įvykio liudininkų, tuo mažesnė bandymo susidoroti su juo tikimybė.
S. Martinezui su narkotikų prekeiviu geriant šaltą arbatą, pastarasis paklausė: „Kur pinigai?”
„Už kampo”, – atsakė S. Martinezas, kuris buvo išmokęs kalbėti miglotai: niekada neatskleisti konkrečios pinigų sumos, jų slaptavietės ar žmonių skaičiaus. Narkotikų prekeivis tada jam nurodė, kad su bendrais narkotikus pristatys į kitą barą.
Į šį barą S. Martinezas atėjo su 15 tūkst. dolerių medžiaginiame krepšyje ir su „Glock” pistoletu prie juosmens – akivaizdžiai matomu. Taip S. Martinezas elgėsi neatsitiktinai. Slapta veikiantis pareigūnas norėjo, kad įtariamasis manytų, jog jis nusiteikęs rimtai.
Kai narkotikų prekeivis bare parodė į sportinį krepšį, kuriame buvo heroinas, S. Martinezas išsitraukė iš kišenės raudoną kaklaskarę ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.
Tai buvo ženklas kolegoms – ginkluoti pareigūnai įsiveržė į pastatą ir sulaikė įtariamą narkotikų prekeivį.
Po pirmosios operacijos, kurioje S. Martinezui teko užsimaskavusio pareigūno vaidmuo, jo širdis daužėsi iš jaudulio. Tačiau vyras suprato – tai naujo, svarbaus gyvenimo etapo pradžia.
Žavėjosi kriminaline drama
Dabar 50-metis S. Martinezas prisimena, kaip 1973-iaisiais, kai jis dar buvo vaikas ir žaidė El Paso gatvėse, tuometis JAV prezidentas Richardas Nixonas pasakė: „Didžiausias Amerikos priešas yra narkotikų vartojimas. Norint kovoti ir nugalėti šį priešą, reikia surengti naują, atkaklų puolimą.”
Būtent R. Nixonas nurodė įkurti Kovos su narkotikais valdybą (KNV) – vadinamąją JAV narkotikų policiją – ir sulaikyti narkotikų srautą, plūstantį į JAV iš už sienos su Meksika.
S. Martinezo tėvas buvo autobuso vairuotojas, jų šeima gyveno skurdžiai. Bet jaunuoliui pavyko įstoti į koledžą ir baigti kriminologijos studijas.
„Norėjau būti slaptasis agentas kaip iš „Majamio policijos” („Miami Vice”; JAV kriminalinis serialas. – Red.)”, – svajones prisiminė vyras.
Bijojo dėl būsimų vaikų
Atvykęs į pokalbį dėl darbo KNV S. Martinezas sakė norintis tarnauti JAV. Idealistas siekė tiesiog daryti gerus darbus, tačiau greitai suprato, kad narkotikų policiją įsivaizdavo kitokią nei ji yra realybėje.
S. Martinezui darbo atmosfera KNV priminė futbolo komandą, o mėgstamiausias jo kolegų žodis buvo vienas populiarus keiksmažodis. Vyras pasakoja, jog jam tada atrodė, kad, užuot darę gera, KNV tiesiog nori sunaikinti blogį.
Tačiau jis nė neįtarė, kad vieną dieną pats atsidurs kitoje barikadų pusėje – blogiukų gretose.
1989-aisiais, likus visai nedaug laiko iki mokslų policijos akademijoje pabaigos, S. Martinezas klausėsi George’o Busho kalbos. Tuometis JAV prezidentas, rankoje laikydamas kokaino pakuotę, pareiškė: „Atrodo nekaltai kaip saldainis, tačiau tai verčia mūsų miestus mūšių zonomis, žudo mūsų vaikus.”
Tuo metu S. Martinezui buvo 26-eri. Jis bijojo, kad narkotikų kare vėliau gali žūti ir būsimi jo vaikai, todėl JAV karas su narkotikais tapo jo asmeniniu karu.
