Kolumbijos universiteto mokslininkė Melanie Kirkpatrick savo knygoje „Išsivadavimas iš Šiaurės Korėjos: nepapasakota Azijos slapto požeminio kelio istorija“ pasakoja apie korėjiečius, mėginusius išsivaduoti iš „pragaro žemėje“ – Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui rusų ir amerikiečių kariuomenės okupavo Korėją. 1948 metais šie padalino šalį. Šiaurinę dalį užvaldė sovietinė valdžia, o pietinė dalis atiteko amerikiečių remiamai vyriausybei.
„Guluosi į lovą su mintimi apie drąsius vyrus ir moteris, kurie, žinodami apie jiems gresiančią bausmę, ryžtasi palikti šalį. Vis dėlto žaviuosi ir neprarandančiais vilties, siekiančiais laisvės“, – knygoje rašo autorė.
Mokslininkės teigimu, dažniausia pabėgėlių kryptis – Kinija, kadangi šią su Šiaurės Korėja riboja itin ilga siena, o ir prasmukti lengviau nei į Pietų Korėją. Tiems, kuriems pasiseka peržengti akylai saugomą Šiaurės Korėjos ribą – pavojus tyko už jos. Korėjiečiai labai gerai atpažįstami, išsiskiria iš kinų visuomenės. Jie nemoka kinų kalbos, dažniausiai dar žemesni už vietinius - dešimtmečiais trukusio bado ir išsekimo pasekmės.
Kinijoje sugauti pabėgėliai visuomet grąžinami atgal – į Šiaurės Korėją, kur jų laukia koncentracijos stovykla arba mirties bausmė.
„Pirmas dalykas, kuriuo korėjietis pasirūpina prieš bėgdamas iš šalies – kiniški apdarai. Norėdami atrodyti kaip kinai, šie visuomet nusikerpa plaukus. Moterys mokomos dažytis. Prieš kelionę jos porą mėnesių slaptai maitinamos, kad priaugtų daugiau svorio“, – pasakojo Melanie.
Sukurtas slaptas tinklas Kinijoje
Krikščioniškos organizacijos, Katalikų bažnyčios atstovai, amerikiečiai ir Pietų Korėjos piliečiai sukūrė slaptą tinklą, kuriuo gelbėjami Šiaurės Korėjos gyventojai. Išgelbėtieji įdarbinami bažnyčiose, įtraukiami į gelbėjimo operacijas, dirba pogrindyje, mokosi kinų kalbos.
„Prisimenu moterį, vardu Hanna, kuri Šiaurės Korėjoje buvo pagrobta ir parduota Kinijoje kaip nuotaka. Pabėgti iš Šiaurės Korėjos į Pietryčių Aziją, iš kurios Hana galiausiai patraukė į Naująjį Džersį, padėjo pastorius“, – pasakoja Melanie.
Po 30 metų trukusios vieno vaiko politikos, kai kinų poros troško berniukų, šiuo metu juntamas didelis jaunų merginų poreikis šalyje. Didžiausias jaunų vyrų noras Kinijoje – nuotakos. Žmonos paieškos tęsiasi ir už Pekino ribų, neretai žvalgomasi į Šiaurės Korėją.
Žmonių gelbėjimas vyksta įslaptintu Azijos požeminiu geležinkelio ruožu. Juo naudojasi tiek kinų krikščionys, gelbėjantys žmones iš geranoriškų paskatų, tiek prekeiviai, tokiu būdu pelnydamiesi iš prekybos žmonėmis.
M. Kirkpatrick knygoje pasakojama apie Adrianą Hongą, JAV studentą, 2000-aisiais įkūrusį organizaciją – „Laivę Šiaurės Korėjai“, organizuojančią išsivadavimo iš Šiaurės Korėjos per Kiniją operacijas.
Per vieną tokių operacijų A. Hongas su šešiais korėjiečiais buvo suimtas ir įkalintas Kinijoje. Suteikus diplomatinę pagalbą, areštinėje praleidęs vos porą savaičių, vaikinas išėjo į laisvę. Korėjiečiai areštinėje užsibuvo ilgiau ir tik įsikišus Jungtinių Valstijų diplomatams, bėgliai buvo paleisti į Pietų Korėją.
Tai vienas iš nedaugelio sėkmingai pasibaigusių sulaikymo pavyzdžių. Dažniausiai sulaikyti Kinijos piliečiai įkalinami, o korėjiečiai siunčiami atgal į Šiaurės Korėją, amerikiečiai – deportuojami.
Manoma, kad tik apie 25 tūkst. korėjiečių pavyko pasprukti iš Šiaurės Korėjos, tačiau šalyje vis dar gyvena per 25 milijonus gyventojų. Pabėgusieji tampa informacijos šaltiniais, kurių pasakojimai kruopščiai analizuojami, vertinami ir kaupiami.
Žmonės kontroliuojami juos marinant badu
„Išsivadavę korėjiečiai įvairiausiais būdais siunčia naujienas, informaciją anapus sienos – į Šiaurės Korėją, tokiu būdu didindami tėvynainių supratingumą, mėgindami praskleisti tylos uždangą“, – pasakoja M. Kirkpatrick.
Kolumbijos universiteto mokslininkės teigimu, Šiaurės Korėjos valdžios ginklas – maisto kontrolė: „Esantiems sąrašo viršuje, politiškai lojaliems – niekada maisto netrūksta. Tūnantiems sąrašo apačioje, gyvenantiems šiaurinėje šalies dalyje – jaučiamas jo stygius.“
Pasak M. Kirkpatrick, šeimos kilmė ir politinis lojalumas lemia kiekvieno Šiaurės Korėjos gyventojo politinę klasę. Žmonių skirstymas į klases šalyje itin griežtas, lemiantis daugelį gyvenimo aspektų.
„Jei senelis buvo krikščionis ir kovėsi Korėjos kare – Pietų Korėjos pusėje, tuomet ir anūkas bus žemiausiame luomo lygmenyje. Jis niekada negalės pakilti aukščiau. Klasė lemia, kokį išsilavinimą jis galės įgyti, kokį darbą dirbti. Galiausiai, padėtis nulems, su kuo jis galės susituokti“, – apie Šiaurės Korėją pasakojo knygos autorė.
Dauguma Kinijoje likusių korėjiečių jaučiasi it narvelyje. Neturėdami dokumentų, jie visuomet privalo slapstytis. Parduotos moterys, net ir gyvendamos su naujuoju sutuoktiniu, rizikuoja būti suimtos, kadangi jos neturi leidimo gyventi šalyje, pilietybės. Kinijoje korėjiečiai išnaudojami, jiems mokamas mažesnis atlygis, o moterys itin dažnai įtraukiamos į sekso vergiją.
