Anonimiškai rašomas interneto dienoraštis „Blog del Narco” netruko sudominti milijonų Meksikos gyventojų.
Jį nuolat skaito pareigūnai, narkotikų kartelių nariai ir paprasti žmonės, nes dienoraštyje atskleidžiama nuoga šokiruojanti tiesa, kurią žiniasklaida dažnai iš baimės nutyli arba sušvelnina.
Skaitytojai nuolat aptarinėja ne tik sensacija tapusiame dienoraštyje atskleidžiamas baisybes, bet ir kas galėtų jį rašyti. Mat autorius nuolat rizikuoja savo gyvybe. Gali būti, kad tikroji šio asmens tapatybė niekada nepaaiškės, tačiau neseniai paaiškėjo, jog tai ne autorius, o autorė – jauna drąsi mergina.
Bendražygiai buvo nužudyti
„Nemanau, jog žmonės kada nors įsivaizdavo, kad tai daro moteris, – Meksikos leidiniui „Texas Observer” ir britų leidiniui „The Guardian” kalbėjo autorė, paprašiusi ją vadinti Lucy slapyvardžiu. – Kas aš? Esu įpusėjusi trečią dešimtį metų, gyvenu Šiaurės Meksikoje, esu žurnalistė. Aš vieniša moteris, neturiu vaikų. Ir myliu Meksiką.”
Lucy pirmą kartą nuo interneto dienoraščio rašymo pradžios žiniasklaidai prabilo apie savo motyvus imtis pavojingo darbo. Meksikietė sako norinti parodyti tiesą ir padėti šaliai pereiti į kitą etapą.
„Aš įsimylėjusi mūsų kultūrą, šalį, nepaisant to, kas vyksta. Juk mes ne visi esame blogi. Esame išsilavinę, nors daug užsieniečių mano kitaip”, – dėstė mergina.
Padėti šaliai pasiryžusi meksikietė kartu su kolega, kuris tvarko interneto dienoraščio techninę dalį, kiekvieną dieną gyvena bijodami ir narkotikų kartelių, ir valdžios pajėgų keršto. Pastarosios rengia kibernetines atakas ir net esą yra agresyvesnės, nes interneto dienoraštyje viešinama ir smurtinė pareigūnų veikla.
Pora su interneto dienoraščiu bendradarbiavusių žmonių – vyras ir moteris – 2011 metų rugsėjį buvo rasti mirtinai nukankinti, kabantys ant tilto. Lucy teigia, kad narkotikų kartelių nužudyti asmenys dienoraščiui siųsdavo fotografijas. „Buvo labai sunku, labai skausminga”, – kalbėjo meksikietė.
Atsirado nemažai šaltinių
Nepaisydama nuolatinės baimės, Lucy parašė dar ir knygą, kurioje pasakojama apie pragarą, kurį į Meksiką atnešė narkotikų karteliai.
„Kai ją baigiau, galėjau vėl kvėpuoti, nes prieš tai nerimavau, kad būsiu nužudyta nespėjusi pabaigti knygos”, – prisipažįsta meksikietė.
„Blog del Narco” ji ėmė rašyti norėdama užpildyti vakuumą, atsiradusį dėl išsigandusių kolegų žurnalistų. Jie esą nebegalėjo pranešti net tokios svarbios informacijos kaip apie narkotikų kartelių blokuojamus kelius ar žmonių pagrobimus.
Bėgant laikui Lucy interneto dienoraštis galėjo remtis daugybe įvairių šaltinių, tarp kurių yra ir narkotikų prekeiviai. „Blog del Narco” pateikiami naujienlaiškiai, nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti pagrobimai, susišaudymai, žmogžudystės, randami sudarkyti žmonių kūnai.
Pavyzdžiui, viename paviešintame vaizdo įraše matyti, kaip narkotikų kartelio nariai tardo priešininkų kartelio atstovą, o galiausiai nupjauna jam galvą.
Prekeiviai bando pasipuikuoti
Interneto dienoraščio kritikai piktinasi, kad tai savotiška vieta narkotikų kartelių viešiesiems ryšiams.
Tačiau Lucy tikina, kad jos ir kolegos viešinama medžiaga tiesiog rodo realybę. Negana to, tokia informacija esą padėjo kai kurioms šeimoms atpažinti dingusius savo artimuosius.
Narkotikų prekeiviai iš tiesų kartais bando pasireklamuoti per Lucy interneto dienoraštį – nusikaltėliai atsiunčia nuotraukų, kuriose jie užfiksuoti besilinksminantys su popžvaigždėmis. Tačiau tokia medžiaga nėra viešinama.
Lucy ir jos bendražygio veikla finansuojama iš interneto dienoraštyje skelbiamos reklamos. Apie jaunos meksikietės pavojingą veiklą žino tik artimiausi šeimos nariai, draugams apie tai ji nėra prasitarusi.
Tačiau įtarimų jiems galėtų kilti jau vien dėl to, kad dienoraščio kūrėjai keičia gyvenamąją vietą kartą per mėnesį.
„Būname rūsiuose. Labai sunku. Slepiame savo įrangą skirtingose vietose. Jeigu priartėja pareigūnai, mes bėgame”, – atviravo Lucy.
Meksikietės drąsa išgarsėjo ne kartą
Lucy nerimas dėl gyvybės visiškai pagrįstas. Nuo narkotikų kartelių nukentėjo ne viena meksikietė, nutarusi stoti su jais į akistatą.
Viena jų buvo Tikičeo merė Maria Santos Gorrostieta (nuotr. kairėje). Moteris šias pareigas ėjo nuo 2008-ųjų iki 2011 metų.
Karą narkotikų grupuotėms paskelbusi M. Santos Gorrostieta buvo vadinama XXI amžiaus didvyre. Savo nuostatų ji nekeitė net ir sulaukusi grasinimų mirtimi.
Pirmą kartą ją bandyta nužudyti 2009 metų spalį. Tuomet užpuolikai ėmė šaudyti į automobilį, kuriame merė važiavo kartu su savo pirmuoju vyru Jose Sanchezu. Sutuoktinis per ataką žuvo.
Po trijų mėnesių vėl bandyta pasikėsinti į politikės gyvybę. Į mašiną, kuria keliavo meksikietė, pataikė 30 kulkų, trys kliudė Tikičeo merę. Dėl per pastarąjį išpuolį patirtų sužeidimų moteris toliau gyveno kankinama nuolatinių skausmų.
Praėjusių metų lapkritį per dar vieną pasikėsinimą 36-erių M. Santos Gorrostieta buvo nužudyta. Ataka surengta Morelijos mieste, kai ji vežė dukterį į mokyklą. Sudarkytas meksikietės kūnas rastas po aštuonių dienų numestas pakelėje.
Dar vienai drąsa išgarsėjusiai meksikietei 2011-ųjų pavasarį teko sprukti iš tėvynės su artimaisiais. Į trečiąją dešimtį įžengusi Marisol Valles Garcia vos metus vadovavo pasienio Prachedžio miesto policijai.
Galiausiai jauna moteris, išgąsdinta grasinimų susidoroti, pabėgo su šeima į JAV.