Baimę vijo šalin
Rengdami S. Martinezą užsimaskavusio pareigūno darbui instruktoriai išmokė jį judėti, rengtis ir kalbėti taip, kaip narkotikų prekeiviai. Būtent juo vyrui reikėdavo apsimesti per kai kurias KNV operacijas.
Bet S. Martinezui taip pat tekdavo dirbti ir kitokį darbą – tardyti įtariamuosius, patruliuoti, rengti reidus. Jo gyvenimas iš tiesų kažkuo ėmė panašėti į pamėgtą serialą: jame įsivyravo ginklai, pinigai, adrenalinas, greiti automobiliai, areštai.
Tačiau S. Martinezo tuo pat metu jo nepaleido ir baimė.
Šis jausmas vyrą lydėjo, kai jis rengdavo reidus namuose, naudodavosi suklastota tapatybe, susitikinėjo su narkotikų prekeiviais.
Tiesa, baimei jis stengėsi nepasiduoti, nes tai esą amerikiečiui svetimas jausmas. O jo darbo tikslas buvo padėti Amerikai.
„Dievui ir šaliai”, – taip savo tuometę nuotaiką apibendrino S. Martinezas.
Lyg logistikos kompanijos
Vokiečių leidinio „Spiegel” žurnalistui pasakodamas apie savo gyvenimą S. Martinezas nuomotu automobiliu važinėjosi po El Paso miestą.
Pavyzdžiui, ramioje apylinkėje sustabdęs mašiną prie vienaaukščio namo vyras prisiminė, kaip kartą čia iš palėpės į garažą nešiojo 200 kilogramų kokaino, supilstyto į nedideles pakuotes.
Pastarojo tyrimo atspirties tašku tapo S. Martinezo įvykdytas smulkaus narkotikų prekeivio areštas.
„Kadangi esu geras krikščionis, ketinu suteikti tau progą. Tu dabar dirbsi mums”, – tokius savo ištartus žodžius įtariamajam prisiminė S. Martinezas. Anot vyro, jo tardomi žmonės dažnai verkdavo, juos būdavę lengva paversti savo informatoriais.
Minėtas įtariamasis irgi tapo informatoriumi, S. Martinezui surengė susitikimą su kitu narkotikų prekeiviu. Šiam reikėjo sandėlio, o pareigūnas apsimetė jį turintis.
Vyras prisiminė, kad su narkotikų prekeiviu tąkart pasisveikino specifiniu būdu. Taip sveikindavosi pasienyje gyvenantys žmonės. Netgi rankos paspaudimas narkotikų kartelių pasaulyje gali reikšti gyvenimą arba mirtį.
S. Martinezas su narkotikų prekeiviu tada ėjo į visus namus ir rinko kokainą. Narkotikus juodu sudėjo į plastikines talpyklas, o tada jas susandarino silikonu taip, kad policijos šunys negalėtų užuosti jų turinio.
Anot buvusio pareigūno, narkotikų karteliai yra lyg gerai specializuotos logistikos kompanijos. Ir niekas jose esą nesielgia taip, kaip rodoma filmuose: peiliu neatidarinėja narkotikų paketų, kad laižydami peilio ašmenis patikrintų narkotinės medžiagos kokybę.
S. Martinezas pabrėžia, kad narkotikų prekyba užsiimantys asmenys veikia nepastebimai, o kartelių vadovai gyvena lyg vaiduokliai.
Visi jų bijo, tačiau vargu ar kas yra matęs.
Įtakingiausiu narkotikų prekeiviu pasaulyje tituluojamas Sinaloa kartelio lyderis Joaquinas Guzmanas Loera, pravarde El Chapo, paskutinį kartą viešumoje buvo pastebėtas prieš septynerius metus. Bent jau taip tvirtina įvykio liudininkai.
