Po to, kai pernai islamistai atakavo JAV diplomatinę atstovybę Bengazio mieste, Libijoje, nužudė ambasadorių Christopherį Stevensą bei dar tris amerikiečius, pasaulis matė du skirtingus vaizdus: vieni libiai šoko iš džiaugsmo niokodami degantį ambasados pastatą, kiti susirinko protestuoti.
Protestas, kuriame Libijos gyventojai pasmerkė išpuolį, buvo gerokai gausesnis. Jame musulmonai išėjo su plakatais „Bengazis prieš terorizmą“, „Chrisas Stevensas buvo visų libių draugas“ ir „Atleiskite, Amerikos žmonės, tai nėra islamiškas elgesys“.
Tačiau pasaulio žiniasklaidoje dešimtis kartų daugiau buvo rodomi besidžiaugiančių ir nužudyto ambasadoriaus kūną po gatves tampančių libių vaizdai.
Toks musulmonų – barbariškai besielgiančių laukinių, kurie visi yra įtartini teroristai, įvaizdis, regis, vis dar nesitraukia iš daugelio amerikiečių sąmonės. Ir nors kol kas nėra jokių įrodymų, siejančių musulmonus su teroro išpuoliu Bostone, įtarimai jau liejasi – pranešta apie neva sulaikytą Saudo Arabijos pilietį, taip pat sklido gandai apie tamsaus gymio sprogdintoją.
Tad neatsitiktinai virtualioji erdvė, ypač socialinis tinklas „Twitter“, buvo užtvindytas užuojautų žinučių iš pačių musulmonų. Tik kyla klausimas – ar nuoširdžiai, ar iš baimės? Panašūs protestai bei užuojautos pranešimai iš musulmonų plūdo ir po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių. Internetas – tiesiog dar didesnė erdvė.
„Prašau, kad tik nebūtų musulmonas, kad tik nebūtų musulmonas“, - šį musulmonės Hend Amry „Twitter“ pranešimą, atspindintį baimes, kad dėl išpuolio nepradėtų kaltinti musulmonų, greitai pasigavo šimtai žmonių. Garsiai arabų žurnalistei iš Dubajaus Jenanai Moussai išplatinus H. Amry pranešimą „Prašau, kad tik nebūtų musulmonas, kad tik nebūtų musulmonas“, ši frazė buvo išplatinta tūkstančius kartų po visą pasaulį, ją pasigavo didieji dienraščiai ir, žinoma, musulmonai.
Apie Artimųjų Rytų problemas rašanti garsi musulmonė tinklaraštininkė iš Jungtinės Karalystės Nervana Mahmoud Bostono maratono paskyroje nubrėžė tvirtą liniją: „Faktas: terorizmas neturi religijos, rasės ar pilietybės. Vienykimės kartu prieš terorą.“ Kiti musulmonai „tvitintojai“ džiaugėsi, kad iš šimtų komentarų pasitaikė tik keli kvaištelėję: „Taip Amerikai ir reikia, Alahu akbar.“
Anot Amerikos musulmonų rašytojų gildijos vadovo Qasimo Rashido, musulmonai puikiai žino, kad būtent juos amerikiečiai pirmiausia sies su teroro išpuolio organizatoriais.
Kai pernai liepą Kolorado kino teatre nuaidėjo šūviai, vietos musulmonai labai atidžiai sekė naujienas. Niekas per daug nesistebėjo, kad televizijos laidos vedėjai net kelis sykius turėjo pabrėžti, jog „užpuolikas nebuvo musulmonas“.
Todėl jau esą atsirado netgi savotiška rutina, kai musulmonai jaučiasi įpareigoti aiškiai pabrėžti, kad jie smerkia išpuolius ir mano, jog tai yra antiislamiška.
„Kaip žmogus, kuris bėga maratoną, ne, tiesiog kaip žmogus esu sugniuždytas. Meldžiuosi už aukas. Kad ir kas tai padarė, jokia religija nepateisina smurto“, - rašė Q. Rashidas.
Tačiau jei paaiškės, kad išpuolius Bostone vis dėlto organizavo musulmonų ekstremistas, nuosaikieji islamo išpažinėjai net neabejoja, kad jų maldos, atsiprašymai ir pasmerkimai nublanks prieš dar vieną pykčio bangą.