J. Guzmanas Loera esą su 15 apsaugininkų atėjo į vieną restoraną, užbarikadavo duris iš vidaus, susirinko maždaug 30 tuo metu restorane buvusių klientų mobiliuosius telefonus ir pasakė: „Sveiki, malonu su jumis susipažinti. Kaip laikotės? Aš esu Joaquinas Guzmanas Loera. Man garbė.”
Suvalgęs mėsos pjausnį ir jūrų gėrybių vienas ieškomiausių pasaulio nusikaltėlių esą apmokėjo savo ir kitų restorano lankytojų sąskaitas ir išnyko.
Stebėjo kankinimo procedūrą
S. Martinezas prisimena, kad Siudad Chuaresas, esantis kitapus JAV sienos, anksčiau buvo ramus Meksikos miestas. Jaunystėje jis čia dažnai lankydavosi. Dabar Siudad Chuareso pavadinimas siejamas su Meksikos narkotikų karteliais, kruvinomis jų kovomis ir žmonių aukomis.
S. Martinezas prisipažįsta irgi visada jautęs baimę dėl savo darbo Siudad Chuarese, į kurį pirmą kartą kaip agentas nuvyko 1995-aisiais.
Vieną savo pirmųjų užduočių šiame mieste jis vykdė kartu su Meksikos policija.
Vyras dalyvavo narkotikų prekeivio arešte ir stebėjo, kaip nusivedę į namą pareigūnai įgrūdo jį į vonią, įkišo jo galvą į klozetą ir tris kartus nuleido vandenį. Įtariamasis tylėjo.
Tada meksikiečių pareigūnas, užmovęs jam ant galvos plastikinį maišą, kvotė: „Kas tau sumokėjo?”
„Ar prisižiūrėjai pakankamai?” – kankinimus stebėjusio S. Martinezo tada paklausė kolega iš Meksikos.
Vėliau savo automobiliu važiuodamas iš tardymo vietos amerikietis per veidrodėlį dar matė, kaip su įtariamuoju likęs meksikiečių policininkas pasiėmė iš savo mašinos nedidelį strypą – galvijams skirtą elektros šoko lazdą.
Būtent tą kartą S. Martinezas ėmė svarstyti, kuo virto jo tikslas daryti gera.
Negana to, pareigūnas pats pradėjo nusižengti taisyklėms. Jis apieškodavo namus neturėdamas kratos orderio – jį gaudavo vėliau, jeigu pavykdavo per kratą rasti narkotikų.
S. Martinezas taip pat buvo įsitikinęs, kad vienas jo suimtas meksikietis dirba narkotikų kartelio vidurinėje tarpininkų grandyje, nors neturėjo jokių įrodymų.
Po tris savaites trukusio teismo įtariamasis buvo paleistas. S. Martinezas, nenorėdamas palikti šio reikalo likimo valiai, vienam Meksikos pareigūnui pasakė, kaip paleidžiamasis atrodo ir kada išeis į laisvę.
Kai įtariamas prekeivis narkotikais kirto Meksikos sieną, prie jo sustojo juodas mikroautobusas ir jį išsivežė.
„Daug žmonių dingsta Meksikoje. Jie palaidojami ten, kur niekas jų neras. Dalis sušeriama tigrams, kai kurie – rykliams, – dėstė S. Martinezas. – Mums nepavyko pagauti visų blogų vyrukų. Tais atvejais išduodavome meksikiečiams jų vardus ir pasakydavome: „Darykite, ką jums reikia daryti.” Meksikiečiai padarydavo taip, kad šie žmonės pradingtų.”
Norėjo atkeršyti už pusbrolį
Su „Spiegel” žurnalistu S. Martinezas apsilankė El Paso kapinėse, kuriose palaidotas jo pusbrolis Bruno. Jaunas 27 metų vyras buvo nušautas per S. Martinezo vestuvių metines vieno prekybos centro automobilių aikštelėje.
Dar tą patį vakarą policija pagavo žudiką – 13 metų berniuką iš Siudad Chuareso. Jis nenurodė savo nusikaltimo motyvo.
Ieškodamas atsakymo S. Martinezas Siudad Chuareso lūšnynuose susirado vaiko motiną ir bandė išsiaiškinti, kodėl buvo šauta į jo giminaitį. Moteris tylėjo.
Skausmas dėl nužudyto pusbrolio pareigūną varstė daugybę mėnesių.
Praėjus trejiems metams po Bruno mirties S. Martinezo biure suskambo telefonas. Pareigūnui pranešta, kad jo pusbrolio žudikas paleistas į laisvę ir grįžo į Siudad Chuaresą.
Žinią S.Martinezas gavo tuo metu, kai buvo kartu su savo informatoriumi Jaime Janezu – policijos pareigūnu iš Meksikos. Jis teikdavo amerikiečiui informaciją apie narkotikų kartelius.
Šįkart S. Martinezas nepraleido progos į darbinius reikalus įpainioti savo asmeninių rūpesčių.
J. Janezas, kuris tikino, kad keletas žmonių Siudad Chuarese jam skolingi paslaugą, po minėto skambučio su S.Martinezu susitiko dar keletą kartų.
Amerikietis Meksikos pareigūnui iš KNV lėšų, skirtų informatorių informacijai pirkti, atseikėjo 10 tūkst. JAV dolerių.
J. Janezas vieną dieną paklausė, ar S. Martinezas nori, kad jo pusbrolį nušovęs paauglys būtų nužudytas. Amerikiečio atsakas buvo „taip”.
Tačiau įvykiai pakrypo kiek kitokia linkme. Po kelių savaičių S. Martinezas jau sėdėjo su Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentais, kurie vardijo jo, kaip įtariamojo, teises.
S. Martinezas teisme prisipažino kaltu dėl bandymo nužudyti ir jam buvo skirta 87 mėnesių kalėjimo bausmė. Vyras laisvę atgavo 2012-aisiais.
Nesijaučia nusikaltęs
Taip Teksaso gyventojas, tapęs policininku, kad galėtų kovoti su blogais žmonėmis, pats tapo nusikaltėliu, persekiojančiu kitą nusikaltėlį.
Skirtumas tarp jų tik toks, kad vienas turi policininko pažymėjimą, kitas – kokaino kišenėje.
S. Martinezas sako nežinantis, kodėl J. Janezas jį išdavė. Vyras svarsto, kad galbūt jo buvęs informatorius buvo įstatymus gerbiantis Meksikos pilietis, o galbūt jam dosniai sumokėjo FTB.
Kalėjime savo veiksmus apgalvojęs S. Martinezas nutarė, kad buvo nekaltas. Vyro įsitikinimu, tai, ką jis darė, nebuvo gerai, bet tuo pat metu nebuvo ir blogai.
Teksasiečio įsitikinimu, jis tik taikė metodus, kuriuos buvo išmokęs. Už grotų vyras taip pat svarstė, ar nebūtų žmonės laimingesni, jei JAV narkotikų policija liautųsi medžioti narkotikų prekeivius.
Jis mąstė ir apie tai, ar įteisinus prekybą narkotikais žmonės negalėtų vakarais Siudad Chuarese tiesiog ramiai gerti tekilos.
Tada ir jam nebūtų tekę prašyti pradanginti įtariamųjų, galbūt jo pusbrolis dar būtų gyvas, nebūtų reikėję susitikinėti su J. Janezu, kurio jau irgi nebėra tarp gyvųjų.
„Narkotikų legalizavimas – blogai. Mes privalome apsaugoti Ameriką nuo narkotikų”, – tokią išvadą vis dėlto padarė S. Martinezas.
Buvęs pareigūnas jau rado kitą darbą. Jis rūpinasi įtariamųjų, kuriuos teismas paleidžia už užstatą, užstato pinigais. O jeigu į laisvę išėję žmonės nebepasirodo teisme, vyras juos suranda ir atveda pas teisėją.
Tiesa, jeigu pasitaikytų galimybė vėl surengti reidą, S. Martinezas neatsisakytų.
